TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nesantaikos salynai

2011 06 23 0:00
Nesantaikos Kurilai. Rusija stato juose raketas, japonams šios salos - protėvių žemė.
Užsienio spaudos nuotrauka

Dėl krabų, žuvų, dujų, naftos ir paukščių - pasaulyje vyksta daugybė ginčų, jų objektas - mikroskopinės salelės.

Gyvačių saloje... trūksta gyvačių

Gyvačių salos centre stovi švyturys ir du barakai. Tarp jų paštas ir Austrijos banko Raiffeisen skyrius. Iš kiekvieno statinio lango galima nusviesti akmenį iki pat jūros. Taip atrodo mažiausia ir kartu garsiausia Juodosios jūros sala. Gyvačių sala apima 20 ha ir iki šiol ji buvo tik už 40 km nuo kranto kyšantis uolos luitas, kurio pagal tarptautinės teisės reikalavimus negalima pripažinti sala. Kad ja taptų, turi būti gyvenama.

Gyvačių sala, nuo Antrojo pasaulinio karo priklausanti Sovietų Sąjungai, o šiuo metu Ukrainai, nieko nedomino, kol prieš dvejus metus pakrantės šelfo zonoje Dunojaus deltoje buvo atrasti dideli naftos ir dujų telkiniai (apytikriai 12 mln. tonų naftos ir 70 mlrd. kubinių metrų dujų, viskas daugiau kaip 20 mlrd. dolerių vertės). Nuo tos akimirkos ji tapo nesantaikos židiniu tarp Ukrainos ir Rumunijos. Jeigu tai sala, tada pagal tarptautinę teisę Ukrainai priklausytų didelis, 17 km, šelfo plotas ir jūros dugne tūnantys turtai. Priešingu atveju nafta ir dujomis džiaugtųsi Rumunija.

Užvirė politinė batalija. Ukrainoje net sugauta rumunų šnipų, o vietinė žiniasklaida suskato ieškoti NATO remiamų Rumunijos agresijos planų. Ukrainiečiai skubiai pastatė saloje barakus, paštą ir banką, kad įrodytų, jog uola gyvenama. Galų gale JTO tarptautinis tribunolas, į kurį kreipėsi abi valstybės, 2009 metais priėmė saliamonišką sprendimą: Gyvačių sala yra sala, bet ginčijamą jūros plotą padalijo pusiau. Savaime aišku, kad nė viena iš šalių sprendimu nepatenkinta.

Kurilai - galybės įrodymas

Iš jūros kyšantys sausumos lopinėliai šiandien kursto daugiau kaip dvi dešimtis tarptautinių konfliktų. Svarbiausias iš jų - tarp Rusijos ir Japonijos dėl Kurilų salų. Vasario mėnesį Rusijos valdžia paskelbė sustiprinsianti ginčijamame salyne kariuomenės kontingentą. Čia bus dislokuotos ir modernios priešlėktuvinės raketos S-400. Šis žingsnis sukėlė Tokijo įniršį. Šiaurinėmis teritorijomis vadinamų salų japonai neteko po Antrojo pasaulinio karo. Iki šiol salynas laikomas "Japonijos integralia dalimi, laikinai okupuota Rusijos." Maskva nenori kalbėti apie salų grąžinimą Japonijai ir vis dažniau demonstruoja savo valią. Lapkritį Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas aplankė ginčijamą teritoriją ir pabrėžė, kad Kurilai yra ir bus rusiški.

30 salelių ir daugybę uolų apimantis salynas beveik neapgyventas, nedaug čia ir žaliavų. Tačiau Maskvai jis patvirtina valdžią Tolimuosiuose Rytuose, tai karo grobis, kuriuo Rusija nusiplovė karo su Japonija pralaimėjimo 1905 metais gėdą. Tiesa, salose sumontuotos karinės instaliacijos, šnipinėjančios Japonijos laivyną ir aviaciją, šiaip rusų buvimas ten greičiau simbolinis.

Prie turtų nebėra draugų

"Teritoriniai konfliktai dėl negyvenamų ar beveik negyvenamų salų beveik visada turi ekonominį pagrindą, - sako Samuelis Menefee iš Virdžinijos universiteto Vandenynų teisės centro. - Problemiška tiksliai nustatyti, kam priklauso iš vandens kyšantis sausumos lopinėlis, o ten, kur greta yra naudingų iškasenų telkinių, visada yra keletas norinčiųjų iškelti savo vėliavą."

Konfliktų kyla net tarp draugiškų šalių. Pavyzdžiui, tarp Kanados ir JAV. Daugiau kaip šimtą metų abi šalys ginčijasi dėl mažytės Mačio salelės Fandžio įlankoje prie Kanadai priklausančių Naujojo Bransviko ir Naujosios Škotijos krantų. Salelė - 8 ha ploto, joje stovi švyturys. Vienintelis Kanados rytų pakrantėje, tradiciškai jį prižiūri švyturio sargas, o ne automatas. Šis sargas, kurį kas 28 dienos keičia Kanados pakrančių apsaugos sraigtasparnis, yra simbolinis salos šeimininkas, jis saugo vėliavą su klevo lapu, reiškiančią Kanados valdžią. Kartkartėmis prie salos priplaukia laivelių su Amerikos turistais, kurie nervina kanadiečius, nes jų laivų stiebuose plazda JAV vėliavos. Salą skalaujančioje įlankoje - vienas didžiausių pasaulyje krabų ir vertingų rūšių žuvų telkinių. Amerikos ir Kanados žvejams tai aukso gysla. Kas valdo salą, tas turi didžiausius žvejybos plotus. Mačio salos statusas, nors Hagos tribunolas 1984 metų sprendimu pripažino ją Kanadai, iki šiol nenustatytas.

Periskopų varžybų metas

"Turbūt neverta tikėtis Kanados ir JAV karo dėl stūksančios uolos. Tačiau daug metų trunkantys pasienio konfliktai dėl salų Azijoje ne tik buvo, bet ir gali tapti ateities karų priežastimi, - aiškina Benas Fogle'as, britas keliautojas ir laikraštininkas. - Didžiausią pavojų dėl stabilumo pažeidimo kelia Kinija. Audringai auganti ekonomika nedelsiant reikalauja naftos, dujų ir kitų žaliavų."

1974 metais išlaipinę desantą kinai užėmė Paracelo salas (anksčiau priklausiusias Vietnamui), esančias už 325 km į rytus nuo Vietnamo krantų Pietų Kinijos jūroje. Tame regione kinai pasisavino ir Spratlio negyvenamų salelių archipelagą. Abiem atvejais kilo konfliktas su Vietnamu. Abi komunistinės diktatūros kariavo, nuo devinto dešimtmečio gausėja incidentų, kuriuose dalyvauja Vietnamo ir Kinijos karo laivai. Salyną taip pat norėtų valdyti Taivanas, Malaizija, Filipinai ir net Brunėjaus sultonas. Tai gardus kąsnelis, nes salyno rajone gausūs naftos ir dujų telkiniai. Be to, jų kontrolė reikštų ir svarbiausių Azijos laivybos kelių "globą".

Šiuo metu tūkstančio kvadratinių kilometrų plote pasklidusios salelės tapo mėgstamos piratų ir priešiškai vieni kitų atžvilgiu nusiteikusių kinų, vietnamiečių, japonų ir net amerikiečių povandeninių laivų varžybų arena. "Pirmas Kinijos žingsnis siekiant viešpatavimo Azijoje - ją supančių salynų užėmimas, - mano B.Fogle'as. - Tų salų priklausomybę spręs ne tarptautinė teisė, o karo laivai ir naikintuvai."

Penkiasdešimt kvadratinių metrų

Kitaip klostosi kurioziškiausias teritorinis ginčas dėl beveik Šiaurės Atlanto centre, apie 400 kilometrų į rytus nuo Škotijos kyšančios... 50 kvadratinių metrų uolos. Rokalo salą, 26 metrus iš vandens kylančio povandeninio ugnikalnio viršūnę, nori valdyti britai, airiai, islandai ir Farerų Salos. Šių metų pradžioje Farerų Salos net pateikė JTO tribunolui ieškinį dėl salos priklausomybės. Iki šiol niekam nekliuvo, kad nuo 1955 metų Rokala priklausė Didžiajai Britanijai. Prieš 56 metus Karališkojo laivyno komandorai simboliškai aneksavo salą: vieną dieną prie jos priplaukė. Politinis štilis tęsėsi iki praėjusių metų, kai buvo atrasti prie uolos esantys dujų telkiniai. Netoli jos taip pat praplaukia žuvų pulkai, kurių Atlante vis mažėja. Šito pakako, kad Farerų Salų gyventojai, taip pat airiai ir islandai užprotestuotų britų aneksiją.

Turbūt jie bijo, kad britai nenusiaubtų Rokalos taip, kaip kadaise amerikiečiai pasielgė su mažyte negyvenamos Navasos sala, esančia tarp Haičio ir Jamaikos. Beveik visa sala susidarė iš paukščių išmatų. XIX amžiuje ją aneksavo amerikiečiai, norėdami pasinaudoti žemės ūkiui vertingomis trąšomis. Kai trąšos išseko, jie nustojo ja domėjęsi, tačiau sala iki šiol liko amerikiečių kontroliuojama. Ten veisiasi retos paukščių rūšys, todėl salelę formaliai administruoja Amerikos gamtos parkų apsaugos įstaiga. Visai neseniai su tuo negalėjo taikstytis haitiečiai. Padėtis pasikeitė po pernykščio žemės drebėjimo. Dabar Haičio gyventojai ne tik neprieštarauja, kad Vašingtonas globotų salelės paukščius, bet priešingai - norėtų, kad amerikiečiai imtų globoti ir visą šalį. Šito nematyti.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"