TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Neįgalusis tapo gyvenimo mokytoju

2012 07 10 8:38

Nuo gimimo vežimėlyje sėdintis dvidešimtmetis Viktoras Topolis geba kur kas daugiau nei dažnas sveikasis. Šitaip - savo gyvenimo pavyzdžiu - jis siekia laužyti visuomenėje gajus nepagrįstus stereotipus.

Prieš keletą metų Viktorą matėme "Lietuvos talentų" konkurse, kai jis su draugu šoko breiką. Slovakijoje jis tapo pasaulio mėgėjų kūno rengybos ir kultūrizmo čempionu tarp neįgaliųjų. Neseniai vėl galėjome įsitikinti šio vaikino gebėjimais - birželio viduryje Vilniaus centre jis vedė keletą viešų "body combat" mankštos užsiėmimų - sėdėdamas vežimėlyje Viktoras atsistojo ant rankų, ratukai pakibo ore. Bet tai tik dalelytė to, kuo jis užsiima.

Be kita ko, vaikinas dalyvauja ir Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdomoje "Gyvosios bibliotekos" programoje, kur tapo "gyvąja knyga". Jį kaip "knygą" pasirinkęs skaitytojas bendraudamas akis į akį gali daugiau sužinoti apie neįgaliojo gyvenimą: gerokai įdomesnį ir prasmingesnį nei dažno iš mūsų.

Lemtingas neapdairumas

Jau iš pirmųjų šios "knygos" puslapių aiškėja, kad negalią vaikinas įgijo dėl apmaudaus medikų neapdairumo. Trečią dieną po gimimo jam buvo atlikta stuburo išvaržos operacija. Seselė ilgais nagais užkliudė ir pažeidė naujagimio stuburo nervą. Dėl to Viktoras dabar nuo kelių nejaučia kojų.

Iš pradžių gydytojai pranašavo, kad jam teks vien gulėti, o sėdėti galės tik padedamas kitų. Tačiau sulaukęs ketverių vaikas atsistojo ir vaikščiojo iki vienuolikos metų. Vis dėlto vėl teko sėsti į vežimėlį, nes kamavo tokie skausmai, kad naktį negalėdavo užmigti. Judėjimas vežimėliu dabar priimtinesnis, nors skausmų kaskart pasitaiko.  

Tikrina pastatus

Specialiai pritaikytame bute pirmame daugiabučio aukšte Viktoras gyvena su mama, kuri jam - geriausia draugė. Vaikinas tvarkosi savarankiškai, stengiasi mamai suteikti kuo daugiau laisvės. Anksčiau jie gyveno kitur, irgi pirmame aukšte. Bet norint pakliūti į vidų teko įveikti keletą laiptų pakopų, tad nuolat reikėjo mamos, draugų ar kaimynų pagalbos.

Su neįgaliuosius ribojančiais nepatogumais V.Topolis susiduria  dalyvaudamas projekte "Be slenksčio", kurį vykdo Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Jis tikrina įvairių pastatų pritaikymą žmonėms, sėdintiems vežimėlyje.

Ši veikla pradėta Vilniuje, vėliau keliauta ir į mažesnius miestus, bus stengiamasi aprėpti visą Lietuvą.

Patikrinus padėtį, rengiamos rekomendacijos pastato valdytojams. "Nesiekiame, kad viskas būtų perdaryta taip, kaip reikia neįgaliesiems. Tiesiog norime, kad paprasčiausiomis, pigiausiomis priemonėmis būtų tenkinami bent minimalūs jų poreikiai", - LŽ komentavo Viktoras.  

Speciali anketa apie konkretų pastatą skelbiama interneto svetainėje www.negalia.lt. Pagal aprašą neįgalieji sužino, ko tikėtis norint patekti į pastatą, ar teks prašyti pagalbos lydinčiojo, kitų šalia esančiųjų.

V.Topolio teigimu, Vilniuje nesunku privažiuoti prie pastatų. Kas kita, kai nori patekti į vidų. Net pasitaiko kuriozų. Tarkime, įrengtas neįgaliajam pritaikytas tualetas, bet jis - trečiame aukšte, o lifto nėra.

"Mes tik daug kalbame apie aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, bet mažai darome. Nors įstatymuose daug kas numatyta, visa tai ir lieka tik popieriuje", - pabrėžė Viktoras.  

Žino, ko tikėtis

Žmogus, sėdintis vežimėlyje, Lietuvoje sunkiai pateks į tarpmiestinį autobusą - trukdo laiptai, siauri praėjimai. O štai būdamas Latvijoje Viktoras matė neįgaliesiems pritaikytus tarpmiestinius autobusus, kur paliktos specialios vietos keliaujantiesiems vežimėliais.

Pasak V.Topolio, važinėti viešuoju transportu bent jau sostinėje gana patogu, bet irgi pasitaiko visko. "Būna, kad privažiuoja žemagrindis autobusas, bet vairuotojas sustoja už pusmetrio ar metro nuo šaligatvio bortelio, o tada įvažiuoti į autobusą tiesiog neįmanoma. Be to, neretai vairuotojų tenka prašyti, kad nuleistų įvažiavimą. Kai kada pasitaiko piktų vairuotojų, kurie tiesiog uždaro duris, o aš lieku stotelėje. Būna, jie paprasčiausiai nepastebi neįgaliojo - visi sulipa ir autobusas nuvažiuoja. Arba pagal tvarkaraštį turi atvažiuoti neįgaliesiems pritaikytas autobusas, bet atvažiuoja senas. Gali atsitikti taip, kad sau tinkančio autobuso sulauksiu tik po dviejų valandų", - patirtimi dalijosi Viktoras.

Jis prisipažino tokioms situacijoms jau įgijęs imunitetą, žino, ko  tikėtis. Anot V.Topolio, labai didelė nesklandumų tikimybė sekmadieniais. Todėl norėdamas susitikti su draugais vaikinas niekada tiksliai nesako, kada atsiras sutartoje vietoje.

Socialinis taksi

Į susitikimą su LŽ žurnaliste Viktoras atvyko vadinamuoju socialiniu taksi. Beje, jis tapo pirmuoju šios tik nuo 2012-ųjų birželio pradėjusios važinėti susisiekimo priemonės keleiviu.

Socialinis taksi - Nacionalinio socialinės integracijos instituto vykdoma iniciatyva. Kol kas šis taksi važinėja tik Vilniaus miesto ribose. Sutartys dėl aptarnavimo jau pasirašytos su 55 neįgaliaisiais, judančiais vežimėliuose. Reikiamą kelionės laiką jie rezervuoja tinklalapyje www.socialinistaksi.lt.

Už įsėdimą tenka mokėti 3 litus. Jei reikia papildomos pagalbos, pavyzdžiui, norint patekti į kokią nors patalpą, rezervuojant kelionę tai pažymima specialioje grafoje. Tada taksi vairuotojas atvyksta su savanoriu padėjėju.

Namie neužsisėdi

Į gana tolimą sostinės rajoną, kur Viktoras gyvena, jis žadėjo grįžti pats, nors reikėjo važiuoti į statų kalną, kuris ir sveikiesiems ne visada įveikiamas.

V.Topolio maršrutai neapsiriboja tik sostine ar kitais Lietuvos miestais. Vyrukas jau lankėsi Latvijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Moldovoje, Rusijoje, kitur. Tačiau į kitus kraštus būtinai keliauja su mama, nes maža kas gali nutikti.

"Mūsų visuomenė pernelyg vadovaujasi stereotipais, kad mes tik sėdime namie. Toks požiūris labai trukdo neįgaliesiems išsijudinti", - teigė V.Topolis. - Mano požiūris kitoks, man nesvarbios išankstinės visuomenės nuostatos, kad negaliu padaryti vieno ar kito dalyko. Nesu iš tų žmonių, kur vienas pasakė, dešimt pakartojo. Esu individualybė ir mąstau savo galva. Man nėra apribojimų, aš ieškau galimybių. Žinoma, nedarau to, ko, žinau, tikrai nepajėgsiu."

Būdamas namie jis išlipa iš vežimėlio ir bando pasivaikščioti. Kadangi pėdų nejaučia, tenka laikytis sienų. Sporto salėje vyrukas intensyviai bėgioja treniruoklio takeliu.

Sportas yra didžiausias Viktoro hobis. Jis tai daro jau 14 metų. Išbandė ir lengvąją, ir sunkiąją atletiką, žaidžia krepšinį, lauko tenisą, užsiima lengvuoju kultūrizmu.

Vis dėlto dabar jis nori pailsinti organizmą, paatostogauti. Ketina pagaliau nuvykti į sanatoriją, kur pastarąjį kartą lankėsi 2008-aisiais, mat vis nerasdavo tam laiko.

Turi mokinių

"Sveikata priklauso nuo entuziazmo ir požiūrio. Jei tik sėdėsi ir zysi, kad viskas negerai, tikrai puls visokios ligos", - teigė pašnekovas.

Pas gydytojus dėl sveikatos jam netenka lankytis. Nuolat judant rečiau užklumpa skausmai, jie ne tokie intensyvūs. Vyrukas domisi tuo, ką valgo.

Sveikatingumui padeda meditacija. Ji suteikia ir vidinės ramybės, harmonijos. Meditacijos įgūdžiai padeda išlaikyti savitvardą tokiose situacijose kaip anksčiau aprašytoji, kai autobuso tenka laukti ir porą valandų.

"Išmokau nepanikuoti, nepulti į neviltį, bet blaivia galva apmąstyti, ką galima pakeisti, nuveikti, kad mano padėtis pagerėtų", - tikino V.Topolis.  

Medituoti, kaip ir sportuoti, reikia nuolat. Anot Viktoro, pakanka sportuoti 3-4 kartus per savaitę, taip pat dažnai reikėtų medituoti.

Iš pradžių jo meditacija trukdavo net 5 valandas, o dabar užtenka 15-20 minučių. Viktoras teigia, kad tai jam atstoja 4-5 valandas miego.

Vyrukas domisi budizmu, čia atrastas tiesas mėgina taikyti gyvenime.  Metus jis studijavo psichologiją Vadybos ir psichologijos institute, išėjo pusantrų metų saviugdos kursą, mokėsi viešo kalbėjimo meno. Šiose srityse jis tikisi tobulintis ir toliau.

Jau dabar V.Topolis skaito motyvacines paskaitas, dalijasi savo žiniomis ir patirtimi. Pašnekovo teigimu, tai labiau individualūs susitikimai su žmonėmis, ko nors ieškančiais gyvenime. Pasak Viktoro, jis jau turi nemažai mokinių.

Savo ateitį vaikinas sieja su psichologija. Tik, kaip pats tvirtina, jo mokymo būdai kiek kitokie nei psichologų - daugiausia jis remiasi asmenine patirtimi.

Tiesioginis bendravimas su žmonėmis Viktorui daug įdomesnis nei nuotolinis, pasitelkus kompiuterį. "Kompiuterio nemėgstu, nėra jam laiko, nebent žiemą. Mano laikas skirtas išvažiuoti iš namų, būti su draugais, užsiimti malonia veikla, dalyvauti projektuose", - prisipažino V.Topolis.

Neįgalusis - jei neturi tikslo

Kai klausaisi Viktoro, atrodo, kad ne jis neįgalusis, bet kiti, sveiki žmonės, kurie nuolat skundžiasi nieko negalį.

"Man ne vienas žmogus yra sakęs, kad sugebu daugiau nei kai kurie sveikieji. Bet tam ir esu, kad laužyčiau stereotipus", - pritarė vaikinas.

Jo nuomone, negalią turi tas žmogus, kuris tuščiai švaisto laiką prie televizoriaus su alaus buteliu rankoje arba leidžia valandas prie kompiuterio, neturėdamas jokio tikslo atskleisti savo sugebėjimus.

"Aš visada visiems sakiau ir sakysiu, kad negimiau mokėdamas, gimiau tikėdamas", - pabrėžė pašnekovas.

Mama jam niekada nenurodinėdavo: "Neik ten, nedaryk to." Ji džiaugėsi matydama, kad sūnus aktyvus, vis ko nors siekiantis. Jau nuo mažens Viktoras pradėjo užsirašinėti savo tikslus. Būdamas keturiolikos pradėjo semtis išminties iš knygų - knygynuose pirko viską, kas susiję su meditacija, verslu, saviugda, filosofija, religija.

Pasiteiravus, ar jau atrado savo galimybių ribas, vaikinas atsakė: "Kol kas - ne."

Likimo nekaltina

Įdomu, ar niekada nepuolė dvasinės krizės, kai viskas tampa juoda. "Kaip nuspalvinsi savo gyvenimą, toks jis ir bus. Kiekvienam pasitaiko kritinių situacijų, bet svarbu, kaip į jas reaguoji, kaip iš jų išsisuki, ar išlaikai šaltą protą", - teigė Viktoras.

Bet ką daryti, jei apima bloga nuotaika? "Negadink jos kitam. Tai viena iš mano taisyklių - jei esu blogai nusiteikęs, niekam neskambinu, nerašau, nevažiuoju susitikti", - atsakymo ilgai neieškojo pašnekovas.  

Nejaugi vaikinas niekada nekaltino likimo, kad štai visi vaikšto, o jis sėdi vežimėlyje? "Ne, to nedarau. Likimas mano pusėje. Jei kas nors nutiko, vadinasi, taip ir turėjo būti. Tiesiog turiu būti toje situacijoje, ko nors siekti. Jei nieko negaliu pakeisti, vadinasi, reikia pakeisti požiūrį", - tarė Viktoras.  

Ilgiau pagalvoja

"Tikiu tik savimi. Iš pradžių yra aistra ir tikėjimas, o visa kita ateina laikui bėgant. Žmonės mato, kokį progresą darau tikėdamas savimi. Tą aš ir noriu parodyti: jei galiu aš, vadinasi, gali ir tu. Kiti dažnai pamiršta, kad turi akis, rankas, kojas ir galvas. O aš klausiu - jei visa tai turi, kodėl nesinaudoji? Štai aš nevaldau kojų, bet naudojuosi tuo, kas man dar likę - rankomis, galva, pečiais, - dėstė pašnekovas. - Kai kas sako, kad neturi pinigų? Bet galva bei rankos tam ir duotos, kad jų uždirbtų. Jei tik zysi, kad nėra pinigų, jų ir nebus. Niekas nieko ant padėklo neatneša."

Ar į visus gyvenimo klausimus jis jau turi atsakymus? "Gal ne į visus, bet dar nebuvo tokio, į kurį nebūčiau atsakęs. Tik dėl vieno ar kito reikėjo ilgiau pagalvoti", - užtikrino Viktoras. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"