TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Niekas manęs neišdavė

2008 09 06 0:00
Barono Philippo von Boeselagerio pilies fasade matyti lotyniškas užrašas "Et si omnes, ego non". Tai jo giminės devizas, tapęs sąmokslininkų šūkiu: "Jeigu visi taip, tai aš ne" - nesielgsiu taip kaip kiti.
LŽ archyvo nuotrauka

Baronas Philippas von Boeselageris 2008 metų kovą buvo paskutinis gyvas iš vokiečių kariškių grupės, kuri kelis kartus mėgino nužudyti Hitlerį. Tai temai skirtas naujas Bryano Singero Holivudo filmas "Valkirija", kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Tomas Cruise'as. Su baronu von Boeselageriu kalbėjosi prancūzų žurnalistas.

- Mėginimas pasikėsinti į Adolfą Hitlerį 1944 metų liepos dvidešimtą gerai žinomas, bet apie ankstyvesnius retai teužsimenama.

- Neapsakomai sunku buvo išvilioti Hitlerį iš gausių jo slėptuvių. Tuo metu buvau feldmaršalo Giuntherio von Kluge adjutantas. Kluge, tuo metu vadovavęs armijų grupei "Centras", turėjo savo žinioje daugiau kaip milijoną karių. Jis nebuvo aktyvus mūsų grupės dalyvis, bet nesmerkė tų ketinimų. Hitleris sutiko atvykti, o mes rengėme pasikėsinimą, kurį nusprendėme įvykdyti 1943 metų kovo tryliktą pietaujant karininkų klube. Aštuoniese turėjome atsistoti mano broliui Georgui davus ženklą, pradėti šaudyti ir nužudyti Hitlerį kartu su Heinrichu Himmleriu. Reikėjo taikyti į galvą, nes jie dėvėjo neperšaunamas liemenes.

- Kodėl pasikėsinimo nebuvo?

- Nes Himmleris paskutinę akimirką pranešė neatvyksiąs. Kluge manė, kad būtinai reikia nužudyti juos abu, nes priešingu atveju Himmleris nedelsdamas užgrobtų valdžią ir kiltų nekontroliuojamas pilietinis karas.

- Tačiau kai kurie sąmokslininkai į tai nekreipė dėmesio?

- Taip. Fabianas von Schlabrendorffas paruošė paketą neva su dviem buteliais konjako, kuriuos pakeitė sprogmenimis. Padovanojo juos pulkininkui Brandtui, kuris lydėjo Hitlerį kelionėje. Tikėjomės, kad lėktuvas sprogs skrydžio metu. Apstulbome po kelių valandų sužinoję, kad lėktuvas sėkmingai nutūpė. Detonatoriai nesuveikė, greičiausiai dėl ledinio šalčio bagažinėje. Schlabrendorffas paskui sugebėjo juos atsiimti Berlyne, todėl mūsų grupė nebuvo demaskuota.

- Per kitą bandymą vienas iš jūsiškių ryžosi susisprogdinti šalia Hitlerio.

- Hitleris labai retai išvykdavo, todėl nusprendėme pasinaudoti jo apsilankymu atimtos rusų karinės technikos parodoje, organizuotoje savaite vėliau, tai yra kovo dvidešimtą Berlyne. Tai buvo netikėta proga, nes jį lydėjo Hermannas Gioringas ir Josephas Goebbelsas. Pulkininkas leitenantas von Gersdorffas ryžosi pasiaukoti. Vaikščiojo apsijuosęs diržu su sprogmenimis, bet Hitleris, turėjęs kažkiek laiko praleisti parodoje, tik švystelėjo kaip kometa - pasirodė tik keliom minutėms. Gersdorffas išvis negalėjo prie jo prisiartinti. Tad galvotrūkčiais puolė į tualetą, kad paskutinę akimirką sustabdytų bombos mechanizmą, kurį jau buvo spėjęs įjungti.

- Šitaip priartėjame prie bandymo surengti pasikėsinimą 1944 metų liepos dvidešimtą ir bombos sprogimo Hitlerio bunkeryje. Ją padėjo pulkininkas Clausas von Stauffenbergas. Koks jūsų vaidmuo tos dienos įvykiuose?

- Visų pirma toje grupėje buvau pirotechniku, taigi aš parūpinau sprogmenis. Po pasikėsinimo reikėjo nedelsiant perimti valdžią. Man buvo pavesta su 1200 raitelių pasiekti Berlyną ir užimti reicho saugumo valdybos įstaigas.

Tuo metu buvau Rytų fronte; atitraukti iš ten 1200 kovojančių kareivių, kurie, savaime aišku, nieko nežinojo, ir nujoti su jais iki pat Berlyno buvo subtili misija. Kadangi fronto linija išsitęsė, mano išvykimas nesukėlė įtarimų. Išjojome, o po dviejų dienų Lenkijoje ankstyvą popietę gavau koduotą žinią, jog pasikėsinimas nepavyko. Pasukome atgal ir netgi tada niekas nieko neįtarė. Buvau tikras, kad mane suims. Visą laiką nešiojausi ciano kapsulę.

- Kiek žmonių buvo prisidėję prie to sąmokslo?

- Iš kariškių - apie dvidešimt. Buvome jo smogiamoji grandis, nes vieninteliai galėjome prisiartinti prie Hitlerio. Visos tų sąmokslų gijos buvo to paties žmogaus, Hanso Osterio, rankose. Jis buvo žmogus numeris du Abver'e, t. y. kontržvalgyboje. Mūsų grupės smegenų centras buvo generolas Henningas von Tresckowas.

- Ar asmeniškai pažinojote Stauffenbergą?

- Buvome kelis kartus susitikę, bet nesileisdavome į pokalbius, dėl savaime suprantamų saugumo priežasčių.

- Kokie jūsų prisiminimai iš susitikimų su Hitleriu?

- Mačiau jį penkis ar šešis kartus pasitarimuose, į kuriuos lydėdavau Kluge. Prisimenu nediduką, gana neišvaizdų žmogelį be jokios charizmos, kuris vis dėlto stebindavo kariškius smulkiausių ginkluotės detalių, iki menkiausio varžtelio, išmanymu. Kas iš tiesų darydavo įspūdį, tai apsaugos priemonės jo aplinkoje. Du ginkluoti sargybiniai už kiekvienų durų, daugybė saugumo zonų, būtinybė palikti ginklą prie įėjimo - visa tai labai slėgė.

- Kodėl jūs prisidėjote prie sąmokslo?

- Tai buvo ilgas kelias, dar labiau komplikuotas dėl to, kad mums, kariaujančios Vokietijos armijos karininkams, tai reiškė prisiimti kaltę dėl išdavystės. Juk karininkais tapome ne dėl to, kad nudėtume kaip šunį savo valstybės vadovą. Ilgai tikėjome, kad hitlerinio režimo nusikaltimai tik atsitiktiniai, pavienių asmenų darbas, kad tai ekscesai, neišvengiami per karą. Bet 1942 metais gavome įrodymų. kad vykdomos organizuotos skerdynės, ypač žydų.

Įtakos turėjo ir kiti elementai, tokie kaip Hitlerio sprendimas numarinti protiškai atsilikusius, o taip pat sunkiausiai sužeistus vokiečius kareivius. O 1942 metais, po to, kai Jungtinės Valstijos įsijungė į karą ir po pirmųjų nesėkmių Rusijoje - žinojome, kad karas jau pralaimėtas. Nebuvo kalbos apie separatinės taikos sudarymą su anglais ir amerikiečiais, reikėjo kapituliuoti, kad išsaugotume kuo daugiau žmonių gyvybių.

- O jeigu 1944 metų liepos dvidešimtosios sąmokslas vis dėlto būtų pavykęs?

- Prezidentu turėjo tapti generolas Ludwigas Beckas, kuris 1938 metais išėjo į dimisiją, prieštaraudamas Hitlerio planams įsiveržti į Europą. Įvairūs daliniai turėjo nuginkluoti SS ir palaikyti tvarką pereinamuoju laikotarpiu. Taip pat buvome užmezgę kontaktus su Norvegija ir Vatikanu, kad greičiau pasiektume taiką.

- Kas atsitiko, kai sąmokslas nepavyko?

- Stauffenbergas, įsitikinęs, kad jam pavyko nužudyti Hitlerį, Berlyne pradėjo vykdyti operaciją "Valkirija". Tačiau tą patį vakarą viskas buvo atskleista. Naktį jis buvo sušaudytas kartu su trim mūsiškiais. Paryžiuje kelias valandas viskas vyko pagal planą. Suėmė 1200 esesininkų, bet netrukus paaiškėjo, jog Hitleris išvengė pasikėsinimo. Nuo tos akimirkos prasidėjo sąmokslininkų medžioklė. Visi buvo nužudyti, išskyrus tuos, kurie - kaip Tresckowas arba Kluge - nusižudė arba žuvo kovodami, kaip mano brolis Georgas. Nužudyti 200 asmenų, o faktiškai net du tūkstančiai, jeigu priskaičiuoti žmones, kuriuos valdžia, pasinaudodama sąmokslo žlugimu kaip pretekstu, suėmė tuo laikotarpiu.

- Kaip aiškintumėte tą faktą, kad jus paliko ramybėje?

- Daugelis tų, kuriuos suėmė ir tardė, žinojo mano vaidmenį. Manau, kad niekas neišdavė.

- Tomo Cruise'o kaip aktoriaus, turinčio suvaidinti Stauffenbergą, pasirinkimas Vokietijoje sukėlė gyvą polemiką dėl jo ryšių su sientologine Bažnyčia...

- Pritariau tam pasirinkimui, nes jis puikus aktorius. O filmas leis geriau pažinti vokiečių pasipriešinimo dalyvius.

- 2004 metais Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas apdovanojo jus Garbės Legiono ordinu už veiklą pasipriešinimo judėjime.

Ir šiandien prisisegiau jį iš mandagumo. Kadangi čia esate jūs.


Baronas Philippas von Boeselageris (1917-2008) buvo 1944 metų liepos dvidešimtą grupės vermachto karininkų organizuoto pasikėsinimo į Hitlerį dalyvis. Penkis kartus sužeistas Rusijos fronte, kur žuvo trys jo broliai. Von Boeselagerio dalyvavimas nepavykusiame pasikėsinime nebuvo atskleistas. Jo brolis Georgas taip pat išvengė suėmimo, bet netrukus žuvo Rytų fronte. Po karo paaiškėjus dalyvavus sąmoksle, Boeselageris buvo pripažintas didvyriu ir apdovanotas aukščiausiais ordinais Vokietijoje ir Prancūzijoje. Civiliame gyvenime studijavo ekonomiką ir tapo miškininkystės ekspertu. Devyniasdešimtmetis baronas von Boeselageris iki pat mirties 2008 metų gegužę gyveno rezidencijoje giminės pilies Kroicbergo papėdėje prie Reino. Pilies fasade matyti lotyniškas užrašas "Et si omnes, ego non". Tai jo giminės devizas, tapęs sąmokslininkų šūkiu: "Jeigu visi taip, tai aš ne" - nesielgsiu taip kaip kiti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"