TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nemirtina mirties bausmė

2011 10 01 0:00
Žmogžudžiai, kurie išvengė sušaudymo, patenka į kalėjimą Bobruiske.
Užsienio spaudos nuotrauka

Liepos 20-ąją Baltarusijoje įvykdyta mirties bausmė dviem vyriškiams - už ypač žiaurius nusikaltimus. Tai paskutinė Europos valstybė, kuri nuteisia atimti gyvybę.

2009 metų spalio vakaras Gardino Kabiako gatvėje, blokinių namų kvartale. Du tik ką išleisti į laisvę vyrai Andrejus Burdyka ir Olegas Griškovecas jau savaitę geria viename bute. Buto savininkės - dvi moterys, su jomis gyvena senelis ir berniukas. A.Burdyka ištvirkauja su jo motina.

Vienu metu kyla skandalas. Andrejus ir Olegas užmuša visus suaugusiuosius: berniuko motiną iš pavydo, likusius - kaip liudininkus. Pasiima kompiuterį, padega butą ir išsiveda berniuką kaip įkaitą. Stabdo taksi ir mėgina įkalbėti vairuotoją, kad už kompiuterį nuvežtų juos į Minską. Taksistas atsisako, už tai gauna peiliu į šoną. Nusikaltėliai mėgina pavogti automobilį, bet jiems nepasiseka. Ramiai eina miegoti į O.Griškoveco namus. Kai atvažiuoja milicija, pagrobtas berniukas miega ant sofos.

Atpirkimo ožys

Baltarusijos Helsinkio komitetas - viena iš nedaugelio organizacijų, kuri atvirai pasisako prieš mirties bausmės vykdymą Baltarusijoje. Komiteto sąskaitos banke jau penkeri metai užblokuotos teisingumo ministerijos nurodymu: nesumokėti mokesčiai už žemę (beje, žemė neapmokestinama). Komiteto buveinė. Žilas vyriškis su akiniais aiškina, kodėl valstybė neturi žudyti žmonių. Tai pirmininkas Olegas Hulakas.

O.Hulakas: - Mirties bausmė skatina žiaurumą, parodo, kad nevertinama gyvybė. Remiantis pastarųjų dešimtmečių praktika, šalyse, kur panaikinta mirties bausmė, sumažėjo itin žiaurių nusikaltimų.

Žurnalistas: - Nevisiškai suprantu tą priklausomybę. Logika sako, kad mažiau nusikaltimų bus ten, kur egzistuoja grėsmė prarasti gyvybę nusikaltus.

- Tai iliuzija, kuria tiki daugelis padorių žmonių. Faktai liudija, kad nusikaltėlis nebijo mirties. Jis visada tikisi, kad išvengs bausmės. Pirmais, antrais metais, įvedus mirties bausmę, sumažėja nusikaltimų, bet jeigu teisėsauga toje šalyje neveikia kaip pridera, nusikaltimų skaičius per penkerius ar septynerius metus grįžta į buvusį lygį.

- Daugelis pasaulio šalių taiko mirties bausmę. Ar manote, kad jas valdo idiotai?

- Ne, tiesiog šios sunkios užduoties sprendimas priklauso politikams, o ne specialistams. Politikai priklausomi nuo piliečių nuomonės. Padorus pilietis įsitikinęs, kad mirties reikia bijoti. Bet teismų praktikoje pasitaiko klaidų. Galimybė, kad bus įvykdyta mirties bausmė nekaltam žmogui, pernelyg reali.

- Kodėl Baltarusija vienintelė valstybė Europoje, kur vykdoma mirties bausmė?

- Todėl, kad dabartinis prezidentas šimtu procentų yra populistas. Sociologiniai tyrimai rodo, kad baltarusių visuomenės dauguma pasisako už mirties bausmę.

- Argi visuomenės daugumos nuomonė nėra svarbus veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti minėtais atvejais?

- Tokių klausimų negalima spręsti referendumais. Visų pirma todėl, kad šiuo atveju kyla daug emocijų. Galima parodyti teismo klaidų pavyzdžių ir tų klaidų aukas - kils vienokių emocijų. O kai parodysime nusikaltimus ir jų aukų kančias - kitokių. Mirti dažniausiai nuteisiami žemą padėtį visuomenėje užimantys žmonės, o ne rafinuoti žudikai. Visuomenei aukojamas atpirkimo ožys iš tų, kurie netelpa į kategoriją "norma". Išsigimėlį sušaudo dėl to, kad jis išsigimėlis. Mirties bausmė - auka visuomenei. Ją įvykdydami žmonės mėgina nuo savęs nusimesti kaltę.

Karaokė budeliui

Baltarusijoje nėra papročio atiduoti pasmerktojo mirti kūną artimiesiems. Apie egzekucijos datą ir vietą nusikaltusiojo giminės taip pat neinformuojami. Apie bausmės įvykdymą paprastai sužinoma jau po laiko: kai artimieji ateina į kalėjimą norėdami kaliniui ką nors perduoti, jo neberanda. Valdininkų motyvacija: nereikia vaidinti kankinių. Nusikaltėlių laidojimo vieta gali tapti kultine vieta.

Kambarys viešbutyje "Kaliningrad". Už lango - katedra. Kažkur netoliese Kanto kapas. "Tuoj baigsiu ir papasakosiu", - sako vyriškis, savo išvaizda primenantis lokį. Jis atsiplėšia dar vieną vištienos gabalą. Lokiu vadinamas Olegas Alkajevas - buvęs Baltarusijos budelis. Nuo 1996 metų gruodžio iki 2001 metų gegužės jis buvo kardomojo kalėjimo Minske, populiariai vadinamo Volodarka, viršininkas.

O.Alkajevas suraukia antakius pavadintas "budeliu", bet neprieštarauja. Anksčiau jis mėgino aiškinti žurnalistams, kad mirties bausmės vykdymo būrio vadas pats nespaudžia gaiduko, bet vėliau įsitikino, kad paprastų žmonių akyse jis vis tiek yra budelis, ir viskas - niekam nerūpi detalės. Kalinių žargonu tos pareigos vadinamos "choziajin". "Kaliniai mane gerbė", - pabrėžia jis. Buvęs Volodarkos "choziajinas" dabar gyvena Berlyne, jis prižiūri vežimėlį, kuriuo plaunamos grindys prekybos centre.

Buvusiam budeliui jau šešiasdešimt. Jis geros fizinės formos, visai nepanašus į gyvenimo sugniuždytą senelį, tad palyginimas su senu lokiu atrodo gana vykęs. Jo veide įsirėžęs visuomenės atstumto žmogaus antspaudas. Ne todėl, kad emigravo į Vokietiją, tik dėl to, kad visi žino - jis buvęs budelis. Tačiau vyriškis neprilygstamas sąmojingumu. Po pokalbio su žurnalistu jis išėjo iš viešbučio ir patraukė tiesiai į karaokės barą, tiesiog pabūti tarp žmonių.

O.Alkajevas: Dabar labiau vertinu gyvenimą. Viena tik išgirsti, kad kažkas kažką nužudė. O kai tai vyksta tau matant - jau visai kas kita. Kyla emocijų. Žmogus, kuriam vykdomas mirties nuosprendis, jau nebe tas nusikaltėlis iš teismo salės. Ten visi į jį žiūri, žurnalistai pateikia klausimų, jis tampa dėmesio objektu, kartais mėgina pasirodyti, kad yra "supermenas". Tas, kuris laukia egzekucijos ir stovi mirties akivaizdoje, kelia gailestį, atrodo tikras vargšas, lyg žmogaus šešėlis. Nemoku to persakyti žodžiais, aš ne poetas. Tai reikia pamatyti.

- Ar jums dažnai tekdavo susitikti su nuteistaisiais mirti?

- Taip. Kalbėdavau su jais, kai pateikdavo malonės prašymus. Kaip kalėjimo viršininkas aplankydavau juos kas dešimt dienų, pasidomėdavau, ar turi kokių nors problemų. Tokia buvo instrukcija.

- O kokių turėdavo problemų?

- Jie išvis neturi problemų. Iš mano elgesio stengdavosi daryti išvadas, kiek jiems dar liko gyventi. Buities dalykai jiems tampa nebeaktualūs. Prieš akis jie mato tik pistoleto vamzdį. Išorinio pasaulio įvykiai, koks nors potvynis Japonijoje, pasmerktųjų visiškai nedomina.

- Ar kuris nors iš jų mėgino nusižudyti?

- Vienas pasikorė, kitas ištraukė jį iš kilpos, paguldė į lovą, užklojo apklotu, ir pats pasikorė ta pačia virve. Sargas tai pamatė, paskelbė pavojų. Atskubėjome, atrakinome kamerą, žiūrime - tas kitas irgi negyvas. Pasikorė likus savaitei iki nuosprendžio įvykdymo.

- Tai kodėl nuteistieji mirtimi žudosi?

- Iš baimės. Žmonės bijo būti sušaudyti. Ta baimė nustelbia visa kita. Be to, jeigu nuteistasis pasikorė arba mirė kameroje dėl kitos priežasties, šeima turi teisę atsiimti jo kūną.

- O kodėl Baltarusijoje pasmerktųjų palaikų neatiduoda šeimoms?

- Turėtumėte šito klausti Baltarusijos deputatų, jie priima įstatymus. Mano nuomone, galima atiduoti kūnus šeimoms. Nors, kita vertus, atiduoti palaikus su skyle galvoje, kažkaip...

- Ar prisimenate žmones, kuriuos sušaudėte?

- Iki šiol man prieš akis stovi pirmoji egzekucija, įvykdyta miške. Kraujo fontanas, ištryškęs per du metrus, gal dar aukščiau. Ir laukinis klyksmas, kraupi ilga dejonė. Žmogus įsitempęs net nekvėpavo, paskui staiga iškvėpė orą - uuuh. Tai mane sukrėtė, atsitraukiau kelis metrus. O specialistai, kurie jau daug metų dalyvaudavo egzekucijoje, pagal kraujo fontano aukštį nustatydavo, ar nuteistasis laukė šūvio, ar ne, ar jam buvo lengva mirti, ar ne. Tai savotiškas rodiklis. Nors sunku pasakyti, ar žmogus nesitiki šūvio, jeigu jį stato prie duobės ir liepia klauptis. Gal apie ką nors mąsto.

Kartą nuteistasis paprašė papiroso. Vienas pavaldinių pasakė, kad duotų, nes tas nuteistasis kadaise buvo jo agentas. Na, tegul nors užsirūko. Ir nesurūkė iki galo, nuosprendžio vykdytojas iššovė anksčiau, negu nuteistasis baigė rūkyti. Šefas paklausė: "Tai kodėl neleidai jam surūkyti?" O šaulys atsakė: "Pats palinkėjote jam lengvos mirties. Tai ir iššoviau pirma laiko, jis turbūt manė, kad galės ramiai užtraukti dūmą dar du kartus, tiek laiko dar bus gyvas." Kraujo beveik nebuvo. Mirė lengvai. Nes mintyse dar turėjo tuos du gyvenimo akimirksnius. Gyvenimas kartais matuojamas papiroso ilgiu.

- Ar jums sunku tai prisiminti?

- Dabar jau ne. Toks buvo mano darbas. Vykdytojas mato tik pakaušį. Net veido neįžvelgia. Kas jis per vienas, ką nužudė, septynis žmones ar penkis - šito budelis nežino. O kam jam visa tai žinoti? Jis dirba. Pagaliau tai buvo prasmingas darbas, ramiausias ir turbūt lengviausias - daugelis grupės narių širdies gilumoje pavydėjo tam, kuris šaudė. Iššovė, ir tiek, atvedė kitą. O likusieji grupės nariai turėjo lavoną išnešti, supakuoti, nuvežti, užkasti - tai jau sudėtingiau. Dar prieš man pradedant prižiūrėti egzekuciją, karstą parūpindavo iš anksto, nuteistąjį atveždavo į tą vietą - šūvis, tuojau pat užkasė ir baigta. Tai išties buvo barbariška. Jau ne egzekucija, o nužudymas. Tik naudingas vykdytojams. Gyvuosius vežioti lengviau negu lavonus.

- Kaip skiriama egzekucijos data?

- Kai gaudavome dokumentus, turėdavome mėnesį laiko nuosprendžiui įvykdyti. Galėjau tą daryti rytoj, o galėjau ir po 29 dienų. Termino nustatymą veikia daug faktorių. Turėdavau atsižvelgti į pavaldinių būklę, orą, net rungtynių transliaciją per televiziją. Į viską - kada kieno gimimo diena, kas kelia vestuves, taip susidarydavo savotiška mozaika. Egzekucijos dieną pranešdavau: "Šiandien dirbame." Po darbo išsiskirstydavome, o rytmetį susitikdavome darbe, nusiskutę, su kaklaraiščiais.

- Kaip manote, kodėl Aleksandras Lukašenka nepanaikino mirties bausmės?

- Mirties bausmė jam reikalinga kaip savotiška paties saugumo garantija. Jo aplinka per daug linkusi į intrigas. Jis bijo pasikėsinimo. Jeigu galioja mirties bausmė, ryžtis nužudyti prezidentą kur kas sunkiau. Bent man taip atrodo.

Valdžios ranka

Mirties bausmė Baltarusijoje liko galioti po 1996 metų referendumo, per kurį 83 proc. balsuojančiųjų pasisakė prieš jos panaikinimą. Įvykdytų nuosprendžių statistika yra slapta, nepatvirtintais duomenimis, nuo 1991 metų įvykdyta daugiau kaip 400 nuosprendžių. Slepiamos ir sušaudytųjų laidojimo vietos. Griežčiausia bausmė gresia už nužudymą, tarptautinį terorizmą, sabotažą, valstybės išdavimą, siekimą nelegaliai perimti valdžią, milicijos funkcionieriaus nužudymą. Malonės teise Baltarusijos Respublikos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasinaudojo vieną kartą. Mirties bausmė įvykdoma vienu šūviu į pakaušį. Prieš mirties bausmės vykdymą Baltarusijoje daug kartų nesėkmingai apeliavo tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"