TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Naujieji metai - eglių šventovėje

2007 01 03 0:00
"Gamtoje jaučiuosi esąs laikinas, o ji - amžina", - sako gamtininkas Bronius Šablevičius.
Asmeninio albumo nuotrauka

Vieni žmonės sutikti Naujųjų metų skuba į kitas šalis, kiti renkasi draugų kompaniją, treti ir tą vakarą nenori pakilti nuo valgiais apkrauto stalo bei televizoriaus. O štai Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas, keleto knygų apie gamtą autorius Bronius Šablevičius šią šventę mėgsta sutikti miške.

"Svarbiausia - iš anksto prisiruošti daug malkų, o įsikurti geriausia eglyne. Eglės vėją sulaiko, be to, tarsi sustoja aplink, ir kai laužas įsidega, atrodo lyg būtum kambaryje", - aiškino gamtininkas.

Egles, be kurių lietuviai neįsivaizduoja Kalėdų ir Naujųjų metų, Šablevičius mėgsta ir dėl savų priežasčių. "Nors etnografai tvirtina, kad eglės - mirties medžiai, aš, ornitologas, esu jiems dėkingas: jų šakos mane dengia nuo lietaus, slepia nuo paukščių, kuriuos stebiu, karštą dieną teikia pavėsį", - dėstė gamtininkas.

Kartais naujametę naktį su Broniumi būna kuris nors jo draugas. Vieną tokią naktį Anykščių rajono Niūronių miške jis pasitiko su kolega ir jaunystės bičiuliu ornitologu Eugenijumi Drobeliu, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju.

"Buvo nuostabu: daug sniego, Mėnulio pilnatis. Išsikepėme kepsnį, iššovėme šampaną... Naktis prabėgo greitai", - prisiminė Šablevičius.

Tačiau dažniausiai jis miške renkasi vienatvę. "Bet ir tuomet būnu su tais žmonėmis, kuriuos mėgstu, nes apie juos sėdėdamas prie laužo galvoju", - tvirtino mokslininkas.

"Kartą bendradarbė kalbėjo: "Vienas miške? O jeigu kas atsitiktų - iškrisi iš medžio ar širdis sustos - durniau tu, durniau". Reikia labai norėti čia būti. Tada sunkūs kilometrai, klampynės, vabzdžiai, karštis ir neįveikiamas troškulys tėra tarsi tik aštrūs prieskoniai egzotiškoje sriuboje", - vienoje savo knygų dėstė Šablevičius.

Jose gamtininkas aprašė ne vieną nuotykį: naktį miške ant galvos vos nenutūpusi lututė, miško kelyje susitikęs kurtinį, buvo prislinkęs prie pat lūšies... "Vis dėlto - ar nebaisu naktį miške, ir dar vienam?" - kartą paklausiau, kai Bronius per tamsią sniegingą Ažvinčių girią vedė klausytis pelėdų tuoktuvių balsų.

"Ne. Lūšių, vilkų ir daugelio kitų žvėrių niekada nebijojau, nors dažnai jausdavau, kad jų yra netoli ir jie mane mato. Žvėrys pasitraukia iš kelio. Tačiau žmonių miške naktį bijau. Įsivaizduok: giria, sniegas, mėnesiena, ir staiga pamatai - ateina žmogus... Ko iš jo gali laukti? Suprantu žvėrių nepasitikėjimą mumis. Laimė, naktimis daugelis mūsų, dvikojų plėšrūnų, parpia lovose.

Tiesa, lokio taip pat bijau. Sykį girioje aptikau jo pėdsaką - 33 centimetrų ilgio pėdą! Pasekiau kurį laiką, paskui sprukau šalin. Aišku, meškos vengia žmogaus, bet ką gali žinoti?" - pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė gamtininkas.

Daugiau kaip tris dešimtmečius Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbančio gamtos mokslų daktaro Šablevičiaus hobis - paukščiai. Jų gyvenimą jis tyrinėja neretai ir naktimis. Tai mėgstamiausias Šablevičiaus paros metas. Savo novelių apie paukščius knygoje "Paklausyk griežlės" jis rašo: "Miegosiu vidurdienį, kad vakarai, naktys ir saulėtekiai būtų mano."

"Aš tarsi pelėda: kai žemę užkloja naktis, mane traukia judėti. Nesuprantu, kaip galima miegoti Naujųjų metų, Joninių naktimis? Man tai didžiausios šventės, tad norisi jas sutikti tik gamtoje ir būtinai ten sulaukti ryto. Juk didžiausias gamtos grožis atsiskleidžia auštant. O ir ligi tol, naktį, miške vyksta tokie paslaptingi ir įdomūs dalykai, kurių nepamatysi dieną, kai daug gyvūnų slepiasi, ilsisi, - pasakojo Bronius ir kiek patylėjęs prisipažino: - Kai labai įsijaučiu į gamtos stebėjimą, atrodo, tarsi tampu nebe žmogus, visas žmogaus pasaulis išnyksta."

Per naktines išvykas Šablevičius yra aptikęs ne vieną retenybę. Antai šią vasarą jis keletą naktų Labanoro girioje stebėjo žvirblinės pelėdos uoksą, kaip pats juokauja, "turėjau laimės pagyventi žvirblinukių šeimoje". Žvirblinė pelėda - vienas paslaptingiausių paukščių Lietuvoje. Pasak gamtininko, saulėtą dieną einant pro jos uoksą net mintis nekiltų, kad čia gali gyventi ta reta naktibalda - nematyti jokių požymių. Nuo pat saulėlydžio iki saulėtekio Šablevičius žvelgė į pelėdų būstą ir užsirašinėjo, kiek kartų patinėlis atnešė patelei ir mažyliams grobį, kiek buvo išlindusi pasižvalgyti patelė.

"Ketvirta valanda ryto, - stebėjimo dienoraštyje užsirašė Bronius, - gražiausias ryto paveikslas: geltonas būsimo saulėtekio dangus anapus ežero, tylos neardo beviltiška strazdų balsų kakofonija, kikiliai tebemiega, užtat aidi net keturių gegučių švelnūs pasikukavimai. Jie pripildo erdvę, bet nesumenkina tylos... Patinėlis švilpauja, paleidžia 15 signalų. Vos tik išgirdusi, patelė lyg išspirta iš uokso cypdama lekia jo pasitikti. Su nešuliu grįžta lizdan ir ten užgaišta apie 10 min., paskui išlekia. Turiu staigiai krūptelėti ir kryptelėti, kad pelėda neužkliudytų mano kepurės. Nieko baisaus, tik labai įdomu."

Kartą, kai pelėda, caktelėjusi nagais į uokso kraštą, akimirką uždelsė, gamtininkas suspėjo nuspausti fotoaparato mygtuką, ir dabar jo archyve - dar vienos retenybės nuotrauka.

Priminiau gamtininkui, jog kadaise per vieną mudviejų kelionę po girią jis prasitarė: žmogus - gamtos klaida.

"Ir dabar taip manau. Juk žmogus gamtą naikina, todėl pats kada nors nebegalės gyventi. Tai kur logika? Kodėl jis nepaklūsta gamtos dėsniams, kaip kiti gyvūnai, kodėl ją niokoja? Vadinasi, jis - gamtos klaida. Stebėdamas paukščius ar kitus gyvūnus ne kartą galvojau: mes, žmonės, esame laikini, o jie - amžini", - atsakė mokslininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"