TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Mykolinės: Vėjų diena, Daga ir bulviakasio pabaigtuvės

2006 09 29 0:00
Nuotrauka: @ "Lietuvos žinios"

Rugsėjo 29-oji yra Mykolinės, kitados vadintos ir Vėjų diena. Senoviniai tikėjimai sako, kad tos dienos rytmečio vėjo kryptis išpranašauja būsimos žiemos orus. Jei vyrauja vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys - šilta, jei rytys arba šiaurys - snieginga. Giedra šią dieną žada itin šaltą žiemą. Labai galimas dalykas, kad kadaise tądien pajūrio ir pamario žvejai atnašaudavo senojo tikėjimo dievui Vėjopačiui, dar vadintam Bangpūčiu. Šio dievo garbei būdavo slapčiomis sudeginamas medinis šaukštas. Gal todėl, kad "neišpūstų žuvienės iš šaukšto". Kaip tik šio dievo ramybės negalima drumsti žvejojant po saulės laidos. Iš kurios pusės per Mykolines vėjas atbėga, toks bus dažnesnis ir žiemą. Vėjopatis valdąs aštuonis vėjus - jų savybės yra tokios skirtingos, kad prityrę žvejai jas jaučia tiesiog fiziškai. Vakarų pusės vėjus jie laiko derlingais, nešančiais gausų laimikį. Rytiniams pučiant tinklai būna tušti. Pietvakaris, aikštingasis vėjas, pakelia nuo jūros dugno pilvę - organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio pažyra gintarai. Pietrytinis ir pietinis vėjai pavasarį vadinami perkūno ožiais. Jiems pučiant į tinklus dažniau pakliūva ungurių. Šakšinis - tai nuo Vokietijos, saksų žemės, pučiantis vėjas. Ne vienas šių vardų, galimas dalykas, turi ir mitologinę potekstę.

Vėjo kryptį žvejui parodo vėtrungė. Kuršmarių bukanosių valčių - kurėnų - jos ypatingos, unikalios Europoje. Kurėno puošnioji vėtrungė yra žmogaus ryšio su Visata simbolis. Iš vėtrungės papuošimų galima sužinoti, kam priklauso valtis, iš kurio žvejų kaimo ji atplaukė. Kuršmarių vėtrungės - puikūs tautodailės dirbiniai. Marių ar jūros platybėse žmogus yra toks menkas ir pažeidžiamas, kad norom nenorom ieško ryšio su stichijų dvasiomis. O pajūrio žmonės, kurie dėl pragyvenimo neplaukdavo į marias, bet ardavo žemę, rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves, Dagą. Prosenoviškas žodis "daga" reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: "Kokia vaga, tokia ir daga". Arba: "Iki dagos pritek naudos", - taigi turėk valgyti iki naujo derliaus.

Apie Mykolines senovėje būdavo užbaigiamas bulviakasis. Tai didžiausias rudens darbas po javų derliaus dorojimo. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkės jų nekepdavo - antraip kitąmet menkos teužaugs. Neskubėdavo bulvių pilti į rūsį ar kapčius. Laukdavo mėnulio pilnaties, o pilti pradėdavo nuo pietinio kampo, kad žiemą nesušaltų. Darbas atliekamas su talka. O kur talka, ten ir išdaigos, juokas, pasižodžiavimai. "Kam biedni žmonės skūrą lupa? - Bulvėms!", "Kaip šiemet bulvės? - Penkias apžiojęs, pašvilpti gali!" O jei bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: "Bulvės bėga! - Daryk duris, kad neišbėgtų!"

Sunku įsivaizduoti lietuvio stalą be bulvių. Svečius nebuvėlius uoliai vaišiname cepelinais, žemaičių blynais, vadinamuoju kugeliu. O nuo kada auginamos bulvės Lietuvoje? Motiejus Valančius taip rašo: "Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: "Šitai pirkau Klaipėdoje septynias kartopeles - vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias..." Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės paliko Žemaičių krašte". Taigi šį rudenį sukanka 200 metų nuo pirmojo bulviakasio! Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš 400 metų, anglų karališkiesiems piratams parplukdžius Amerikos pakrantėje užgrobtus ispanų laivus.

Senoviniuose kalendoriuose bulviakasio pabaigos dieną žymėdavo šv. arkangelo Mykolo trimitas bei svarstyklės geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Tačiau valstiečiui jos veikiau primindavo, kokią nemažą rudens gėrybių dalį teks duoklei atseikėti. Didelėse valstybėse su Mykolinėmis būdavo tapatinami Naujieji metai. Atidavei duoklę valdžiai - pradėk naują gyvenimo tarpsnį. Daugelyje Vakarų Europos šalių Mykolinės būdavo švenčiamos kaip mokyklinių mokslo metų pradžia. Mat nuo šios dienos augesnius vaikus, padėjusius žemės ūkio darbuose, tėvai išleisdavo į mokyklą.

Kaipgi šiandien galėtume paminėti senovišką Mykolinių šventę? Vaikai vėją galėtų pasibalnoti aitvarais. Sporto ekstremalai - surengti parodomąsias aitvarų laidymo varžybas. Betgi svarbiausia - tai 200 metų bulvių Lietuvoje jubiliejus. Tad visur turėtų kvepėti kepamais bulviniais blynais, verdamais didžkukuliais...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"