TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Meno kūrinys mažame vazonėlyje

Pamačius prekybos centre bonsą ir staiga panorėjus jį įsigyti ar padovanojus žmogui, kuris apie tokio medelio priežiūrą mažai ką težino, būtų didelė klaida. Augalas anksčiau ar vėliau žūtų. Tuo įsitikinęs Jonavoje, Juodmenos mikrorajone, gyvenantis Romas Odinas. Jis informaciją apie bonsų auginimą rinko net dvejus metus ir tik tada ryžosi nusipirkti „medelį vazonėlyje“.

Pradžia – kupina baimės

„Gal kokiame kitame gyvenime aš buvau japonas?“ – šypsodamasis sako Romas. Šios tautos kultūra vyrą jau seniai domino. Jis daug skaitė, domėjosi tenykščiu gyvenimo būdu, filosofija, aplinkos supratimu. Bežiūrint dokumentinius filmus ir kilo pirmoji mintis pamėginti prisiliesti prie tų mažų gamtos stebuklų. „Tačiau mane dar ilgai lydėjo baimė, kad neįstengsiu tinkamai prižiūrėti ir pražudysiu augalą“, – prisimena prieš dešimtmetį kankinusias mintis vyras. Kininė guoba atkeliavo į jo namus tik po dvejų metų intensyvios informacijos rinkimo, kai susitikta (ir ne kartą) su vienu geriausių bonsų specialistų Lietuvoje alytiškiu Kęstučiu Ptakausku, apsilankyta keliuose praktiniuose seminaruose ir savomis akimis pamatyta daugelis priežiūros subtilybių.

Šiandien Romo kieme – septyni bonsai. Puikiai tebegyvuoja ir tas pirmasis, dėl kurio taip jaudintasi. Tai – vienintelis svetimos šalies medelis, kiti – lietuviški: skroblas, pušis, klevas, ąžuolas... Apie jų auginimą šeimininkas pasakoja taip įtaigiai, kad nė akimirką nesuabejoji, ar šis hobis atsitiktinis.

Tai nėra medelių kankinimas

„Kai kas mums, bonsininkams, preikaištauja, atseit tai – medžių žalojimas, tačiau su tokia nuomone jokiu būdu nesutinku, – sako Romas. – Netgi atvirkščiai – jau patyrę šios srities specialistai turi savotišką nerašytą taisyklę ar tikslą – ieško medelių tokiose vietose, kur jie tikrai būtų žuvę nuo žvėrių ar medkirčių.“ Štai pušaitę vyras kadaise parsivežė iš Klaipėdos rajone esančio karinio poligono smėlynų. Ten nuolat vykstančių pratybų metu ją tikrai būtų sutrypę, sumindžioję. Daugeliu atvejų medžiui suteikiamas dar vienas šansas gyventi ir džiuginti žmonių akis. O kad jie tokie maži, irgi nereiškia, kad dėl kankinimo. Iš tikrųjų medelis turi mažai maisto medžiagų, todėl jo augimas labai sulėtėjęs. Juk ir aukštai kalnuose iškerojusios mažaūgės pušys turi nedidelį dirvos plotą, o gyvuoja šimtą ir daugiau metų. Panašios sąlygos sudaromos ir bonsams.

Malonus, bet sunkus užsiėmimas

„Bonsas – ne šiaip medelis vazone ir auginti jį nėra paprasta”, – pokalbio metu vis pabrėžia pašnekovas. Yra tam tikri stiliai, aprašymai, kaip turi atrodyti vienas ar kitas medelis. Tenka kantriai formuoti, lankstyti šakas, karpyti pagal tikslius kriterijus. Mažytė klaida gali būti lemtinga, pavyzdžiui, palikus šakelę be spyglių ji žus. Tai – ištisas mokslas, kartu ir menas, ir daug laiko bei jėgų, o svarbiausia – kantrybės reikalaujantis darbas. Rezultatai ima ryškėti tik po kelerių metų. Štai šiltųjų kraštų augalą vasarą reikia per dieną purkšti ir drėkinti net kelis kartus, nes palaistyti dėl specifinio vazono sunku. Žiemą – ramybės laiką – lietuviški medeliai turi praleisti lauke, o čia vėl tyko pavojai – ir graužikai, ir per didelis šaltis. Galų gale šis malonumas nėra pigus – būtina pirkti specialią vielą šakoms lankstyti, įrankius, būsenai pagerinti japonišką molį ir kitas medžiagas.

Sukurti iš gamtos

Šis Romo hobis galbūt slypėjo jau vaikystėje. Mat visos moksleiviškos atostogos pralėkdavo pas giminaičius, gyvenusius prie pat miško. Jam visada patiko medžiai. „Kai vaikštau miške, aš nuolat stebiu medžius – šakų išsidėstymą, formas, tarsi permatau visą jo augimo istoriją”, – neslepia pomėgio niuansų vyras. Tai, be abejonės, duoda didelę naudą. Juk visi bonsų stiliai nėra išgalvoti žmogaus – jie sukurti ir paimti iš pačios gamtos. Nykštukas – tai tikro medžio, kuris auga mūsų aplinkoje, sumažintas modelis.

Ir nors atrodo, kad vyras viską jau žino apie bonsus, jis nepaliauja ir toliau domėjęsis mažyčiais savo draugais. štai neseniai lankėsi Vilniuje, Lietuvos parodų centre „Litexpo”, vykusiame Japonijos kultūros festivalyje. čia tolimosios šalies meistrų pamokos, pasak Romo, buvo labai vertingos.

Tad su išmone, profesionalumu ir išradingumu auginama medelių „kolekcija”, ko gero, dar pagausės, ir galbūt augintojas ryšis pats pademonstruoti savuosius nykštukus bonsų parodoje.

Žodis „bonsai” yra kilęs iš japonų kalbos, jis reiškia augalą („sai”), augantį žemame konteineryje („bon”). Japonijoje medeliai nykštukai pradėti auginti daugiau nei prieš tūkstantį metų. Tačiau pačių bonsų istorija siekia dar senesnius laikus. Mat japonai šią unikalią tradiciją perėmė iš kinų, kurie miniatiūrinius medelius augino dar 221–207 m. prieš Kristų. Gerai prižiūrimas bonsas gali gyvuoti iki 400 metų. Japonijoje yra išlikęs paprotys – perduoti bonsus iš kartos į kartą kaip šeimos relikviją. Tokių vertė – milžiniška, netgi neįkainojama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"