TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Meninininkas Marius Abramavičius Neboisia: aitvarai man – kaip pašaukimas

M. Abramavičius Neboisia youtube.com nuotrauka

Dailininkas, fotomenininkas Marius Abramavičius Neboisia įkvėpimo semiasi ir laidydamas aitvarus.

Tai, pasak jo, gyvi, plazdantys, šokantys, dūzgiantys paveikslai, kurie dėl saulės ir vėjo kiekvieną akimirką tampa vis kitokie. „Kažkada net pamaniau, kad jeigu norėčiau perteikti savo būseną, pavaizduoti save kaip mitinį herojų, tai aš būčiau ugninis aitvaras“, – sako Marius.

Žmonių gaminamų aitvarų tėvyne laikoma Kinija, tačiau labiausiai jie išplito ir savitu tradiciniu menu tapo Japonijoje. Marių galima laikyti bene labiausiai Lietuvoje aitvarų estetiką plėtojančiu menininku, tarp kurio išpieštų – ne tik europietiški, bet ir japoniški Rokkaku formos (šešiakampiai) aitvarai.

Marius dekoruoja ne tik pačius aitvarus, bet ir didžiulius audeklus, vadinamąsias vėliavas, kurios dangaus aukštybes pasiekia, nešamos dažniausiai ne vieno, o kelių aitvarų. Tarp įspūdingiausių Mariaus dangaus piešinių – milžiniška akis, didžiulis delnas, labiausiai paties dailininko mėgstama ugninė gėlelė, gigantiška specialios konstrukcijos 50 metrų ugninė gyvatė. Didelis aitvaras gali būti maždaug 9 kv.m. dydžio, o jų nešamo išpiešto audeklo, vadinamosios vėliavos, dydis gali siekti ir iki keleto šimtų kvadratinių metrų.

M. Abramavičiaus Neboisia gyvenime aitvarai – tai ne tik polėkis ir estetika, bet ir būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Spalį menininkas kartu su aitvarų konstrukcijų kūrėjais bendražygiais ir kolegomis menininkais rengia akciją Ukrainai paremti. Jie ketina milžinišką šios šalies vėliavą iškelti daugelyje Europos didmiesčių.

Labiausiai M. Abramavičiaus Neboisia mėgstamas piešinys ant vėliavos – ugninė gelelė – šuolyje su sūnumi Dovydu./M. Abramavičiaus nuotrauka

- Mariau, kaip susidomėjote aitvarais?

– Nuo vaikystės juos mėgau. Pajūryje vaikščiodavau ir iš celofano ir pagaliukų sukurdavau aitvarą. Buvo toks noras skristi. Aitvarai mane uždega, tai man kaip pašaukimas. Tas polėkis... Tai tiesiog turi patikti. Yra tokių žmonių, kurie pažiūri ir klausia, sako: „Ką tu čia darai?“

Aitvaro padarymas, nupaišymas užima tikrai daug laiko. Reikia mokėti, sugebėti, norėti daryti. Turi tuo degti. Reikia matyti, kaip jis kyla, kaip skrenda, kaip danguje plaikstosi, šoka. O kai iškeli didelį audeklą, vadinamąją vėliavą, – pavyzdžiui, tą, kur aš esu nupaišęs ugninę gėlelę, – vėjyje plazda, šlama, virvė dūzgia.

Piešinys visą laiką juda, kiekvienoje vietoje jis atrodo vis kitaip – priklauso nuo oro, saulės, nuo to, ar vėjas pučia į tą, ar į kitą pusę. Ar saulė vienaip, ar kitaip apšviečia – nieko nebūna antrą kartą. Patys aitvarai plyšta, lūžta, paskui sumontuoji – kitaip skrenda. Kiekvienas aitvaras – su savo įnoriais, su savo specifika. O jei dar susieti su lietuvių mitologija... Juk aitvaras – ne šiaip sau daiktas, o mistinė būtybė, nešanti nežinomybę. Nei gera, nei bloga – ugninė.

- Sakėte, nuo vaikystės buvo noras skristi. O pats esate bandęs tai daryti?

- Aš skraidau oro balionais ir karts nuo karto man patinka tai daryti. Dar teko skristi sklandytuvu, tai kažkaip nelabai patiko. Neįkvėpė manęs. Maniau, kad patiks, bet išėjo kitaip. Pats organizmas pasakė, kad ne.

- Bet visgi baimę skristi ir pačiam įveikėte? O jūsų slapyvardis – Neboisia – ar jis susijęs su baimės įveikimu? Ką tai reiškia?

- Jeigu nori kažką iš esmės sukurti, kad ir savo gyvenime – gyvenimą irgi kuriame – reikia nustoti bijoti. Nes tos baimės spaudžia tave ir dėl jų tu nuolat atrandi ribas. Kad pasaulio priėmimo ir veiklos ribos plėstųsi, turi nebijoti. Nes sustoji toje vietoje, kai išsigąsti. Pasakai sau: šito aš negaliu, nes man nejauku: kas ką pamanys, kas ką pasakys. Ir čia kūryba – net tik fotografijos, tapybos, bet ir gyvenimo – baigiasi. Kad reikia nustoti bijoti, tai reikia nuolat sau priminti.

Menininkas Marius Abramavičius Neboisia sako artimumą su Japonija jaučiantis per kultūrinį palikimą: aitvarų laidymą, haiku kūrimo tradicijas ir dzen sodus./Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ko reikia, kad aitvaras su didžiuliu piešiniu skristų? Kaip įmanoma pakelti į dangų kelių šimtų kvadratinių metrų audeklą?

– Tai yra tokia unikali technologija: pakelti aitvarą ir tada su tuo aitvaru iškelti vėliavą. Turiu kolegą bendražygį Tadą Surkį iš Kauno. Jis su Donatu Dumskiu ir sukūrė tą technologiją, kaip iškelti vėliavą, o aš esu labiau prie menų, aitvarus piešiu ir menines vėliavas tapau. Beje, pati didžiausia Tado su komanda iškelta vėliava siekė net 650 kvadratinių metrų. Šis rekordas buvo pasiektas pernai, kai Dmitrove (Ukraina) aitvarais danguje buvo skraidinamos Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavos.

Anksčiau aš pats darydavau aitvarus iš ko tik pasitaikydavo, bet jie taip gerai neskrisdavo. Tiksliau, kažkiek paskrisdavo, kol bėgdavau. Bet kai mes su Tadu ir Donatu susitikome, mums labai gerai išėjo ir dabar bendromis jėgomis darome tokius gana didelius projektus.

- Visgi net ir išmanant tą technologiją turbūt vienam žmogui iškelti didelio aitvaro nepavyktų?

- Jeigu keliame didelę vėliavą, mums reikia mažiausiai trijų žmonių. Jeigu dar didesnę, tai reikalinga penkių žmonių komanda. Dažnai žmonės nelabai įsivaizduoja, koks tai yra darbas. Pakelti paprastą aitvarą užtenka vieno žmogaus. Geriausia, aišku, kad būtų du. Vienas laiko už aitvaro, kitas – už virvės. Tada tas, kuris laiko už virvės, bėga, aitvaras – kyla. Arba tiesiog vėjas gerai pučia ir net bėgti nereikia. Beje, mano 21 metų sūnus Dovydas išmoko iškelti aitvarą vienas. Jis studijuoja juvelyriką, bet kai aš jį pakviečiu dalyvauti akcijose su aitvarais, jis mielai prisijungia.

Didelį aitvarą kartu su vėliava iškelti yra daug sudėtingiau. Galite tik įsivaizduoti, kokia yra 500 kv. m. ar dar didesnė vėliava. Ji yra ir sunki, be to, ir vėjas nebūna pastovus visą laiką – viskas kinta. Visą laiką reikia greitai reaguoti, pajausti, pamatyti, vienas visko negali apimti. Tas, kuris laiko už aitvaro, negali kažko kito daryti. Dėl to reikalinga komanda ir labai geras jos susiklausymas.

- Koks turi būti oras norint iškelti aitvarą? Ar tai labiau tinka daryti pavasarį, vasarą?

- Pirmiausia, turi būti normalus vėjas. Mes kartais ir žiemą keliame. Visiškai netinka lietus. Nes jis sušlapina audeklą ir jis tampa dvigubai, trigubai, o gal net penkiagubai sunkesnis. Kartą Berlyne kėlėme aitvarą, kai lijo lietus ir pūtė stiprus vėjas. Tai dvi valandas Užupio aitvaras skraidė lietingame Berlyno danguje, kol galutinai peršlapęs nukrito.

- Ryškiai oranžinis delnas, ugninė gelė geltoname fone mėlynais kraščiukais. Man jūsų piešiniai ant aitvarų ir vėliavų savo spalvingumu primena išraiškingus japoniškus aitvarus. Kaip pasirenkate vaizdinį aitvarui ar jo nešamam audeklui?

- Kai keliame išpieštas vėliavas su aitvarais, aš ir pačius aitvarus išpaišau. Kadangi aitvaras yra nedidelis ir labai aukštai, žmogus mato ne patį aitvarą, o jo ar kelių aitvarų nešamą vėliavą. Esu daug su aitvarais dirbęs, tad aš iš anksto žinau, kaip tai atrodys danguje. Tai visai kitaip nei žiūrėti į piešinį žemėje. Kai aitvaras vėliavą su piešiniu pakelia labai aukštai, piešinys beveik pranyksta, todėl turi būti sudėti labai ryškūs akcentai. Ką nupaišau, tai jau įkvėpimo reikalas. Ugninė gelelė, kurią piešiau pernai, iš visos meninių vėliavų kolekcijos man labiausiai patinka.

- Rengiate didžiulių aitvarų projektus. Tačiau jūsų interneto svetainėje mačiau, kad Užupyje, virš Vilnelės kabojo ir savotiška mažesnių aitvariukų kolonija.

- Labiau tokiais smulkučiais aitvarais užsiima dar vienas mano bendražygis Jonas Kriščiūnas. Su juo darome tokias labai smagias akcijas – kuriame aitvarų arkas. Viena jų ir dabar kabo Užupyje, prie Vilnelės. Aitvarų arka kuriama iš mažyčių aitvariukų, o juos pasidaryti žmones galima labai nesunkiai išmokyti. Jonas yra tas žmogus, kuris gali išmokyti pasidaryti aitvariuką iš paprasčiausių medžiagų. Šiai arkai reikia labai mažai vėjo, bet labai įspūdingai atrodo. Kai vėjas papučia, jie pakyla, sklaidosi ir plaikstosi. Dabartinę aitvarų arką Jonas padarė rugsėjo vidury mano gimtadienio proga. Ir ji bus ten, kol jos kas nors nenupūs, nenuardys.

- Kokios šalyse esate kėlęs aitvarus?

- Reikėtų suskaičiuoti: Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Senegale, Gruzijoje, Ukrainoje. Japonijoje dar nekėliau. Ten buvau tik vieną kartą ir gana seniai. Lankiausi Kiote. Labiausiai Japonija užbūrė vadinamaisiais dzen sodais, dar kitaip vadinamais akmeniniais arba sausaisiais sodais. Po tos kelionės Vilniuje esu surengęs net visą fotografijų parodą – būtent apie tuos sausuosius dzen sodus.

Lankantis Japonijoje, fotomenininką M. Abramavičių savo estetika sužavėjo akmenų sodai./M. Abramavičiaus nuotrauka

- Papasakokite, kuo dzen sodai Jus sužavėjo.

- Jie yra man patys artimiausi, ten aš jaučiuosi gerai. Dažniausiai tie sodai yra prie šventyklų. Kiotas yra šventyklų miestas: eini miesto pakraščiais, o šventyklos yra viena prie kitos. Prie vienos šventyklos gali būti ir trys keturi tokie sodai.

Jie yra skirti vienuolių meditacijai, tobulam žiūrėjimui, kontempliacijai. Vienuoliai ten sėdi ir žiūri. Ten, galima sakyti, tokia ramybės zona. Aš irgi nueidavau į tuos sodus ir žiūrėdavau. Tuo metu buvo vasaris, nekaršta, kartais snigdavo, tai aš ten sėdėdavau, kol sušaldavau, kol visai sustingdavau. Ten man dingdavo laikas.

- Kas akmenų soduose ilsina akį?

- Dauguma tų sodų yra įrengti dar senais laikais. Kiekvienas sodas yra kaip meno kūrinys. Pavyzdžiui, aš esu tapytojas, fotografas, o japonai turi tokių sodų meistrus. Žmogus kuria sodus, tai daro kaip kūrinius. Kažkada varčiau tokią knygą su vieno iš tokių meistrų sukurtais sodais. Visai kaip meno kūrinių albumas. Lietuvoje neturime tokių sodų tradicijos, neturime tokių sodų rengimo mokyklos.

Akmenys, žemė ir baltas žvyras – pagrindiniai elementai akmenų sode. Būna ir juodo žvyro, ir akmenų visokių spalvų. Kiekvienas akmuo – kaip meno kūrinys, jie ten atrenka kiekvieną detalę. Tuose soduose baltas žvyras iš skirtingo dydžio akmenukų gražiais grėbliukais sugrebojamas bangelėmis. Didžiuliai akmenys yra tarsi salos tame baltame žvyre. Atrodytų keista, bet kuo mažiau augalų buvo tame dzen sode, tuo jis man atrodė įspūdingesnis. Kiek tokių sodų esu matęs, visi jie man yra nepaprasto tobulumo viršūnė. Tobulas estetizmas. Kaip bežiūri, matai harmoniją.

- Ko reikia įrengti sausajam japoniškam sodui?

- Jie užima labai nedaug ploto. Yra žiūrėjimo vieta, o sodas nuo kitos erdvės yra atitvertas siena. Tai yra miniatiūrinė erdvė. Jeigu akmeninis sodas yra 5 X 15 metrų – tai jau visai nemažas sodas. Mačiau tokių sodų, kurių dydis 2 X 4 metrai. Dėl to man ir kilo mintis, kad tokiam sodui gali būti visai maža erdvė. Svarbiausia, kad būtų vieta iš kur į tą sodą žiūrėti ir į ką žiūrėti. Japonai gyvena labai kompaktiškai ir ten tos vietos, erdvės iš viso nėra. Dėl to jiems mūsų plotai yra prabangos dalykas. Po kelionės į Japoniją buvau labai užsidegęs, kad Lietuvoje irgi toks akmenų sodas atsirastų.

– Kiek man pasakojo Vilniuje kuriamo japoniško sodo kūrėjai, sausasis sodas, kaip elementas, čia taip pat ras savo vietą. Ko palinkėtumėte būsimam japoniškam sodui sostinėje?

- Sukurti kelius sausuosius dzen sodus, pasodint sakurų alėją ir neužsižaisti su gėlėmis, kad japoniškas sodas netaptų lietuvišku miesto gėlynu. Be to, Vilniuje japoniškame sode turėtų atsirasti ne šiaip sau sausasis sodas, o tai turėtų būti padaryta nepaprastai gerai, tobulai. Reikia, kad erdvė tokiam sodui būtų išskirta iš bendros ir jos link vestų savas unikalus takas. Atėję prie šio sodo žmonės galėtų nusiauti avalynę ir būti, sėdėti, medituoti – nesvarbu, kaip tai pavadinsi, bet tobulas sodas sukurtų tą erdvę. Jei ta erdvė bus daroma kaip eksponatas, kad būtų parodyta, kaip yra Japonijoje, joje nebus ramybės, pajautimo, tada tai bus tik paveiksliukas, skirtas žvilgtelėjimui. Tarsi atvirukas...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"