TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Nešaudyti - šiandien Kūčios

2007 12 22 0:00
Kareiviai, kurie tą stebuklingą dieną susitiko niekieno žemėje, nebuvo visiškai svetimi vieni kitiems. Tūnodami apkasuose jie nuolat girdėdavo pokalbius, uostydavo verdamų valgių kvapą.

1914 metų fronto Kūčios Flandrijoje buvo vienas labiausiai stulbinančių Pirmojo pasaulinio karo epizodų.

"Nesu laikęs rankose labiau jaudinančio dokumento", - pasakė anglų istorikas Felixas Pryoras, komentuodamas Bonhamso aukcionų namų pateikiamą laišką, parašytą prieš 92 metus. Jo autorius - tiesiogine ir perkeltine tų žodžių prasme - nežinomas kareivis, aprašęs motinai unikalų karo metų įvykį: "Po pusryčių sužaidėme futbolo rungtynes. Keli vokiečiai atėjo paspoksoti. Taip pat pasiuntė savųjų grupelę palaidoti snaiperio, kurį vakar nušovėme. Keli mūsiškiai nuėjo jiems padėti (...) Dar prieš pietus paspaudėme rankas keliems vokiečiams (...) Su vienu išmainiau savo megztą šalmą į kepurę. Vaišinomės papirosais. Visai maloniai pasišnekėjome. Pasakė, kad nešaudys į mus, jeigu ir mes to nedarysime (...) Taip atšventėme mūsų Kalėdas. Tą dieną labai daug galvojome apie Angliją. Nuoširdžiai sveikinu visus kaimynus. Mylintis Tavo sūnus."

Penkis pageltusius lapelius 2006 metų lapkričio 7-ąją per aukcioną nupirko garsus dainininkas Chrisas de Burghas. Sumokėjo 14,4 tūkst. svarų sterlingų. Paaiškino, jog tai padarė prisimindamas prosenelį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir galėjo būti laiške aprašomų įvykių liudininkas.

Kapitonų paliaubos

Išliko dar keli panašūs pasakojimai. Jų pagrindu atkurti Kūčių ir Kalėdų įvykiai Vakarų fronte, Flandrijoje, 1914 metais.

Karas vyko jau ketvirtas mėnuo ir palengva geso viltys, kad jis greitai baigsis. Tai trimitavo abiejų šalių propaganda. Priešiškos armijos įstrigo apkasuose, nukraujavo per pozicinius susirėmimus. Visą rudenį kareiviai skendo klampiuose purvuose, o gruodį žemė pagaliau sušalo ir dangus nusigiedrijo.

Nuotaiką dar pakėlė valdovų dovanėlės. Anglai gavo metalines dėžutes saldainių ir papirosų nuo kunigaikštytės Mary, taip pat karaliaus Jurgio V pasirašytus šventinius atvirukus, kuriuose buvo linkima sveikiems grįžti namo. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II apdovanojo savo kareivius cigarais ir saldumynais. Tos dovanėlės turėjo sustiprinti kovotojų moralę, bet nevalingai atgaivino namų prisiminimus ir graudino.

Britų armijos vyriausioji vadovybė specialiu įsakymu perspėjo, jog vokiečiai gali pasinaudoti šventėmis ir apgaulingai atakuoti, tad liepė sustiprinti budrumą. Tačiau atmosfera apkasuose buvo tokia nostalgiška, kad niekas, juo labiau Kūčių tradicijas labai gerbiantys vokiečiai, neturėjo noro kariauti. Kelių dešimčių kilometrų ilgio fronto linijoje įsiviešpatavo tyla.

"Ūmai kažkuris mūsiškis sušuko: "Žiūrėkite, ką vokiečiai padarė!" - kitame laiške rašė eilinis Tomas. - Iškišau galvą iš apkaso ir negalėjau patikėti: ties visa jų įtvirtinimų linija mirguliavo švieselės, kairėje ir dešinėje, kiek tik galėjau aprėpti akimis."

Anglai iš karto įtarė klastą, bet kaipmat suvokė, jog tai dega nesuskaičiuojamos žvakutės, sukabinėtos ant medžių. Po akimirkos iš vokiečių apkasų atsklido kalėdinė giesmė "Tyli naktis, šventa naktis..." Kai jie baigė, susižavėję britai pradėjo ploti, kažkuris užtraukė anglišką kalėdinę. Vokiečiai atsakė saviške. Ūmai atsitiko kažkas nepaprasta: žmones, kurie dar prieš kelias valandas žudė vieni kitus, suvienijo drauge giedama lotyniška giesmė "Adeste fideles".

"Adeste, angle! - pašaukė vienas vokiečių. - Nešaudysime, ir jūs nešaudykite." Anglas atsiliepė: "Tai ateik."

Niekas to nesitikėjo, bet iš vokiečių apkasų išlipo keturi kariai. Jie paėjo kelis žingsnius, sutojo, parodė, jog neturi ginklų. Vienas vokietis šūktelėjo, kad anglai atsiųstų karininką tartis. Kapitonas Edwardas Hulse'as iš Škotų gvardijos antrojo pulko ryžosi priimti kvietimą. Jis įsakė kareiviams pasirengti mūšiui ir nuėjo prie parlamentarų.

Vėliau parašė dienoraštyje, kad vokietis karininkas, taip pat kapitonas, atidavė pagarbą ir dovanojo cigarą. Jie trumpai pasikalbėjo ir sutarė, jog iki vidurnakčio nei vieni, nei kiti nepradės šaudyti. Tuo pat metu panašios scenos vyko ir keliuose kituose britų ir vokiečių fronto sektoriuose. Nutraukti mūšius nusprendė žemiausio lygio vadai, todėl šventinė tyla buvo pavadinta "kapitonų paliaubomis".

Eilinių taika

Pasklidus žiniai, kad mūšiai nutraukiami, kareiviai pradėjo moti vieni kitiems. Nežinome, kas išdrįso pirmi išlipti iš apkasų. Turbūt sanitarai rinkti žuvusiųjų kūnų. Prie vienos grupės prisidėjo britų kapelionas sukalbėti maldą. Šalia jo atsistojo vokiečių armijoje tarnaujantis teologijos studentas ir ėmė kartoti giesmės žodžius.

Juos girdėjo visi, nes priešakinius apkasus kai kur skyrė ne daugiau kaip 80-100 metrų. Ir vieni, ir kiti kareiviai išlipo iš apkasų ir tylėdami sustojo aplink dvasininkus. Pasibaigus maldai kažkuris vokietis pasveikino anglus Kalėdų proga. Ir staiga išvargę, sušalę žmonės žengė vieni prie kitų tiesdami draugiškai paspausti rankas. Pasirodė, kad daugelis vokiečių moka angliškai. Kareiviai pradėjo šnekėtis, o paskui pagal švenčių tradiciją keistis dovanėlėmis. Kiekvienas davė tai, ką turėjo - papirosų, arbatos, konservų. Vertingiausiomis dovanomis tapo sagos iš priešų mundurų.

Fronto linijas skiriančioje niekieno žemėje ant paskubomis nukirstų eglučių buvo uždegtos žvakutės. Aplink jas susirinkę eiliniai drauge giedojo kalėdines giesmes. Prieš pat vidurnaktį kariai turėjo grįžti į apkasus. Atsisveikino žadėdami kitą dieną vėl susitikti. "Prie manęs priėjo pagyvenęs vokietis ir atsiduso: "Dieve brangus, kodėl negalime gyventi taikiai ir grįžti į savo namus", - rašė eilinis Tomas. - Atsakiau, kad to reikėtų paklausti jų kaizerio. O jis į tai: "Galbūt, bet pirmiau privalėtume pasiklausti savo širdies."

Spontaniškos paliaubos nenutrūko ir visą kitą dieną. Keliose vietose kareiviai vėl susitiko kartu parūkyti ir pasišnekėti. Tuose pokalbiuose buvo šiek tiek prisiminimų, šiek tiek pagyrų greitai pasiekti pergalę. Matyt, iš to ir kilo mintis įrodyti savo viršenybę taikiai. Kažkas metė žemėn tuščią konservų dėžutę, kažkas ją paspyrė ir pradėjo žaisti futbolą. Freligheino ir Hauplino kaimų ruože anglai išmetė iš apkasų tikrą kamuolį. Vartus pažymėjo dėdami ant žemės šalmus...

Kapitonas Johannesas Niemannas iš 133-iojo imperatoriškojo saksų pulko dienoraštyje parašė: "...nors žemė buvo įšalusi, o žmonės mirtinai pavargę, visi futbolo mėgėjai žaidė entuziastingai." Rungtynės tarp fronto linijų buvo toks negirdėtas įvykis, kad apaugo legenda. Net pasakota, jog baigėsi vokiečių pergale 3:2. Tikrovė buvo proziškesnė. Nepraslinkus nė valandai kariai gavo įsakymus tuojau pat nutraukti rungtynes ir grįžti į pozicijas.

Generolų karas

Šventinė nuotaika, apėmusi kareivius, nepersidavė aukštiesiems karininkams. Britų ekspedicinio korpuso vyriausiasis vadas maršalas Johnas Frenchas uždraudė "panašius ekscesus" ateityje. Juk broliavimasis su priešais silpnino kareivių ryžtą juos žudyti, o tai kėlė grėsmę generaliteto strateginiams planams. Todėl prieš pat Kalėdas popiežiaus Benedikto XV paskelbtą kreipimąsi švenčių laikotarpiu parodyti "krikščioniško elgesio minimumą" ir sudaryti laikinas paliaubas vadai visiškai ignoravo. Tai jau nebuvo epocha riterių, pasirengusių dėl idealų nors tą vienintelę naktį laikytis Bažnyčios skelbtos Dieviškosios Taikos. Paskutiniai riterystės kodekso įpėdiniai buvo ne vyriausieji vadai, kasdien laidantys frazes apie "Dievą, šlovę ir tėvynę", o eiliniai kareiviai.

Gruodžio 26-osios rytą kapitonas Edwardas Hulse'as atsistojo priešais apkasą ir tris kartus iššovė į dangų. Vokietis kapitonas padarė tą patį. Abu atidavė pagarbą ir nusileido į tranšėjas. Karas galėjo prasidėti iš naujo.

Epilogas

Edwardas Hulse'as žuvo 1915 metais. Vadovybei įsakius kitų Kalėdų dienomis artilerija apšaudė pirmąją fronto liniją, kad kareiviai vėl nesibroliuotų. Aprašomi įvykiai vyko netoli Belgijos miesto Ipro. Čia, nepraslinkus nė trims savaitėms po 1915 metų Velykų, vokiečiai pirmą kartą panaudojo mažiausiai riterišką iš žmogaus išrastų ginklų - kovines dujas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"