TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Neįgalūs prancūzai tapo vilnietės draugais

2012 09 25 7:56
Neįgaliųjų priežiūra M.Mičiulytei suteikė daug vertingų gyvenimo pamokų./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka  

Vilniaus universiteto filosofijos specialybės studentė Milda Mičiulytė Prancūzijos Kiuiz La Moto miestelyje įsikūrusioje "Arkos" bendruomenėje du mėnesius prižiūrėjo psichikos neįgaliuosius. Spalvingus personažus primenantys žmonės galiausiai tapo jos draugais.

Iš pradžių mergina tiesiog ieškojo kokio nors projekto Prancūzijoje, kad galėtų geriau pramokti užsienio kalbos. "Tačiau nuvykusi į Kiuiz La Motą atradau tikruosius motyvus, kodėl reikėjo ten būti", - sakė Milda.  

Pirmąją "Arkos" bendruomenę 1964 metais Prancūzijoje įkūrė Jeanas Vanier, savo namuose ėmęsis prižiūrėti du psichikos negalią turinčius vyrus. Šiuo metu visame pasaulyje gyvuoja net 135 "Arkos" bendruomenės, vienijančios proto negalią turinčius žmones ir su jais gyvenančius pasauliečius.

Atvykusi į Šiaurės Prancūzijos miestelyje Kiuiz La Mote veikiančią "Arką" M.Mičiulytė išgirdo, kad tokių kaip ji - studijuojančių ar filosofiją studijavusių jaunuolių - atvažiuoja tikrai nemažai. Merginai įsiminė bendruomenės įkūrėjo J.Vanier žodžiai, išgirsti per susitikimą su juo. Pasak J.Vanier, daug kas į "Arką" atvyksta iš dvasinių, tikėjimo paskatų ir įsivaizduoja, jog padarys gerą darbą - būdami sveiki padės likimo nuskriaustiesiems. Tačiau toks požiūris lemia, kad asistentai ima laikyti save tarsi aukštesniais už tuos „vargšus“ neįgaliuosius, kuriems "ištiesė pagalbos ranką".  

"Šiek tiek ten pabuvęs pradedi suprasti, kad ne tik tu jiems padedi, bet ir jie tau. Taip, fiziškai esi stipresnis už "Arkos" gyventojus. Tačiau per savo silpnumą jie iškelia į paviršių tavo gyvenimo žaizdas, kompleksus, ydas, ką paprastai slepi, nes nenori to pripažinti. Taip tie žmonės tave gydo. Pasitaiko asistentų, kurie išsigąsta savo negražių savybių ir pabėga iš "Arkos". Bet tokių labai nedaug. Dažniau nutinka priešingai - buvimas su neįgaliaisiais taip paveikia žmones, kad jie pasilieka ilgiau, nei iš pradžių planavo", - pasakojo M.Mičiulytė.

Pašnekovė prisipažino taip pat nenorėjusi išsiskirti su savo globotiniais. "Dabar net negalėčiau pasakyti, kad buvau asistentė, kad juos prižiūrėjau, nes man tie žmonės tapo tikrais draugais", - teigė į Lietuvą jau grįžusi Milda.

Tiesa, iš pradžių ji abejojo, ar pavyks užmegzti tarpusavio ryšį. Bet vėliau pajuto, kad bendrumas mezgasi per pagalbą, fizinį kontaktą. "Supranti, jog tas žmogus negalėtų būti be tavęs, o tu - be jo. Taip ir tampama draugais", - dalijosi mintimis Milda.

Suprasdavo be žodžių

Kiuiz La Moto "Arkos" bendruomenę sudaro penki 2-3 aukštų namukai, arba vadinamieji židiniai, kuriuose gyvena po 6-8 neįgaliuosius. Patalpos puikiai įrengtos ir pritaikytos jų poreikiams. Kiekvienam iš asistentų, atvykusių iš įvairių šalių ir labai skirtingų šeimų, teko po keletą globotinių. Štai atsakingoji už asistentus Fani buvo kilmingoji, nešiojo savo giminės žiedą su herbu. "Arkoje" taip pat dirbo mergina, kilusi iš labai turtingos šeimos, kurioje geras tonas liepia mokėti šakute nusilupti kriaušę. Tačiau kartu su visais neįgaliuosius prižiūrėjo ir vaikinukas iš prasto rajono, kur siautėja gaujos.

Bendruomenės veiklos pradžioje visi asistentai buvo tik tikintieji, bet vėliau šio principo atsisakyta. Vis dėlto patiems neįgaliesiems tikėjimas labai svarbus. Ne veltui viena bendruomenės tradicijų - visiems kartu tarsi didžiulei šeimai susirinkti į mišias.  

M.Mičiulytė džiaugėsi, kad pateko į sunkesnį "židinį". Ten gyveno ne vien psichinę, bet ir fizinę negalią turintys žmonės. Apskritai į "Arką" priimami tik tie, kurie jau gimė turėdami protinę negalią. Vien fizinės negalios kamuojami žmonės čia nepriimami.

Beje, Mildos "židinio" gyventojai net nekalbėjo. Viena merginos globotinių - 56-erių Michelle - nebuvo nebylė, bet sakydavo tik du žodžius: "maman" ir "papa" (abu jos tėvai jau mirę). Tačiau iš Michelle emocijų Milda patyrė, kad moteris ją visiškai supranta, tik negali to išreikšti žodžiais. Kai kas nors nutikdavo, net ir nelabai malonaus, mažulytė prancūzė atsakydavo šypsena ir juoku.

M.Mičiulytę nustebino pasakojimai, kad vienoje Prancūzijos ligoninėje su 56-erių Michelle slaugytojos elgdavosi tarsi su mažu vaiku. Kol neturėjo darbo su neįgaliaisiais patirties, lietuvė irgi laikėsi tokio požiūrio. "Tačiau atvykusi į "Arką" pamačiau, kad asistentai su neįgaliaisiais bendrauja visiškai natūraliai. Kai supratau, jog taip galima ir reikia, pradėjau elgtis kitaip", - kalbėjo Milda.

Puokštė personažų   

M.Mičiulytė nežinojo, kokią negalią turi jos globotinė Michelle ir kiti "Arkos" gyventojai. Bet prieš pradėdami dirbti asistentai buvo supažindinami su jiems patikėtų žmonių pomėgiais, charakteriu.

"Kiekvienas "Arkos" gyventojas, kaip pasirodė, labai skirtingas, kiekviename galėjai įžvelgti kokį nors personažą. Galbūt todėl, kad jie - neįgalieji, tie savitumai buvo dar ryškesni. Visi jie turėjo savą "cinkelį", - teigė M.Mičiulytė.  

Pavyzdžiui, vienas vyras, kai nebenorėdavo valgyti, pradėdavo slysti nuo kėdės ir nukrisdavo po stalu. Kitas neįgalusis, vardu Xavier, prie stalo visada dainuodavo nieko nereiškiančią frazę "tiki tiki tapo". Šis vežimėlyje sėdintis vyras turėjo įpareigojimą kelti telefono ragelį. Xavier mėgdavo paimti kokį nors daiktą, apsimesti, kad tai telefono ragelis, ir kalbėti į jį. Šį juokelį jis kartodavo daugybę kartų per dieną.  

"Arkoje" Milda sutiko ir pagyvenusią visažinę poniutę Alfie. Ji niekada nesišypsodavo, tik dažniausiai kartodavo: "Tai nejuokinga", "tai pavojinga" arba "tai labai brangu". Moteris nuolat pasakodavo tą pačią istoriją: "Aš gimiau Buvė..."  

M.Mičiulytei teko prižiūrėti ir lengvutę kaip skiedrelė, tačiau labai aktyvią Michelle, ir visiškai kitokio būdo Sylvian. Ši buvo lėta, tyli ir atsargi, nuolat nerimaudavo, visko bijodavo. Moteris nematė viena akimi, bet atrodė, kad ji tiesiog ryja žmogų žvilgsniu. Sylvian mėgo gražiai rengtis, jos spintoje kabojo labai daug drabužių. Ji taip pat nekalbėjo, o kai Milda ko nors paklausdavo, atsakydavo tik "taip" arba "ne". Vis dėlto Sylvian pati galėjo priimti sprendimus, o už kitą globotinę - Michelle - tekdavo spręsti asistentei.

Išmoko nepykti

Anksčiau Michelle sirgo anoreksija, o dabar turėjo ir osteoporozę. Be asistentės pagalbos net iš lovos neišlipdavo. Iš pradžių Mildą šiek tiek šokiravo tai, jog globotinę teks maudyti, - ji atrodė tokia trapi ir pažeidžiama, buvo baugu, kad ko nenutiktų. Daug rūpesčių kėlė ir Michelle pusryčiai.

"Ji tikra aktorė. Kai nuveždavau vežimėliu prie stalo, moteris visiems šypsodavosi, bet kai tik užrišdavau servetėlę, iš karto pradėdavo rėkti, spyriotis", - prisiminė Milda.

Būdama "Arkoje" mergina išmoko dar vieno dalyko: nepykti ir nesijaudinti, kai neįgalūs globotiniai pridarydavo papildomų rūpesčių. Juk jie šypsodavosi ką nors iškrėtę!

Džiaugiasi dėl smulkmenų

Papusryčiavusius ir nupraustus neįgaliuosius asistentai nuvesdavo į užsiėmimus ateljė, o patys tuo metu tvarkydavo namus. Po pietų neįgalieji vėl būdavo užsiėmę, tad asistentai turėdavo apie 3 valandas laisvo laiko.

Beje, "Arkos" gyventojai irgi atostogauja - vasarą ir Kalėdų laikotarpiu. Rugpjūtį M.Mičiulytė su savarankiškesnių neįgaliųjų grupe buvo nuvykusi į Lioną. Per atostogas visi galėjo atsipūsti - vėliau keldavosi, lankydavo muziejus ir restoranus, plaukė laivu upe.

"Bendraudama su neįgaliaisiais pajutau, kad man pakanka tik buvimo su jais, nieko daugiau ir nereikia, - prisipažino M.Mičiulytė - Kartais, kai pavargdavau, trūkdavo kantrybė, bet pasižiūrėdavau į tuos žmones ir iš karto nusiramindavau. Juk, tarkime, Xavier būdavo laimingiausias pasaulyje, jei reikiamoje vietoje užklijuodavo lipduką. Kai tėtis dovanojo jam kompaktinę plokštelę, visą mėnesį gyrėsi šia dovana. Matydama, kokie tie žmonės laimingi dėl mažų dalykų, susimąstai, ar iš tiesų yra dėl ko būti piktai, nelaimingai..."  

Tikisi sugrįžti

Milda labai nenorėjo išvažiuoti, kai baigėsi jos buvimo "Arkoje" laikas. Tačiau neįgaliesiems išsiskyrimas su savo globėjais kartais būna dar sunkesnis. Todėl asistentams atvykus ir išvykstant visada rengiamos šventės. To reikia, kad neįgalieji suprastų, jog šie žmonės bus su jais tik laikinai.

"Kartais pagalvoju, kad Michelle per savo gyvenimą turėjo gal 100 tokių asistentų kaip aš. Juk atvažiuoji vos keliems mėnesiams, o vėliau tave kas nors pakeičia. Dėl jausmo, kad esi pakeičiamas, darosi liūdna. Tačiau atperka suvokimas, jog pasisekė sukurti gerus santykius. Žinau, išvažiavusi pasiilgsiu savo globotinių, bet jiems dar sunkiau. Juk kaskart tenka taikytis prie vis naujo žmogaus - kaskart priprasti, įsileisti jį, o paskui paleisti", - samprotavo mergina.

Kitą vasarą ji tikisi vėl grįžti į Kiuiz La Motą, paprastą kaimelį, kuriame nėra prekybos centrų, jūros, pramogų. Keliaudama į "Arkos" bendruomenę Milda nė nežinojo, kad gaus dienpinigiŲ. "Jei norėčiau tik pinigų, galėčiau uždarbiauti restorane "McDonald's". Bet ten nebus Michelle. Dėl jos ir kitų "Arkos" gyventojų norisi vėl grįžti į Kiuiz La Motą", - sakė pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"