TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Niekieno bombos

2010 09 25 0:00
"Nulaužta strėlė" - tokiu slaptažodžiu amerikiečiai slėpė atominės bombos, kurią 1966 metų sausio 17-ąją gabeno ir išmetė B-52, paieškas Ispanijoje.
Užsienio spaudos nuotrauka

Visame pasaulyje galima rasti nemažai pradangintų branduolinių užtaisų. Reikia tik paieškoti. Miestelis miega ant bombos

Šiandien, panašiai kaip septintąjį dešimtmetį, Vakarų šalių visuomenėms tenka pratintis gyventi pasaulyje, kuriame atominę bombą gali turėti kiekvienas. Pernai Šiaurės Korėja po žeme susprogdino branduolinį užtaisą, savo sprogimo galia prilygstantį bombai, numestai ant Hirosimos. Pakistane didėja grėsmė, kad atominis arsenalas gali patekti į islamistų rankas. Pakeliui į branduolinę ginkluotę ir musulmonų dvasininkų valdomas Iranas. Be to, o tai dažnai pamirštama, įvairiuose pasaulio kampeliuose laukia keliolika pamestų branduolinių užtaisų, kuriuos teoriškai gali priglausti koks nors laimingas radėjas.

Šį karinį arsenalą nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradėjo sėti Amerikos aviacija (apie sovietų aviacijos laimėjimus toje srityje beveik nieko nežinome). Kaip spėjama, pirmą kartą skubus pranešimas "Broken Arrow" ("Sulaužyta strėlė"), kuris reiškė, kad galėjo dingti branduolinis užtaisas, buvo pasiųstas Šiaurės Amerikos priešlėktuvinės gynybos vadovybei (NORAD) 1950 metų vasario 13-ąją. Tą dieną skrisdamas virš pietinio Ramiojo vandenyno bombonešis B-36, ištiktas avarijos, išmetė atominę bombą. Apie šį incidentą nedaug težinoma, kaip ir apie bombonešio B-47 katastrofą. 1956 metų kovo 10-ąją jis skraidino du branduolinius užtaisus ir dingo virš Viduržemio jūros. Didesniu aidu Amerikoje nuskambėjo avarija 1958 metų vasario 5 dieną, kai virš Džordžijos valstijos susidūrė bombonešis B-52 ir naikintuvas F-86. Sugadintas lėktuvas tada už kelių mylių nuo Savanaho upės žiočių išmetė vieną atominį užtaisą. Paieškos truko tris mėnesius. Paskui JAV karinė vadovybė pripažino, kad jis be pėdsakų dingo upės žiočių pelkynuose.

Tuo metu visuomenė daug ramiau vertindavo informaciją apie katastrofas, susijusias su atominėmis bombomis, nes jos tapo kasdienybe. Pavyzdžiui, 1961 metų sausio 24-osios rytą Šiaurės Karolinos Goldsboro miestelio gyventojai išvydo danguje liepsnojantį kamuolį. Tai, užsidegus motorui, sprogo B-52. Tarp nuolaužų, krintančių ant žemės, buvo dvi vandenilinės bombos, kiekviena - 25 megatonų galingumo. Vienas užtaisas minkštai nusileido su parašiutu netoli miestelio. Antrojo parašiutas turbūt užsidegė nuo lėktuvo nuolaužų ir metalinis cilindras įstrigo pelkėje.

Kad įvyktų termobranduolinė reakcija, vienu metu turi sprogti visi trotilo detonatoriai. Tada plutonio 239 užtaisas tampa kritine mase. Atominis sprogimas milijonų Celsijaus laipsnių temperatūra suveikia kaip vandenilio užtaiso sprogdiklis. Tai sukelia termobranduolinės sintezės reakciją, žemėje įžiebiama maža saulė.

Pirmoje bomboje, kuri nukrito prie Goldsboro, sprogo penki trotilo detonatoriai iš šešių. Apie antrąją nieko nežinoma, nes jos nepavyko ištraukti iš pelkės. Federacinė valdžia išpirko visą teritoriją, aptvėrė ir apsaugojo nuo nekviestų svečių. Goldsboro miestelis, kuris dėl laimingo atsitiktinumo neišnyko nuo žemės paviršiaus 1961 metų sausį, iki šiol giriasi, kad jo gyventojai miega ant vandenilinės bombos.

Ambasadorius lediniame vandenyje

Nors Amerikos bombonešiai vis pamesdavo pavojingus užtaisus ir tuo šiurpino visą pasaulį, prasidėjus Kubos krizei prezidentas Johnas Kennedy nusprendė, jog jie visą parą budės ore, kad galėtų iškart reaguoti į SSRS ataką. Pasaulyje be pertraukos ratus suko kelios dešimtys B-52, užtaisytų vandenilinėmis bombomis. Vienas tų bombonešių, pilotuojamų majoro Charleso Wendorfo, 1966 metų sausio 17-ąją skrido virš amerikiečių karinės bazės San Ksavere, netoli ispaniškosios Kartagenos. Papildant degalų atsargas ore atsitiko nelaimė. Paskutinę akimirką Ch.Wendorfas išmetė mirtiną krovinį, o įgulai liepė katapultuotis. Žemyn nulėkė nuolaužų kruša ir keturios vandenilinės bombos. Trys nukrito su parašiutais prie Palomareso, panašiai kaip keturi lakūnai, kuriems pavyko išsigelbėti (žuvo septyni).

Amerikiečiai iš kailio nėrėsi, kad nuslėptų katastrofą. Kariuomenė apsupo miestelį ir pradėjo dezinfekuoti teritoriją, nes dviejų užtaisų trotilo detonatoriai sprogo ir paviršiuje pasklido radioaktyviųjų medžiagų. Intensyviai ieškota ketvirtos, paskutinės, bombos. Kai kariai sausumoje jos nerado, pakrantėje buvo sutelkta 30 šeštojo laivyno laivų, batiskafų ir šimtinė narų.

Ispaniją valdantis generolo Franco režimas neleido spaudai paviešinti skandalo, bet 1966 metų vasarį apie katastrofą pranešė prancūzų žiniasklaida. Ji tvirtino, kad jūra užteršta radioaktyviosiomis medžiagomis. Prezidentas Lindonas Johnsonas buvo priverstas keisti taktiką. Kartu su keliais šimtais žurnalistų iš viso pasaulio į Palomaresą atvyko JAV ambasadorius Ispanijoje Biddle Duke. Kamerų ir žioplių akivaizdoje jis, gelbėdamas Amerikos prestižą, turėjo išsimaudyti šaltoje jūroje. Ambasadoriui talkino duktė, kontradmirolas Williamas Guestas ir Ispanijos informacijos ministras. Tačiau tai nedaug tepadėjo.

Vakarų Vokietijos satyrinis žurnalas "Simplicissimus" patarė savo skaitytojams: jeigu atsitiktinai kas nors rastų ant kelio pamestą atominę bombą, reikėtų parsinešti ją namo. "Stropiai prižiūrima bomba yra nesenstantis dabartinio buto papuošalas", - tyčiojosi žurnalas. Nors užtaisas po kelių mėnesių buvo aptiktas jūros dugne, prezidentas Charles'as de Gaulle'is pasinaudojo šiuo incidentu kaip pretekstu paskelbti, kad Prancūzija išstoja iš NATO.

Apie nuosavą bombą

1968 metų sausio 21-osios katastrofa Grenlandijoje perpildė nuoskaudų taurę. Amerikos karinės bazės rajone, prie Tūlės gyvenvietės, avariniu būdu leisdamasis per pūgą sudužo B-52. Keturios vandenilinės bombos per ledyną nusirito jūros link. Sprogus kai kuriems detonatoriams regionas buvo užkrėstas radioaktyviosiomis medžiagomis. Laimė, išvengta termobranduolinės reakcijos. Bet viena bomba dingo (tai atskleidė BBC televizijos reporteris tik 2008-ųjų lapkritį). Bandymai nuslėpti katastrofą sukėlė dideles antiamerikines demonstracijas Vakarų Europos šalyse.

NATO nariams Europoje reikalaujant Vašingtonas nutraukė nenutrūkstamą strateginių bombonešių budėjimą ore. Branduoliniai užtaisai nustojo dingti, tačiau net keliolika jų iki šiol tebesimėto pasaulyje. Jeigu darytume prielaidą, kad SSRS strateginė aviacija irgi patyrė panašių katastrofų (o tai visiškai tikėtina), niekieno branduolinių bombų turėtų būti išties nemažai. Tad jei kas nors rastų tokį metalinį objektą, geriausia būtų jį, kaip patarė "Simplicissimus", rūpestingai parsigabenti namo ir pastatyti garbingoje vietoje. Galima neabejoti - visi mums bus malonūs ir atitinkamai gerbs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"