Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Mistinis Kijevas. Pasivaikščiojimas seniausia gatve

 
2017 09 21 16:00
Gatvės viršuje - Šv. Andrejaus cerkvė.
Gatvės viršuje - Šv. Andrejaus cerkvė. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Viena įdomiausių Kijevo gatvių yra Andrejevskij spusk (Andrejaus nuokalnė), jungianti viršutinį miestą su žemutiniu – Podole. Legendos byloja, kad ant kalvų esančią miesto dalį su auksiniais cerkvių kupolais globoja angelai, o žemutinę – demonai. Tad gidai, lydėdami šia Ukrainos sostinės gatve pasakoja daug įdomių istorijų.

Ekskursijų po Kijevą agentūra „Interesnyj Kijev“ siūlo daug teminių pasižvalgymų, pavyzdžiui, miesto stogais, tramvajais, retro automobiliais, požemiais, po šventoves, žymiųjų žmonių pėdsakais ir kitas. Atvykus į Kijevą, tai bene geriausias būdas bent kiek pažinti miestą. Grupė surenkama iš kelių tokių pavienių internete užsiregistravusių turistų, jiems nurodoma aikštė, kurioje sutartą valandą susitinka su gidu. Visi įdomių ekskursijų pasiūlymai – puslapyje www.interesniy.kiev.ua.

Tarp angelų ir demonų

Su jauna, istoriją studijuojančia gide Sofija Hrabovetska leidomės į mistinio Kijevo paieškas. „Kijeve tokių vietų labai daug, jos dažniausiai susijusios su cerkvėmis, kurių vadinamame viršutiniame Kijeve išlikę daugiau nei žemutiniame – Podolėje, – pasakojo palydovė. – Paaiškinti galima, matyt, tuo, kad viršutinį Kijevą labiau globoja angelai, žemutinis susijęs su visokia velniava. Čia visada buvo ir turgus, o jame, suprantama, visada sukiojasi ir vagys, ir nusikaltėliai.“ Nusileidus Andrejevskij spusk gatve, pasak Sofijos, viduramžiais stovėjo stulpai su raganų, nusikaltėlių, su kriminaliniu pasauliu susijusių žmonių galvomis. Tai buvo tarsi viduramžių siaubo kampelis.

Viršutiniame Kijeve visada gyveno turtingesni žmonės, jie šios miesto dalies cerkvių kupolus nešykštėdavo padengti auksu. To nepasakysi apie žemutinio Kijevo cerkves – tokia prabanga neblizga. Žemyn nuo Kijevo kalvų vingiuojanti Andrejevskij spusk gatvė šiuo metu labai mėgstama suvenyrų prekeivių. Bet, kaip patarė Sofija, ieškant tikrai ukrainietiško suvenyro rinktis reikia labai atidžiai, nes dabar apie 90 proc. prekių yra pagaminta Kinijoje.

Seniausia miesto gatvė

Andrejevskij spusk – seniausia Kijevo gatvė, žinoma nuo V amžiaus. „Suprantama, tada ji buvo tik dulkėtas kelias, jungęs viršutinį miestą su žemutiniu. Šiuo keliu naudojosi mokesčių surinkėjai, – teigė Sofija. – Viršutinėje dalyje gyveno drevlianai – slavų gentys. Nuo 883 metų jie mokėjo duoklę Kijevo kunigaikščiui. Kaip rašo metraštis, kunigaikštį Igorį drevlianai suplėšė į gabalus, kadangi jis norėjo nulupti dvigubus mokesčius.“

1240 metais į miestą įsiveržė mongolai ir sunaikino visą viršutinį miestą. Tada šis kelias prarado savo svarbą, tapo nereikalingas. Istorikai spėja, kad po šių tragiškų įvykių iš 50 tūkst. gyventojų mieste liko tik 2 tūkstančiai. Visi jie tilpo Podolėje – žemutinėje miesto dalyje.

Pilies kalnas

„Greitai Kijeve reikšmę įgavo Pilies kalnas. Pilis svarbiausiu miesto objektu buvo nuo XIV amžiaus iki 1499 metų, kai miestas gavo Magdeburgo teises“, – teigė Sofija ir paaiškino, kad dabartinė Ukraina nuo XIV amžiaus įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sudėtį.

Kai Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1362 metais Mėlynųjų vandenų mūšyje įveikė Aukso ordą, į Kijevo sostą pasodino savo sūnų Vladimirą. Taip Kijevo Rusios žemės maždaug 300 metų tapo susietos su LDK.

Ilgai Kijevą valdė Olelkaičiai – LDK didikų giminė, kilusi iš Algirdo anūko Aleksandro Olelkos ir jo žmonos – Maskvos didžiosios kunigaikštytės Anastasijos, kuri buvo Vytauto Didžiojo anūkė, Sofijos Vytautaitės dukra. Įdomu ir tai, kad vienas Kijevo vaivadų XVI amžiuje buvo žymaus LDK karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus tėvas Jonas Chodkevičius.

Kur apaštalas stuktelėjo lazda

Einant Andrejevskij spusk gatve gidė atkreipė dėmesį į vienas prie kito prigludusius namus. Juos čia pradėta statyti XVIII amžiaus viduryje, kai gatvės viršuje iškilo Šv. Andrejaus cerkvė. „Jos statyba susijusi su mistine istorija, – sakė Sofija. – Metraščiai rašo, kad I mūsų eros amžiuje, kai čia dar nebuvo miesto, per šias žemes į Romą keliavo apaštalas Andrejus. Kai priėjo šią kalvą, ant kurios dabar stovi cerkvė, prieš jį atsivėrė jūra. Tada jis išpranašavo, kad ant šių kalvų išaugs stebuklingai gražus miestas su daugybe šventovių. Stuktelėjo lazda į žemę, ir jūra atsitraukė. Liko tik mažas upelis ir daugybė požeminių versmių, kurios bėgo į Podolę.“

Andrejevskij spusk gatvėje beveik neliko gyventojų. Namai seni, remontuoti juos brangu ir sudėtinga, todėl dauguma jų tiesiog stūkso apleisti.

Nuo to laiko praėjo ne vienas šimtmetis. Archeologų duomenimis, pirmieji gyventojai čia įsikūrė V amžiuje, o Kijevas rytų slavų valstybės – Kijevo Rusios – sostine tapo IX amžiuje. Kai X amžiuje Kijevo Rusia priėmė krikščionybę, ant šios kalvos stovėjo medinė cerkvė. Ji sudegė 1240 metais mongolų antpuolio metu, tad buvo pastatytas medinis kryžius.

Andrejevskij spusk gatvėje daugiausiai gyveno vidutinės klasės žmonės – mokytojai, gydytojai, rašytojai. Savitu Monmartru – dailininkų meka – ši gatvė tapo prieš keletą dešimtmečių, kai dailininkai gavo galimybę čia turėti savo dirbtuves. Sofija atkreipė dėmesį į špižinius gatvės žibintus, ant kurių pavaizduotas Kijevo globėjas archangelas Michailas.

Ričardo Liūtaširdžio pilis

Šioje gatvėje yra išlikęs medinis XIX amžiaus namas. Tuo metu maždaug taip atrodė visa nuokalnė. Dabar šiame name veikia meno galerija ir restoranas. Žemiau šio medinuko – įspūdinga mūrinė pilaitė. „1902 metais čia žemės sklypą įsigijo Dmitrijus Orlovas. Jis norėjo miestą kuo nors nustebinti, tad kreipėsi į architektus ir pradėjo statyti istorizmo stiliaus į pilaitę panašų gyvenamąjį namą. Sklido kalbos, kad toks jau buvo suplanuotas Sankt Peterburge, o kijevietis pavogė idėją, – aiškino Sofija. – Į Kijevą atvykstantis rašytojas Viktoras Nekrasovas parašė nedidelį kelionių po miestą vadovą, į kurį įtraukė ir šį pastatą, pavadinęs jį Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio pilimi, mat forma ją tikrai priminė. Pats Ričardas niekada čia nesilankė.“

Kaip teigė gidė, namo savininkas buvo turtingas, bet labai šykštus. Statyboms įpusėjus kilo gaisras. Kalbama, kad jį specialiai sukėlė statybininkai, kuriems D. Orlovas per mažai sumokėjo. Kai besibastantį po imperiją šeimininką kažkas nužudė, statybas pabaigė jo žmona. Namo butai buvo greitai sėkmingai išnuomoti, tačiau po poros savaičių visi reikalavo grąžinti pinigus, mat name naktimis nuolat vaidenosi, buvo girdėti keisti garsai. Visi ėmė kalbėti, kad ramybės neranda šeimininko dvasia.

Viršutiniame Kijeve visada gyveno turtingesni žmonės, jie šios miesto dalies cerkvių kupolus nešykštėdavo padengti auksu.

XX amžiuje namas buvo labai pelningas, jame gyveno dailininkai, rašytojai, mokytojai. Sovietmečiu pastatas perdarytas į komunalinius butus, buvęs interjeras neišliko. Šiuo metu namą yra įsigijęs ukrainietiškų šaknų turintis kanadietis, norėjęs čia įrengti viešbutį. Kalbama, kad jam vietiniai valdininkai to padaryti neleido, reikalavo kyšio, tad namas jau apie 30 metų stovi tuščias.

„Baltosios gvardijos“ atmosfera

Leidžiantis žemiau 13 numeriu pažymėtame name nuo 1906 iki 1919 metų gyveno Kijeve 1891 metais gimęs rašytojas Michailas Bulgakovas. Gimtasis jo namas neišlikęs. Netoliese – ir paminklas rašytojui. „Matote, kaip blizga skulptūros nosis. Tikima, kad patrynus ją, visiems laikams nusikratysi nuodėmių“, – teigė Sofija.

Tuo metu, kai butą šiame name nuomojosi Bulgakovai, namo šeimininku buvo architektas, inžinierius Vasilijus Listovničius. „Pamenate, M. Bulgakovo romane „Baltoji gvardija“ yra toks personažas Lisa. Tai Listovničiaus, su juo visiems namo gyventojams kildavo konfliktų, prototipas, – sakė Sofija. – V. Listovničius buvo sunkaus charakterio. Vienas pirmųjų žmonių Kijeve įsigijo automobilį ir būtinai jį pastatydavo taip, kad vežikams būdavo sunku apvažiuoti. Šiame name rašytojas parašė „Baltąją gvardiją“, tad čia įrengtas kambarys, perteikiantis romano atmosferą.“

Kaip teigė Sofija, nors garsusis M. Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ parašytas Maskvoje, daugelyje jo vietų galima atpažinti Kijevą.

Tuštėjanti gatvė

Andrejevskij spusk gatve pasiekus Podolę taip pat aptinki įdomių vietų. Vienoje kadaise tryško šaltinis, iš kurio atsigėrus, esą liksi Kijeve gyventi nuolat. Dabar šioje vietoje stovi Samsono ir liūto skulptūra. Vasarą iš liūto nasrų trykšta fontanas. „Beje, skulptūra atstatyta prieš maždaug 20 metų. Sovietmečiu pro ją važiuodamas vienas partinis veikėjas pamatė aplinkui daug šiukšlių. Pasakė: „Ubrat“ (sutvarkyti). Vietiniai valdininkai suprato, kad reikia „ubrat“ skulptūrą. Tai jie ir padarė“, – aiškino gidė. Pašnekovės teigimu, prie Samsono skulptūros prieš bet kokį svarbų „darbą“ rinkdavosi Kijevo nusikaltėliai, o grįžusieji iš kalėjimo apeidavo kelis kartus aplink fontaną, spjaudavo per kairį petį – kad niekad daugiau ten neatsidurtų.

Sofija yra skaičiusi, kad rašytojas Nikolajus Gogolis rašė, jog visos Kijevo turgaus pardavėjos yra raganos, nuolat sukančios galvą, kaip apgauti pirkėjus. „Beje, Kijeve ne kartą lankėsi prancūzų rašytojas Honore de Balzacas. Kartą jam labai patiko turguje parduodamos vietos meistro kėdės. Bet kai tik pardavėjas išgirdo jį kalbant prancūziškai, kaina pakilo tris kartus. Rašytojas nusiminė ir įsigijo vien mažą paveikslėlį su Kijevo vaizdu“, – teigė Sofija.

Gidė apgailestavo, kad Andrejevskij spusk gatvėje beveik neliko gyventojų. Namai seni, paminkliniai, remontuoti juos brangu ir sudėtinga, todėl dauguma jų tiesiog stūkso apleisti, dažniausiai išnuomoti šios gatvės prekeiviams, pirmuosiuose aukštuose įsirengusiems prekių sandėlius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"