TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nepaprasti pirmykščių žmonių pojūčiai

2011 12 31 8:47

Sumažina kūno temperatūrą. Labai tiksliai orientuojasi bekraštėse Ramiojo vandenyno platybėse. Stulbinamu būdu iššifruoja slaptus ženklus savo aplinkoje. Iki šiol daug pirmykščių žmonių gyvena toli nuo civilizacijos. Nepaprasti jų gabumai, atrodytų, paneigia mums žinomus gamtos dėsnius.

Ar gali tilpti galvoje viso salyno žemėlapis?

Tikimybė - 1:3 300 000. Tam, kuris pietiniame Ramiajame vandenyne, plaukdamas medine valtimi ir neturėdamas nei kompaso, nei palydovinės navigacijos, nori nukeliauti į Velykų salą, pirmiausia reikia neįsivaizduojamos sėkmės. Kadangi dauguma salų yra už horizonto, atradėjams likdavo tik siauras koridorius, kuriuo jie galėdavo pasiekti už šimtų kilometrų esančią sausumą. Polineziečiai tai darydavo reguliariai. Kaip šitai įmanoma? Patyrę jūrininkai dar šešių dešimčių kilometrų atstumu gebėdavo atpažinti, kad artėja prie atolo, iš besikeičiančių jūros srovių krypčių ir bangavimo. Iš tokių požymių jie "jausdavo" kelionės tikslą anksčiau, negu šis pasirodydavo horizonte.

Tačiau tai nepaaiškina, kaip polineziečiams pavykdavo skaptuotais luotais nuplaukti atstumą, didesnį už Šiaurės Amerikos žemyną. Reikėjo dar ko nors. Išties. Polineziečiai turėjo galvoje žvaigždėlapį, kuris jiems buvo kaip tam tikras vandenyno atlasas. Tiesa, dėl Žemės rotacijos naktinis dangus kiekvieną parą keičiasi, bet patyrę navigatoriai įsimindavo daugiau kaip dviejų šimtų žvaigždžių kelionių trasą. Tai patvirtina mokslinis modelis: prieš paskutinį kelionės į Velykų salą etapą polineziečiai iš pradžių plaukdavo į pietus. Kuo toliau plaukdavo, tuo aukščiau žvaigždė Atria slinkdavo savo orbita. Navigatoriai žinojo - kai žemiausias orbitos taškas atsidurs šešiais laipsniais virš horizonto, jie turės keisti kursą ir sukti į rytus. Jeigu nuplauktų nors viena dešimtąja laipsnio per toli, šimtais kilometrų aplenktų salą ir mirtų nuo troškulio vidury vandenyno.

Polineziečiai navigatoriai buvo vadinami "vandens rijikais", nes sugebėdavo nustatyti savo buvimo poziciją vandenyne "ragaudami" jo temperatūrą: dešimt laipsnių geografinės platumos - tai vieno laipsnio Celsijaus skirtumas.

Ar galima taip ištreniruoti kūną, kad jis nešaltų?

Jakkus nė nekrusteli kelias valandas. Guli ant sniego žiūrėdamas į vandens veidrodį ir laukia. Nebodamas temperatūros, artėjančios prie 20 laipsnių šalčio Celsijaus ir smelkiančio Arktikos vėjo, medžiotojas kantriai taikosi šautuvu į ledo plyšį. Tikimybė tokiomis sąlygomis išgyventi ilgiau kaip šešias valandas menka, tiesą sakant, - jokios. Kitas žmogus prarastų sąmonę arba sušaltų, bet Jakkaus mintys aiškios it krištolas, o jo susikaupimas tolygiai stiprus.

Kaip šiam inuitui (eskimui) pavyko tapti tokiam atspariam šalčiui? Antropologas Laurence'as Irvingas lyginamųjų studijų pagrindu nustatė, kad inuitų kūnai turi mažiau šilumos. Arktikos gyventojai geba sumažinti savo kūno temperatūrą nuo 37 laipsnių Celsijaus visu laipsniu nešaldami. "Inuitai idealiai prisitaikę prie šalčio. Jie yra kresno sudėjimo ir trumpomis galūnėmis. Tų žmonių kūno apimtis didelė palyginti su jo paviršiumi. Šitaip jie kaupia gyvybingą šilumą", - aiškina L.Irvingas.

Net geriausia apsauga nuo šalčio bevertė, jei negali atpažinti slaptų gamtos signalų ir susirasti maisto. Todėl inuitai yra išsiugdę ypatingą gebėjimą: iš bangų judėjimo vandens paviršiuje moka atpažinti, ar po jomis plaukia ruonis. Medžiotojai žino, kurioje vietoje tūno gyvūnas, ir gali įsitaisyti būtent ten, kur jis išners įkvėpti oro. Jakkus irgi grįš į savo kaimelį su rogėmis, prikrautomis laimikio.

Jeigu vadeliotojas praras orientaciją ir pasuks šunų kinkinį ne į tą pusę, gyvūnai sustreikuos. Jie - ištikimi inuitų sąjungininkai amžinojo ledo šalyje.

Ar galima nujausti vandenį dykumoje?

Dieną Sachara tampa tartum įkaitinta krosnis: temperatūra kyla iki 60 laipsnių Celsijaus, o negausios upių vagos ir oazės lieka išdžiūvusios ištisus mėnesius. Tai smėlio jūra - tokia didelė kaip Jungtinės Valstijos. Sausros laikotarpiu rasti Sacharoje vandens beveik neįmanoma. Tai prilygsta populiariam posakiui apie adatos ieškojimą šieno kupetoje. Daugeliui panašūs bandymai po kelių valandų baigiasi haliucinacijomis, orientacijos praradimu ir pagaliau mirtimi. Tačiau ten gyvena žmonės, pavyzdžiui, dykumos klajokliai iš paslaptingosios Tubu genties. Kaip jiems pavyksta rasti vandens per 365 metų dienas ir išgyventi saulės išdegintoje dykumoje?

Tubu žino, kad Sacharoje vandens yra būtent ten, kur jo nematyti, - po labai storu smėlio klodu. Norint jį rasti reikia mokėti skaityti smėlyje. Savaime aišku, klajokliai, kaip ir kiti žmonės, negali matyti gyvybę palaikančio skysčio, bet sugeba jį pajausti ir išgirsti. Pastebi net menkus smėlio drėgnumo pokyčius, kurie liudija, kad toje vietoje, kelių metrų gylyje, yra vandens. Vėjo blaškomų smiltelių garsas jiems nurodo, kur dykuma slepia vandenį. Be to, gausi pigmentacija ir papildomas sluoksnis taukų saugo šių žmonių odą nuo pernelyg stiprios insoliacijos.

Dykumų klajoklių kūnai idealiai pritaikyti kaitrai. Net jų vaikai gali išgyventi savaitę išgerdami tik litrą vandens.

Kaip sumedžioti nematomą grobį?

Pačioje Amazonės džiunglių širdyje, už 800 kilometrų nuo civilizacijos, žmogų supa žalumos siena. Visus saulės spindulius gaudo medžių vainikai. Nušauti žvėrį iš lanko, atrodo, turėtų būti taip pat sunku, kaip šaudyti iš pistoleto į ežerą ir tikėtis, kad pataikysi į kokią nors žuvį. Tačiau Lulus iš Janomamių genties staiga stabteli ir pakelia lanką. Įtempia timpą, šauna. Po sekundės pasigirsta tylus žvygtelėjimas. Lulus keliais mečetės kirčiais prasiskina kelią per tankmę ir už 30 metrų sustoja prie mirtinai pašauto šerno.

Kaip indėnas galėjo išvysti žvėrį ten, kur kitas matytų tik tamsią medžių ir lapų uždangą? Negalėjo ir jis. Lulus šovė vadovaudamasis savo klausa. Dauguma žmonių nepastebėtų žvėries, jeigu jis stovėtų iškart už žalumos sienos, bet indėnas per kelias sekundes pajunta grobį, apskaičiuoja gyvūno dydį ir atstumą iki jo.

Janomamių genties vyrai šiandien laikomi geriausiais medžiotojais pasaulyje. Jie girdi net menkiausią trakštelėjimą 200 metrų spinduliu ir tiksliai žino, kur yra žvėris. Lulaus meistriškumą faktiškai galima lyginti su snaiperio profesionalumu. Skirtumas tik toks, kad antrasis turi moderniausią ginklą, naktinio matymo prietaisą ir optinį taikiklį, o lietaus miškų gyventojas - tik savo lanką ir klausą.

Pietų Amerikos tropiniuose miškuose dar gyvena apie 32 tūkst. Janomamių genties indėnų. Jie girdi savo grobį net ir tada, kai civilizuotas žmogus registruoja vien tylą.

Ar toli galima matyti po vandeniu?

Porjokas giliai įkvepia. Po sekundės aštuonmetis dingsta tamsiai mėlyname vandenyje. Išnyra po ilgų keturių minučių. Dešinėje rankoje laiko harpūną, ant kurio galo blaškosi žuvis. Kaip berniukui pavyksta gaudyti ten, kur saulės spindulius praryja vanduo? Ten, kur kitas žmogus matytų, jei pajėgtų taip giliai panerti, vien juodus šešėlius ir tik galvotų, kaip tuojau pat iškilti į paviršių.

Porjokas yra žvejys iš Mokenų genties, kuri jau 4000 metų gyvena jūroje prie Tailando krantų. Mokenai gimsta valtyse, jose gyvena ir miršta. Svarbiausias žinias gauna iš perpasakojamų legendų apie protėvius.

Tačiau šito nepakanka, kad apsirūpintum maistu. Daug skanių moliuskų tūno daugiau kaip dvidešimties metrų gylyje. Ir žuvys mieliau renkasi koralų rifų gelmę. Bet Mokenų genties vaikai turi ypatingą gebėjimą. Per povandeninę žūklę jie ryškiai mato net dvidešimt trijų metrų gelmėje. Gydytoja Anna Gislen tyrė šį fenomeną. Paaiškėjo, kad mokenų akių akomodacija po vandeniu vyksta kitaip negu likusių žmonių. Todėl gelmėse jie gali "perjungti" akis į noktoviziją ir aiškiai matyti daugelio metrų spinduliu.

Mokenų gyvenimą reguliuoja vandenyno širdies plakimas - atoslūgiai ir potvyniai. Sausumoje jie praleidžia tik kelis mėnesius per metus, gyvena trobelėse ant polių. Šie jūrų klajokliai yra vieni geriausių nardytojų pasaulyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"