TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nepagydoma liga: ar įmanoma susitaikyti?

2012 08 07 8:44
LŽ archyvo nuotraukos/Psichologė S.Birbilaitė puikiai žino, kaip svarbu išsikalbėti apie jausmus, kylančius dėl nepagydomos ligos.

Šiandien vis labiau pripažįstama būtinybė atsigręžti į ligonių ir jų artimųjų psichologines problemas. Itin daug jų kyla susidūrus su nepagydoma liga. Kelias link susitaikymo su baisiąja žinia yra ilgas ir sudėtingas.

Onkopsichologijos ir komunikacijos centro medicinos psichologė Sandra Birbilaitė, septintus metus dirbanti su onkologiniais pacientais bei jų artimaisiais, pabrėžė, kad tiek ligoniai, tiek jų artimieji gali jaustis prislėgti, išsigandę, pikti, sunerimę, bejėgiai, prarandantys viltį. "Visi jausmai - normali reakcija į nepagydomos ligos diagnozę bei iššūkius, kuriuos kelia liga ir jos gydymas. Šiuo atveju nėra teisingų ar klaidingų reakcijų bei jausmų", - LŽ sakė pašnekovė.

Tarsi būtų sapnas

Jausmus, kurie kyla bandant susitaikyti su žinia apie nepagydomą ligą, galima skirstyti į keletą tarpsnių. Tai šokas ir (arba) netikėjimas, neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas ir susitaikymas. Sunkumų kyla, jei tam tikru momentu žmogus niekaip neranda tinkamo sprendimo.

Ligonio ir jo artimųjų jausmai, išgirdus nepagydomos ligos diagnozę, būna labai panašūs. Pirmiausia ištinka šokas, susijęs su netikėjimu. S.Birbilaitės pacientai dažnai pasakoja, kad pirmas valandas ar dienas po diagnozės jie jautėsi taip, tarsi tai, kas vyksta su jais, yra tik blogas sapnas, kad jie tuoj nubus, ir vėl viskas bus kaip anksčiau.

Šoko ištiktas žmogus dar negali suvokti nelaimės masto ir to, kaip ji pakeis šeimos gyvenimą. Tuomet apskritai sunku mąstyti ir priimti sprendimus.

Šoką išgyvenantis asmuo dažniausiai girdi tik negatyvųjį informacijos srautą, nekreipia dėmesio į tai, kad su liga galima gyventi, ją kiek nors pristabdyti. Nors išoriškai ligonis gali atrodyti ramus, iš tikrųjų jį apninka begalė jausmų.

Kartu su šoku kyla ir kitų pojūčių: sutrikimas, panika, mirties baimė, pavydas tiems, kuriuos aplenkė tokia didelė nelaimė, kaltės jausmas.

"Kad ir kaip žmogus reaguotų - liūdėtų, verktų ar norėtų kuriam laikui atitolti nuo visų, tai yra normalus atsakas į nelauktą žinią", - teigė S.Birbilaitė.   

Apsauginė reakcija  

Neigimo momentu asmuo dar nori netikėti diagnoze. "Neigimas" ir "netikėjimas" yra skirtingos sąvokos. Netikėjimo metu žmogus negali patikėti tuo, kas vyksta, net jei ir stengiasi. Neigimo tarpsniu jis tiesiog neprisileidžia minties, kad tai vyksta, nors tai ir gali padaryti. Dažniausiai tai visiškai arba iš dalies nesąmoningas procesas.

"Neigimas yra tarsi apsauginė reakcija, ginanti žmogaus psichiką nuo visiško baisiosios žinios užgriuvimo. Neigiant blogoji naujiena kiek atitolinama. Pavyzdžiui, žmogus supranta, kad vaikui susirgus lėtine liga prie to reikės prisitaikyti ir kad gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau. Bet tuo pat metu braunasi neigiamos mintys, kuždančios, kad visa tai galbūt netiesa, kad gydytojai suklydo ir nėra taip blogai, kad įvyks koks nors stebuklas ir situacija pagerės. Taip - tarpusavyje keičiantis įvykio suvokimui ir jo neigimui - žmogus pradeda susitaikyti su realybe ir neigimas palaipsniui mažėja", - teigė medicinos psichologė.

Ieško stebuklingo gydytojo

Tačiau kartais neigimas užtrunka. Būna, kad pacientas neigia ligos rimtumą, nors tuo pat metu sutinka gydytis ir gauna sudėtingą gydymą, sakykime, chemoterapiją.  

"Jei žmogus nenori pripažinti, jog situacija sudėtinga, tačiau gydosi, ir yra tikimybė, kad jam pagerės, tos jo gynybinės reakcijos nėra ko griauti. Neigimas gali kenkti, jei jis trukdo priimti svarbius su sveikata susijusius sprendimus. Tarkime, netikėdamas diagnozės teisingumu asmuo atsisako skubiai reikalingo, gyvybę gelbstinčio gydymo", - vardijo S.Birbilaitė.

Anot jos, neigimo periodą išgyvenantys artimieji gali atkalbinėti ligonį nuo gydymo, nes jie taip pat netiki diagnoze. Jiems atrodo, kad gydytojas suklydo, ir galbūt yra koks nors kitas geresnis specialistas, gal dirbantis užsienyje, į kurį derėtų kreiptis. Jei tas "stebuklingas" specialistas pateikia tą patį atsakymą, kad situacija yra sudėtinga ir gydyti buvo pritaikyti geriausi vaistai, tuomet vėl ieškoma kokio nors naujo "žinovo". Taigi, užuot sprendus šiuo metu svarbias problemas, gydžiusis esamomis priemonėmis, nuolat ieškoma kokio nors kito varianto, vilkinant gydymą, galintį pagerinti gyvenimo kokybę.   

Psichologė pritarė, kad norint išsiaiškinti tikrąją situaciją visada galima ir reikia kreiptis dėl antros nuomonės, bet labai svarbu sustoti tai darius. Reikėtų savęs paklausti: ko aš negaliu ar nenoriu girdėti? Galbūt to, kad artimasis iš tikrųjų rimtai serga ir kad vis dėlto teks gyventi tokiomis aplinkybėmis.

Beje, visi išgyventi jausmai ir jų etapai vėliau gali pasikartoti. Tai priklauso nuo sveikatos pokyčių. Kartą išgyventas neigimo ir netikėjimo periodas gali vėl prasidėti, jei situacija pablogėja, liga progresuoja.

Kodėl man?  

Pyktis - viena stadijų, kurias žmogus turi pereiti, kad susitaikytų su liga.

"Kodėl susirgę pykstame? Dažniausia priežastis - prarandama kontrolė. Žmogus jaučia, kad nebegali turėti tam įtakos ar ką nors pakeisti. Juk esame įpratę būti laisvi rinktis, priimti sprendimus, tačiau susirgus tenka atsižvelgti į realybę, kurios nesirinkai - gyvenimą ištikus sunkiai ligai", - sakė psichologė.

Neretai kyla pyktis dėl likimo, Dievo, gydytojų, kurie galbūt ko nors laiku nepastebėjo ar negali pažadėti, kad pasveiksi. Pykstama ant savęs, sveikųjų klausiama, kodėl aš, o ne kas nors kitas, galbūt ne toks geras ir ne toks išsilavinęs.

Žmogus gali klausti, kodėl tai nutiko mano vaikams, šeimai, ką padariau ne taip? Būna, kad ieškant kaltųjų atsigręžiama į giminės istoriją arba bandoma viską paaiškinti blogos karmos tęstinumu.

"Labai svarbu, kad žmogus vienaip ar kitaip atsakytų į tą klausimą "kodėl?" Kol to atsakymo nėra, galima labai ilgai įstrigti pykčio periode, ir šis jausmas išlieka net visą gydymąsi", - pabrėžė S.Birbilaitė.

Kartais nutinka

"Tačiau atsakymai, kad liga yra bausmė, nes ką nors blogai padariau, arba kad tai yra karma, nepadeda rasti kelio iš pykčio stadijos. Dažniausiai reikia įprasminti klausimą "kodėl?" Vienas atsakymų - suvokimas, kad kartais taip tiesiog nutinka. Net patiems geriausiems, švelniausiems ar trapiausiems. Ir nieko negali padaryti, ir nesi dėl to kaltas", - pabrėžė psichologė.

Anot S.Birbilaitės, mūsų vakarietiškai kultūrai būdinga tai, kad tėvai prisiima didžiulę atsakomybę dėl to, ką davė savo vaikams. Visą laiką klausiame, ką padariau ne taip?

"Tačiau mūsų kultūrai būdingas kalbėjimas apie asmeninį indėlį ir asmeninę atsakomybę gali labai apsunkinti susitaikymą su tam tikromis ligomis. Rytų kultūrose daugiau mąstoma apie tai, kad kai kurie dalykai gali tiesiog nutikti ir juos reikia priimti", - pažymėjo pašnekovė.

Tokia išeitis dažnai tenka tėvams, kurių vaikų ligas lėmė genai. Pabėgti nuo kaltės ir atsakomybės jausmo tokiu atveju gerokai sunkiau.

"Toks jausmas pasitaiko tikrai dažnai. Tačiau tėvai turėtų įsisąmoninti, kad tikrai nekalti dėl vaiko ligos, nes to geno specialiai neperdavė. Jie galėjo net nežinoti, kad tokį geną turi. Juk vienas brolis ar sesuo iš tos pačios šeimos perduoda ligą, o kitas - ne. Jei žmonės žinotų apie galimas bėdas dėl paveldimumo,

galbūt tartųsi su medikais ir priimtų kitokius sprendimus", - įsitikinusi S.Birbilaitė.

Jei asmuo tebėra apimtas pykčio, negalėdamas rasti atsakymo, kodėl nelaimė nutiko jam, jo šeimai, jo vaikui, kai visa tai atrodo pernelyg didelė neteisybė, tai dar labiau stiprina patiriamą stresą.

Artimiesiems ar medicinos personalui labai sunku būti šalia pykstančio ligonio. Tokiu atveju svarbu suvokti, kad pyktis nėra nukreiptas į ką nors asmeniškai, tai labiau vidinis žmogaus išgyvenimas, rodantis, kaip stipriai jis kenčia.  

"Labai svarbu išsikalbėti apie tą pyktį, neteisybės jausmą ir kitas neigiamas emocijas. Tada jos mažėja, ir žmogui pasidaro lengviau", - teigė S.Birbilaitė.    

Žlugus gyvenimo vizijai

Po pykčio etapo ateina derybų laikotarpis, kai asmuo stengiasi sudaryti sandorį su Dievu, likimu, gydytojais ar pasąmone: jei aš elgsiuosi tinkamai, viskas bus gerai. Pavyzdžiui, gydytojams gali būti sakoma: "Sutiksiu dėl šio gydymo, jei jis man tikrai padės." Kreipiantis į Dievą žadama: "Kiekvieną sekmadienį eisiu į bažnyčią, jei man pagerės." Derantis su savimi mąstoma: "Kai man pagerės, atsidėsiu labdarai" arba: "Tuomet tikrai pakeisiu savo gyvenimo būdą."

Tačiau galų gale žmogus priverstas suvokti, kad viskas nėra taip paprasta ir kad pasveikimo išsiderėti nepavyks. Tada apima depresija. O su ja - liūdesys, sukeltas žinojimo, kad bėda vis dėlto nutiko, ir reikia su tuo susitaikyti.

Žmogus išgyvena netektį savo ankstesnės gyvenimo vizijos - ko laukė, tikėjosi. Juk tėvai greičiausiai įsivaizdavo, kaip jų vaikas užaugs, baigs mokslus, daug pasieks įgijęs profesiją, turės savo vaikų. Tačiau sūnui ar dukrai nustačius sunkią progresuojančią ligą, tenka išgedėti iliuzijų praradimą.

"Kai suserga vaikai - baisiausias dalykas, kuris gali nutikti tėvams. Paprastai net nepagalvojame apie savo vaikų pažeidžiamumą, o kai jie suserga, labai akivaizdžiai pajuntame, kaip viskas trapu. Be to, tėvai juk tikisi, kad jie pirmiau susirgs, išeis iš šio pasaulio, o vaikai ir toliau laimingai gyvens. Bet dabar viskas virsta aukštyn kojomis, paaiškėja, jog teks slaugyti savo vaikus, nors galbūt tikėtasi, kad vaikai kada nors slaugys juos, tėvus", - tikino S.Birbilaitė.   

Yra kuo pasidžiaugti

Po depresijos stadijos pagaliau ateina susitaikymas. Anot S.Birbilaitės, tai ne tas pats, kas pasiduoti ir nebesidžiaugti gyvenimu. Tai reiškia, jog žmogus priima esamą situaciją suvokdamas, kad galima gyventi, rasti ką nors pozityvaus.  

"Tarkime, suvokiama, kad nors ir susirgo mylimas žmogus, liko galimybė leisti laiką su juo, ir tai teikia malonumą. Smagu matyti, kad tavo vaikas džiaugiasi, kad dovanoja piešinį ar susiranda naują draugą. Galima džiaugtis, jog nepaisant artimojo ligos galima tęsti ankstesnę veiklą. Arba dėl to, kad kartais pavyksta atitrūkti nuo šeimos ir pasirūpinti savimi: kur nors nueiti, gerai praleisti laiką. Taip pat tuo, kad atsiranda kokia nors kita šeima, turinti ta pačia liga sergantį vaiką, ir bendravimas su jais tampa tikru palaikymu", - vardijo psichologė.

Šeimai pasiekus susitaikymo stadiją, jos nariai dar labiau suartėja, atsiranda didesnis bendrumas, noras kartu kovoti su užklupusia bėda. Tuo metu liga nebeužima pagrindinės pozicijos, tampa tik dar viena gyvenimo dalimi šalia kitų - šeimos, darbo, tarpusavio santykių, kūrybos, poilsio ir t. t. Šiuo metu asmuo iš naujo įvertina savo gyvenimo planus, realias galimybes, vėl imasi džiaugsmą teikiančios veiklos, atranda prasmę iš to, ką patyrė sirgdamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"