TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nepaprasti gamtininko susitikimai

2007 03 07 0:00
LŽ archyvo nuotr.

Dauguma žmonių sutikti miške žvėrį vengia. Tačiau garsus ornitologas, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis akistatas su žvėrimis ne tik mėgsta, bet juos net provokuoja. Todėl per jo išvykas po gamtą pasitaiko ir pavojingų susitikimų. "Vis per mano landumą. Šiaip jau žvėris žmogaus nekliudo, nebent išprovokuoji. Bet aš būtent to ir norėdavau", - prisipažino gamtininkas.

Kartą nedaug trūko, kad būtų liūdnai pasibaigęs jo pasimatymas su briedžiais. "Ėjau per mišką su savo šunimi Aru, ir jis pajutęs žvėrį pradėjo skalyti. Einu arčiau, žiūriu - du briedžiai, Aras laksto aplink juos. Briedžiai pradėjo jį vaikytis, o Aras suka ratus aplink juos. Aš šliaužiu artyn - juk įdomu. Šuo pavargo ir - atlėkė prie manęs, uždusęs alsuoja. O vienas briedžių - paskui jį... Atšuoliavo prieš pat mane ir įsiutęs užsimojo priekine koja. Šūktelėjau: "Stok!" Nesuprantu kodėl, tačiau žvėris paklausė ir sustingo. Galva nunarinta, akys išsprogusios, šniokščia įnirtęs. Nė nekrustelėjau iš baimės. Laimė, Aras užbėgo už briedžio ir stvėrė jo koją. Žvėris atsisuko į jį. Tada pasitraukiau", - pasakojo gamtininkas.

Kitą kartą Drobelio laika Aras Čepkelių raiste aptiko šerno pėdsakus. Sniego buvo daug, tad žvėris jame paliko gilią tarsi tranšėja brydę. Iš visko atrodė, jog šerno čia būta visiškai neseniai, tad Drobelis slidėmis šiuo grioviu nušliuožė jo ieškoti - gal pavyks nufotografuoti iš arti.

"Nuėjau vos apie 50 metrų ir pamačiau. Prasmegęs iki keteros sniege šernas sunkiai yrėsi pirmyn. Aš - įkandin. Netrukus mus skyrė jau tik apie dešimt metrų, bet žvėries vis tiek negalėjau pavyti - trukdė karklų sąžalynai ir sniego patalai", - prisiminė nuotykį Drobelis.

Kai pagaliau šernas buvo jau čia pat, staiga apsisuko, pašiaušė nugarą ir sučeksėjo iltimis. "Tai buvo lemtinga akimirka. Jei šernas tada būtų puolęs - mėsos būtų turėjęs pakankamai ir pavasario būtų sulaukęs be nepriteklių", - juokavo Eugenijus. Tačiau šernas, pagąsdinęs įkyrų persekiotoją, tąsyk nusigręžė ir nuklampojo tolyn.

Apsižiūrėjęs, jog praleido gerą progą nufotografuoti žvėrį, po kurio laiko Drobelis vėl pasivijo šerną, nes karklų brūzgynai baigėsi ir tarp retų berželių buvo galima eiti sparčiau.

"Bet šernas vėl apsisuko ir pasileido prie manęs. Vos spėjau apsikabinti liauną berželį ir kilstelėti kojas - juk su slidėmis į medį neįsikarsi. Šernas tris kartus smogė iltimis, tačiau kirčiai teko slidėms. Kokios išraiškingos puolančio šerno akys, pašiaušti šeriai, įtūžis! Nuotrauka galėjo būti puiki.

Kai žvėris atlyžo ir nusisuko, paleidau medį ir persekiojau žvėrį toliau. Netrukus jis vėl mane puolė - vėl įsikabinau į medį. Tačiau šį kartą šernui pavyko nuplėšti slidę, ir aš neišlaikęs jo smūgio šlumštelėjau žemyn, prie pat žvėries. Sniego daug - negaliu nei atsistoti, nei apsiginti. Šernui irgi nepatogu kautis, todėl jo kirčiai praslydo mano blauzdomis.

Bet štai jis užgriuvo mane, ir ši akimirka galėjo būti man paskutinė. Tačiau į sniego duobę, kurioje su šernu kapanojomės, įpuolė ištikimasis mano Aras ir įsikibo į žvėries nugarą. Šernas pasipurtė, nubloškė šunį ir vėl kibo į mane. Tada šuo stvėrė jo koją. Šernas neištvėręs atsisuko į šunį ir kad pradės jį taršyti. Tik tada vargais negalais atsistojau", - pasakojo gamtininkas.

Jis trenkė slidžių lazda šeriuotajam, ir šis atsitraukė nuo šuns. Bet ristynės žvėriui, matyt, pabodo - jis nupūškavo giliu sniegu tolyn.

"Protingas žmogus būtų atsitraukęs, o aš nusprendžiau pabandyti dar kartą. Supratęs, kad didžiausias kliuvinys - slidės, atsisegiau apkaustus, kad užpuolus šernui galėčiau greitai jų atsikratyti. Be to, pakeičiau taktiką: nesekiau šerną bryde, nes joje jam patogu pulti, o nušliuožiau priešais, pasirinkęs mudviejų pusiaukelėje šakotą žemą pušį - į ją ir stryktelsiu nusimetęs slides, kai šernas puls.

Žinoma, jis taip ir padarė. Tačiau dabar jam teko pulti per sniegą, tad aš pušį pasiekiau laiku. Bloškiau slides, tačiau vienos apkaustas išdavikiškai užstrigo ant kojos. Šoktelėjęs aukštyn čiupau šaką ir pakibau su viena kabaruojančia slide. Vėl negalėjau užsikarti aukščiau.

Šernas griebė, bet spėjau pariesti koją. Ir tada atsitiko tai, kuo iki šiol negaliu patikėti: šernas pašoko į viršų, kad pastvertų mane. Kartą, kitą, trečią... Išsigandau ne juokais. Tuo labiau kad mano jėgos baigėsi - bet kada galėjau dribtelėti žemyn.

Laimė, vargais negalais nuplėšiau slidę ir patogiai įsitaisiau ant šakos. Dabar manęs nepasieksi! Šernas tai suprato, todėl apsisuko ir nubrido per sniegą - vos spėjau spragtelti fotoaparatu.

Ir tik tada atsikvošėjau: kas ką gaudo ir ko tuo siekia? Tik dabar pastebėjau, kad vakarėja, pelkę sukaustė šaltis, o aš kiaurai permirkęs ir nebejaučiu sušalusių kojų. Nušokau ant žemės, išgręžiau kojines, nusirengiau megztinį ir ėmiau juo trinti kojas. Pagaliau pajutau jose skausmą - dar gyvos. Skubiai pakilau ir su klibikščiuojančiu šuneliu patraukėme namo", - pasakojo Drobelis. Dar niekada kelias atgal jiems, gamtininkui ir jo kelionių po girias palydovui Arui, nebuvo toks ilgas ir varginantis, lydimas alpulio iš nuovargio ir ledinio šalčio, kaip tą kartą...

LŽ archyvo nuotrauka

Gamtininkas Eugenijus Drobelis be dzūkiškų šilų sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"