TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nereikalingi ir pavojingi

2012 02 21 10:01

Kam Dievas nepašykštėjo pragyvenimui, tas turėjo deramai pasidalyti savo geru su vargeta. "Deramai" reiškia, kad jis turėjo duoti išmaldą.

Elgetų būta visais laikais. Skurdas buvo numatytas jau Šventajame Rašte. Ilgą laiką išmalda buvo duodama bet kuriam prašančiajam. Tokia elgsena tik skatino elgetų gausėjimą. Tiktai reformacijos metu įsigalėjo nuomonė, kad elgetos pavojingi visuomenei: jie buvo pavadinti "pavojinga klase". Tuo pat metu Europos kraštuose imta pertvarkyti vargšų globą, prabilta apie kryptingą išmaldos davimą, prieglaudų ir pataisos namų elgetoms steigimą. Katalikiškuose kraštuose didesnės permainos sietinos su Švietimo epocha. 1775 metais įkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės špitolių komisija turėjo atitikti sveikatos ir socialinės apsaugos ministeriją. Jos nariai buvo vyskupai, kunigai, aukšti valstybės pareigūnai. Jie turėjo sutvarkyti finansavimą, kad kiekvienoje vaivadijoje būtų galima įsteigti dideles prieglaudas, ligonines, vaistines. Prieglaudose buvo numatyta globoti ir gydyti tik neįgalius elgetas; kitus, galinčius dirbti globotinius, atiduoti viešiesiems darbams. Kunigai buvo įpareigoti rūpintis savo parapijų elgetomis. Jei parapijoje nebuvo prieglaudos ar jos fondas buvo nepakankamas, kunigas galėjo spręsti, kam leisti elgetauti. Buvo įvestos elgetoms privalomos kortelės su aiškiai užrašytu tekstu: "Elgeta iš kaimo N, iš N parapijos, turiu leidimą elgetauti". Gyventojus pradėta raginti nešelpti elgetaujančiųjų be leidimų.

Vilniuje elgetų problema buvo aktualiausia. Čia buvo galybė elgetų, prašinėjančių išmaldos gatvėse, kapinėse, prie bažnyčių. 1792 metais  buvo nuspręsta surinkti elgetas iš gatvių, prieglaudose palikti tik negalinčius dirbti. Vyskupas J.N.Kossakovskis kreipėsi pagalbos į parapijas, amatininkus, fabrikus dėl elgetų įdarbinimo, o dviejose Vilniaus prieglaudose buvo apgyvendinti 59 žmonės. Kadangi elgetaujančiųjų greitai vėl daugėjo, 1798 metais Špitolių komisija įpareigojo iš prieglaudose esančių atrinkti po šešis elgetas-budėtojus, kurie budėjo mieste ir naujai pasirodančius turėjo pristatinėti į komisiją "egzaminui", kur buvo sprendžiama, ką su jais daryti toliau. Budėtojams už darbą buvo nuspręsta mokėti tiek, kiek patys būtų per savaitę užsielgetavę (maždaug 3 auksinus). Elgetoms už papildomus darbus prieglaudose buvo sumokama ir trūkstant lėšų buvo leidžiama rinkti išmaldą savo teritorijose. Elgetos-tvarkdariai turėjo užsikabinę lenteles "Groza žebrakow" (elgetų grėsmė). XVII a. ubagų tvarką prižiūrėjo "botagininkai", kurie iš miesto botagais vydavo sveikus ir galinčius dirbti apsimetėlius.

XVIII a., Švietimo epochos idėjų, socialinio patriotizmo ir solidarumo inspiruojamos, Europoje ir Amerikoje pradėjo kurtis labdaros organizacijos, turėjusios "padaryti galą dykinėjimui ir elgetystei". Jas inicijavo bajorija ir dvasininkai, akademinė visuomenė, ragindama parodyti savo jautrumą, gailestingumą, brolišką dosnumą. Savo kultūrine-visuomenine veikla, analogiška Vakarų Europos institucijų Londone ir Hamburge pavyzdžiu, garsėjo 1807 metais įkurta Vilniaus labdarybės draugija, gyvavusi iki 1914 metų. Jos veiklą iš pat pradžių rėmė garsūs inteligentai ir aristokratai: Mykolas Kleopas Oginskis, Mykolas Romeris, kunigas Dominykas Radvila paaukojo dalį Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmų, kuriuose draugija atidarė "Labdaros namus". Jie atliko ir "darbo namų" funkciją, nes kas tik pajėgė, čia privalėjo dirbti. (Per 1812 metų karą namuose veikė karo ligoninė.) Kadangi čia buvo galima gauti duonos ir sriubos, labdaros namai buvo greitai perpildyti. Teko kreiptis į policiją ir visuomenę, kad padėtų sulaikyti ir išaiškinti tikrąjį vargšą nuo apsimetėlio elgetos. Vilnius buvo padalytas į dvylika dalių ir draugijos paskirti globėjai buvo įpareigoti atskirti tikruosius elgetas, aiškintis jų skurdo priežastis. 

Labdarybės draugija vargingai gyvenančioms (tarnautojų, karių) šeimoms teikė vienkartines pinigines išmokas, nemokamai suteikdavo gyvenamąjį plotą, savo prieglaudoje globojo našlaičius, mokė juos rašto ir amatų. 

Mirus uoliausiems mecenatams, Labdaros draugijos veikla nebebuvo tokia aktyvi, tačiau ir toliau gyvavo nuolatos globodama 300-400 žmonių. Panašios draugijos buvo įkurtos ir veikė kitose Lietuvos vietose: Gailestingumo brolija Kriaunų parapijoje, iš savanoriškų aukų gyvavusi Joniškėlio parapijos labdaros draugija. Kadangi dėl vietos stokos čia tilpo tik 10 elgetų, prie bažnyčios buvo pastatytas stalas, ant kurio buvo kraunamas maistas, stovėjo dėžutė pinigams aukoti. Toks "elgetų stalas" veikdavo per muges, mišparus, atlaidus. Aukas elgetoms išlaikyti rinkdavo ir klebonas, lankydamas parapijiečius per Kalėdas, kitomis progomis. 

Nors įstatymai griežtai draudė elgetauti (už neteisėtą elgetavimą buvo numatytas trijų mėnesių areštas), elgetos valdžiai neatrodė tokie pavojingi, kaip valkatos, plėšikai ar bėgliai. Policijai buvo nurodyta elgetas suimti "atsargiai ir žmoniškai". Elgetavimas buvo laikomas neišvengiama blogybe, nes skurdą, badavimą ir elgetavimą skatino kas keleri metai pasikartojančios ūkio krizės ir nederliai. 

Dvarininkai dėl javų stokos savo valstiečiams galėjo išduoti elgetauti leidžiančius bilietus. Ypač bado ir nepriteklių metus pajusdavo Vilnius, į kurį suplaukdavo minios prašančiųjų išmaldos. Policija juos gaudydavo ir siųsdavo atgal dvarininkams ir bendruomenėms reikalaudami pažadų, kad nebeleis savo žmonėms elgetauti. Bandant mažinti elgetaujančių skaičių, 1844 metais Vilniuje buvo įsteigta komisija elgetų klausimams spręsti. Komisija įpareigojo Vilniaus arkivyskupą žemiau skurdo ribos gyvenantiems asmenims išdalyti 300 sidabro rublių, kad šie nepradėtų elgetauti. Pašalpas nuo 10 kp iki 1,5 rb gavo 1247 įvairaus tikėjimo miestiečiai, bajorai, kariai, buvę tarnautojai, našlės. Tarp gavusiųjų pašalpą buvo ir kunigaikštienė Marija Radziwill. Daugumą žydų ir krikščionių elgetų sudarė moterys. Penktadalis moterų buvo netekėjusios, daugiausia valstietės. Nemažai jų turėjo nesantuokinių vaikų.

Visuomenė visada į elgetas žiūrėjo dvejopai, tačiau, skirtingai nei valkatas ir nusikaltėlius, stengėsi juos integruoti. Elgetos buvo suprantami kaip iš išmaldos gyvenantys asmenys, skiriami į tikruosius ir apsimetėlius. Šie, pajėgūs dirbti, apsimetę "profesionalai"  griovė pačias geriausias iniciatyvas. O dėl pirmųjų: našlaičių, negalinčių dirbti senukų su negalia, sutarė visi. Jiems skyrė daug dėmesio, steigė labdaros fondus, prieglaudas. Visuomenei jie buvo reikalingi jos pačios padorumui, dorovei palaikyti. Buvo manoma, kad svarbiausia gailestingumo ir gerumo forma - išmaldos davimas svarbus ne tik gaunančiam, bet ir duodančiam. Išmaldos fenomenas buvo svarstomas pamoksluose, poezijoje, spaudoje. Teigiama, kad turtingas krikščionis, jei jis nėra gailestingas, nepadeda elgetoms, neduoda išmaldos, - gali būti prakeiktas. Išmaldos davimas elgetoms buvo prilyginamas auka Bažnyčiai ir Dievui, nes tai esą išpirka už nuodėmes, moralės norma, žmogaus taurumas.

(Parengta pagal dr. Rimos Praspaliauskienės studiją: "XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje").

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"