TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nei taikos, nei žemės, nei laisvės

2008 01 19 0:00
1962 metais dailininkas V.Serovas savo garsiajame paveiksle turėjo iš tribūnos pašalinti Staliną.

Padavimai apie 1917 metų spalį, kuriuos Sovietų Sąjungoje dešimtmečiais kalė į moksleivių galvas, neturi nieko bendro su tiesa. Prasimanyta viskas: ne tiktai pati revoliucija, bet ir Lenino barzda.

Nuo seno teigiama, esą Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos leniniečių sparnas buvęs nepaprastai idėjiškas. Visas revoliucinės veiklos išlaidas bolševikai dengdavę variokais, kuriais dalydavosi vargani, bet gausūs šalininkai. Iš tikrųjų bolševikai disponavo ne variokais, o įspūdingomis sumomis, gautomis iš turtingų rėmėjų.

Pasiturinčiųjų partija.

Laikotarpiu prieš spalio perversmą bolševikų partijai užteko lėšų leisti 41 laikraštį. 1917 metų vasarą karo ir chaoso nualintoje šalyje jos centro komitetas leido sau pirkti spaustuvę už 260 tūkst. rublių. Kredito linija proletarinės revoliucijos poreikiams veikė kaip šveicariškas laikrodis. Pinigų įplaukos iš Vokietijos bankų pasiekdavo bankus Stokholme, ten juos "išplaudavo" ir pervesdavo į sąskaitas Rusijoje arba juos pristatydavo kurjeriai.

Kai žlugo 1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje, istorikai ištraukė iš buvusio Marksizmo-leninizmo instituto slaptųjų archyvų dokumentų originalus, kuriuos bolševikų vadovai savo parašais buvo patvirtinę gavę pinigus. Nuo 1917 metų balandžio centro komiteto nariai kas mėnesį gaudavo iš partijos kasos atlyginimą rubliais ir užsienio valiuta. Stalino dokumentų aplanke išlikęs raštelis: "250 rublių gavau iš centro komiteto kasos kaip atlyginimą už rugpjūtį. J.Stalinas, 1917 m. VIII. 6." Arba: "1195 kronas gavau iš Saveljevo 1917 rugsėjį. J.Stalinas."

Tuo metu kvalifikuoto darbininko vidutinis mėnesio atlyginimas siekė 23 rublius. Policininkas, kuris dieną naktį, svilinant vasaros karščiams ar siaučiant viduržiemio pūgoms, budėdavo gatvėje, gaudavo 40 rublių. Rusijos armijos poručikas uždirbdavo 55 rublius. Iš kur vargingiausių proletarų partijos lyderiai gaudavo pinigų tokioms algoms? Galbūt švediškos kronos byrėdavo iš tos šalies proletariato kišenės?

Neišliko jokio raštelio, patvirtinančio, kad pinigus ėmė Leninas. Jis tenkinosi tuo, kad asmeniškai kontroliavo partijos, vėliau ir valstybės finansus. Vienas garsus jo gyvenimo tyrėjas, smerkdamas tuos, kurie "smulkmeniškai rausiasi, ieškodami didžiųjų žmonių silpnybių", kategoriškai tvirtino, kad Leninas niekada neturėjo taupomosios knygelės ir visada žinojo, kiek kainuoja tramvajaus bilietas. Iš Rusijos valstybiniame archyve saugomų dokumentų žinoma, kad Leninas turėjo taupomąją knygelę, kurios numeris 611361, išduotą kantono banko Ciuriche 1916 metų gruodį, ir sąskaitą, kurios numeris 6420 "Credit Lyonnais" banke, taip pat vertybinių popierių. Kiekvienoje sąskaitoje buvo sumos su keliais nuliais, bet neskirsime dėmesio smulkmenoms. Turime pripažinti, kad teisus buvo Lenino biografas, teigęs, esą revoliucijos vadas retkarčiais važiuodavo tramvajumi. Tačiau kur kas dažniau puskariete arba taksi, o iškart po revoliucijos persėdo į caro Nikalojaus II "Rols roisą".

Taigi revoliucijos išvakarėse bolševikai turėjo stabilią finansinę padėtį ir nesiskundė, kad trūksta pinigų. Vadui didesnį nerimą kėlė artimiausius bendradarbius užvaldžiusios nuotaikos. Dauguma Centro komiteto ir Karinio-revoliucinio komiteto narių abejojo, ar jiems užteks jėgų daryti perversmą. Raudonarmiečių daliniai buvo negausūs ir menkai ginkluoti, nežinia, ar išvis tinkami kovai. Bolševikams simpatizuojantys jūrininkai buvo užblokuoti Helsingforse (Helsinkyje). Armija, kurios gretose kovėsi daugiausia valstiečių, rėmė kitą Rusijos socialdemokratijos frakciją - eserus, kurie, sudarę sąjungą su likusiomis demokratinėmis partijomis, norėjo siekti visaliaudinės laimės taikiais metodais.

Tad kodėl 1917 metų spalio dvidešimt penktąją (senuoju kalendoriumi) šauktas tarybų antrasis suvažiavimas? Ar tomis sąlygomis bolševikai turėjo galimybių atskirai siekti visos valdžios? Juk buvo reali rizika, kad iš fronto bus permesta keletas proeseriškų pulkų, kurie galėtų įvesti tvarką maištaujančiame užnugaryje.

"Turime dabar perimti valdžią. Nedelsdami. Tuojau pat. Vokiečiai neleis atitraukti iš fronto nė vieno kareivio", - kategoriškai pareiškė Leninas. Ir neklydo, žinojo, kad vokiečiai neapgaus. Kaip neapgavo ir perversmo išvakarėse, kai liovėsi blokavę tuos Baltijos laivyno laivus, kurie pabėgo iš Helsingforso ir vokiečių karo laivyno akivaizdoje nekliudomai išplaukė Petrogrado link. Didelė jūreivių grupė - apie 1800 žmonių - išvyko iš Helsingforso geležinkeliu. Petrogradą jūrininkai pasiekė ankstyvą spalio dvidešimt šeštosios rytą. Bet į Žiemos rūmų šturmą jau pavėlavo.

Girtuoklystės ir pogromų diena

Tiesą sakant, jų buvimas ar nebuvimas neturėjo reikšmės. Tai tik vėliau propagandiniuose filmuose kareivių ir jūrininkų minia užplūdo aikštę priešais Žiemos rūmus (tuo laiku ten buvo Aleksandro Kerenskio laikinosios vyriausybės būstinė) ir šaudydama veržėsi užimti. Galima įsivaizduoti, kiek nukautų ir sužeistų liktų gulėti ant grindinio, jeigu puolančiuosius būtų pasitikusi uraganinė rūmus ginančių batalionų ugnis. Dešimtys, šimtai! Taigi antrą valandą nakties, iškart po laikinosios vyriausybės narių suėmimo, komisaras Chovrinas telegrafu pranešė laivyno vadovybei: "Žuvo penki jūrininkai ir vienas kareivis."

Po kelerių metų tardomas ČK Piotras Kurkovas, jūrininkas iš "Auroros" kreiserio, papasakojo, kad girtų jūrininkų ir kareivių miniai susirinkus aikštėje priešais Žiemos rūmus ir besirengiant atakai, mirtinai išgąsdintos merginos iš rūmus ginančio "mirties bataliono" metė šautuvus ir išsilakstė po visus rūmus. Po to prieš ginkluotą minią išėjo rūmų gynybos vadas Palčinskis ir nuvedė kareivius į salę, kur posėdžiavo laikinoji vyriausybė (yra ir kita versija: esą kareiviai ilgai ir nesėkmingai ieškojo ministrų klaidžiodami po rūmų sales, kurių daugiau kaip tūkstantis).

Kodėl atakuojantieji buvo įkaušę? Nuo 1914 metų dėl Rusijos dalyvavimo kare buvo įvesta prohibicija (draudimas). Parduotuvės buvo perpildytos spiritinių gėrimų. Kaip rodo skaičiavimai, atsargų buvo 70 mln. kibirų. Pačiame Petrograde buvo apie septynis šimtus alkoholio parduotuvių. Galima įsivaizduoti, kokios naikinamosios galios buvo alkoholio bomba, sprogusi mieste, kuris tapo maišto židiniu! Jo organizatoriai bolševikai tą puikiai suvokė. Spalio perversmas vyko masiškai plėšiant degtinės parduotuves. Visame mieste jūrininkai, kareiviai ir miestiečiai daužė tūkstančių litrų statines, daugelis skendo degtinės mariose.

Apie Žiemos rūmų "šturmą" Belgradas, Finansų ministerijos valdininkas specialiems pavedimams, rašė savo dienoraštyje: "Apie antrą valandą nakties iš spalio dvidešimt penktosios bolševikai užėmė Žiemos rūmus. Rūmai buvo išplėšti ir apdergti. Rūmų cerkvę pavertė išviete, vertingus daiktus išgrobstė. Barbariškai išsityčiojo iš beginklių junkerių. Žiemos rūmų vidus nusiaubtas, sidabras išvogtas, brangus porcelianas sudaužytas. Moterų batalioną suvarė į Pavlo pulko kareivines ir ten prievartavo..."

Tie žodžiai tiktai revoliucijos priešo šmeižtas - gali pasakyti skaitytojas. Taigi pasiklausykime entuziastingo jos šalininko, amerikiečio žurnalisto Johno Reedo, jis aprašė tai, ką matė, knygoje "Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį": "Tie, kurie per kelias pastarąsias dienas galėjo laisvai vaikščioti po Žiemos rūmus, vogė ir nešė sidabrą, laikrodžius, patalynę, sietynus ir porceliano vazas." Pasak įvairių šaltinių, Žiemos rūmų apiplėšimo nuostoliai vertinami 50-500 mln. rublių. Naujosios valdžios uvertiūra ne pigiai kainavo Rusijai.

Leninas iki paskutinės minutės sėdėjo konspiraciniame bute. Smolnyje pasirodė tik spalio dvidešimt ketvirtosios vakarą. Visą "juodąjį" organizacinį darbą padarė Levas Trockis. Lygiai po metų - 1918-ųjų spalio šeštą dieną - laikraštyje "Pravda" pasirodė straipsnis, kurio autorius taip įvertino Didžiojo spalio svarbiausių veikėjų vaidmenis: "Praktiniu sukilimo organizavimu tiesiogiai užsiėmė Petrogrado tarybos pirmininkas draugas L.Trockis. Galima visiškai pagrįstai pasakyti: už perėjimą į tarybų pusę ir tinkamą vadovavimą karinio-revoliucinio komiteto veiksmams partija pirmiausia dėkinga draugui L.Trockiui."

Atminties plovimas

Po dešimties metų kiekvienas, nors puse lūpų užsiminęs apie tą publikaciją, bus sušaudytas Lubiankos rūsiuose. Straipsnį pasirašė autorius - Josifas Stalinas, kuris perėmęs valdžią pradėjo įnirtingai kovoti su konkurentais partijoje ir jų šalininkus. Už trockinį nukrypimą buvo galima sumokėti galva, geriausiu atveju - daugeliu metų griežto režimo lageryje. Žmonių atmintis nepastovi, vadinasi, reikia ją pripildyti naujo turinio. Štai kaip Stalinas pateikė spalio revoliucijos įvykius kalbėdamas plenume 1924 metų lapkričio devynioliktąją: "Turiu pasakyti, kad Trockis nevaidino ir negalėjo vaidinti jokio vaidmens spalio sukilime. Pasakojimas apie ypatingą Trockio vaidmenį - legenda, skleidžiama padlaižiaujančių partinių kūmučių."

Kas suvaidino svarbiausią vaidmenį 1917 metų spalį, atskleidžia 1938 metais parašytas "VKP(b) istorijos trumpasis kursas" (Stalino preparuotas ir privalomas studijuoti visiems partijos nariams, moksleiviams, studentams, vadovaujantiems kadrams): "Spalio šešioliktą dieną įvyko partijos centro komiteto išplėstinis posėdis. Vadovauti sukilimui buvo išrinktas biuras. Jo priešakyje draugas Stalinas. Biuras buvo karinio-revoliucinio komiteto prie Petrogrado tarybos vadovaujantis branduolys ir iš tikrųjų vadovavo sukilimui."

Iš tikrųjų Petrogrado tarybos dokumentuose (paskelbtuose tik 1967 metais) Stalino pavardė nefigūruoja nei posėdžių protokoluose, nei operatyviniuose raportuose apie padėtį mieste. Stalinas paminimas dokumentuose tiktai spalio trisdešimt pirmąją. Nereikia stebėtis, kad sukilimo Petrograde dokumentus Stalinas laikė slaptuose archyvuose, prie kurių niekas negalėjo prieiti.

Tie dokumentai liudija, kiek nedaug jis nuveikė revoliucijai, bet pirmiausia, kad kopdamas į valdžią nepaisė nieko: nemirktelėjęs aukodavo teisumą ir pasitikėjimą, net ir artimiausius draugus. Konkurentus naikindavo ne tik fiziškai, dar pasisavindavo ir jų nuopelnus, idėjas, net žodžius.

Stalin ex machina

Stalino dalyvavimas revoliucijoje buvo daugiau negu kuklus. Spalio dvidešimt ketvirtąją partijos Centro komiteto posėdyje Smolnyje sukilimo vadovai pasiskirstė pareigas ir atsakomybės sritis. Stalino tame posėdyje nebuvo. Jis visą spalio dvidešimt ketvirtąją ir kitą dieną praleido laikraščio "Rabočij putj" redakcijoje ir nė nosies nekišo į gatvę. Smolnyje pasirodė tik spalio dvidešimt penktosios vakarą. Tačiau ne Lenino kabinete, o posėdžių salėje, kur ką tik prasidėjo tarybų antrasis suvažiavimas. Draugas L.Trockis ir kiti "pūtė gatvėse revoliucijos kibirkštį", o Stalinas ramiai sėdėjo fotelyje ir klausėsi, ką turi pasakyti delegatai.

Reikia pripažinti, kad būsimasis uzurpatorius vykusiai pasirinko vietą stebėti istorijos teatrą. Ryždamasis Žiemos rūmų ginkluotam šturmui, Leninas sunaikino taikaus krizės sprendimo galimybę. Būtent taikaus sprendimo tikėjosi menševikai, eserai ir kiti kompromisų ieškojimo šalininkai. Dabar Leninas turėjo įteisinti savo valdžią, išplėštą "minkštaširdžiams" draugams iš panosės.

Trimis dešimtmečiais vėliau tą iškilų momentą atvaizduos socialistinio realizmo tapybos klasikas Vladimiras Serovas Stalino premija apdovanotoje didelėje drobėje "V.I.Leninas paskelbia sovietų valdžią antrajame suvažiavime". Vadas kalba iš tribūnos. Už jo pečių matyti Stalinas. Leninas stipriau jaučiasi tokios galingos atramos dėka, jaučia įkvėpimą: ištiesė ranką į priekį, visiems žinomą trumpą barzdelę užvertė aukštyn. Paveiksle, kuris turėjo mokyti istorijos sovietinių piliečių kartas, niekas neatitinka istorinės tiesos. Net garsioji barzdelė. Konspiracijos sumetimais Leninas ją nusiskuto. Ir Stalinas nestovėjo už jo pečių.

Tačiau reikia pripažinti, kad Leninas valdžią perėmė meistriškai. Iš pradžių delegatams panosėje pamojavo "lazda" (parodė, kad bolševikai ginkluota kova užėmė miestą), o paskui ištraukė iš užančio "morką" - sutiko sudaryti koalicinę vyriausybę (dalyvaujant eserams ir menševikams). Ir iškart pasinaudojo fatališka konkurentų klaida. Bet viską iš eilės.

Apie trečią valandą nakties suvažiavimo delegatai sužinojo, kad užimti Žiemos rūmai. Menševikai ir eserai pareiškė, kad protestuoja prieš bolševikų vykdomą valdžios užgrobimą ir iš suvažiavimo išėjo. Taip Lenino pasiūlymas kurti koalicinę vyriausybę neteko prasmės. Bolševikai tapo vienintele valdančiąja jėga. Įkandin išeinančių iš salės menševikų L.Trockis šaukė: "Jūs pasigailėjimo verti bankrotai. Eikite ten, kur jums vieta. Į istorijos šiukšlyną!"

Leninas jau buvo parengęs sovietų valdžios įtvirtinimo planą. Tačiau nepaskelbė jo iš tribūnos, kaip norėjo paveikslo autorius. Rezoliucijos tekstą perskaitė draugas Anatolijus Lunačiarskis. Leninas pakilo į tribūną tik suvažiavimui baigiantis. Paskelbė dekretus dėl žemės ir dėl taikos. Dekretai buvo priimti, bet nedavė žmonėms nei žemės, nei taikos, nei laisvės. Baigiamąjį žodį suvažiavime tarė L.Trockis - tų dienų didvyris.

Tapytojas V.Serovas būtų turėjęs pervadinti savo drobę - "Valdžios uzurpavimo patvirtinimas". Pagrindinis tos scenos asmuo būtų liepsningasis L.Trockis, už jo pečių derėtų pastatyti Leniną. Stalinas tuo metu stovėjo minioje, besigrūdančioje parteryje. Gal jau tada kūrė planus pasiglemžti valdžią, nors galimybių jiems įgyvendinti tada, ką čia slėpti, buvo labai nedaug. Tačiau trečiojo dešimtmečio vidury vis dėlto jis užėmė Lenino vietą Kremliuje. Nuveikė titanišką darbą, kurio rezultatas - iš istorijos puslapių dingo ar fiziškai buvo pašalinti visi revoliucijos dalyviai, kurie būtų galėję patikrinti Stalino mitą apie Spalio revoliuciją.

1962 metais Sovietų Sąjungos diktatoriaus Nikitos Chruščiovo pavedimu dailininkas V.Serovas pertapė savo "istorinę" drobę. Amžinai gyvo Lenino nelietė, o abejotinus bendražygius - pirmiausia patį Staliną - užtepė. Jų vietoj pasirodė bevardžiai, tipiški revoliucinių masių atstovai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"