TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

O.Fallaci: "Priešas, kurį laikome draugu"

2007 07 12 0:00
Italų rašytojos O.Fallaci nuotrauka, daryta 1982 metais. O.Fallaci kapas vienose Florencijos kapinių.
AFP/Scanpix nuotraukos

Apie musulmonų invaziją į Vakarų pasaulį Oriana Fallaci (1929-2006) yra parašiusi tris ne vien Italijoje išleistus bestselerius: "Įniršis ir išdidumas", "Proto galia", "Oriana Fallaci kalbina Orianą Fallaci. Apokalipsė". "Nėra pas mus vietos muedzinams, minaretams, apsimetėliams abstinentams ir jų naftalininiams viduramžiams", - rėkte išrėkė rašytoja po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke. 2006 metų rugsėjį O.Fallaci, moderniosios žurnalistikos pradininkė, kaip teigia Milanas Kundera romane "Nemirtingumas", atsiliepdama į daugybės skaitytojų klausimus, ką mananti apie 2005-ųjų sprogdinimus Didžiosios Britanijos sostinėje, parašė paskutinį savo straipsnį. Štai jo fragmentai.

Jau ketveri metai kalbu apie islamiškąjį nacizmą, karą prieš Vakarus, mirties kultą, Europos savižudybę. Apie Europą, kuri nebėra Europa, bet Eurabija, kuri savo nuolaidumu, inertiškumu, aklumu kasa sau duobę.

Kiekviename mūsų mieste įsikūręs ir kitas miestas. Požeminis miestas, panašus į Arafato užimtą Beirutą aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Svetimas miestas, kalbantis sava kalba ir paisantis savų papročių, - musulmonų miestas, po kurį netrukdomi vaikšto teroristai ir netrukdomi rengia mums mirtį.

Tebesekama pasakėlė, kad islamas - taikos religija, kad Koranas skelbia gailestingumą, meilę ir atjautą. Tarsi Mahometas būtų atėjęs į žemę su alyvmedžio šakele dantyse ir būtų miręs ant kryžiaus drauge su Kristumi. Tarsi jis nebūtų galvažudys, tarsi būtų palikęs ne kareivių ordas, o šventąjį Matą, šventąjį Morkų, šventąjį Luką ir šventąjį Joną - parašyti evangelijų.

Tebeskamba virkavimai, kad islamas esąs Vakarų pasaulio auka. Tarsi keturiolika amžių dėl musulmonų niekam nė plaukelis nuo galvos nebūtų nukritęs, o Ispaniją, Siciliją, Šiaurės Afriką, Graikiją, Balkanus, Rytų Europą iki Ukrainos ir Rusijos būtų užkariavusi mano prosenelė. Tarsi iki pat Vienos būtų atsikrausčiusios ir jos apsiaustį surengusios kokios nors seserys benediktinės.

Tebeskamba nesąmonės apie nuosaikųjį islamą. Šitaip bandoma mus įtikinti, kad priešas - tai menka mažuma ir kad ta menka mažuma gyvena tolimuose kraštuose.

Tai jau ne, priešas tikrai nėra menka mažuma. Jis įsitaisė mūsų namuose. Jis buvo įsitaisęs mūsų namuose 2001 metų rugsėjo 11 dieną, tai yra Niujorke. Buvo įsitaisęs 2004 metų kovo 11 dieną, tai yra Madride. Jis buvo įsitaisęs mūsų namuose tų pačių metų rugsėjo 1, 2, 3 dienomis Beslane, kur smaginosi leisdamas šūvių papliūpas į bėgančius iš mokyklos persigandusius vaikus ir tų vaikų nužudė šimtą penkiasdešimt. Jis buvo įsitaisęs mūsų namuose 2005 metų liepos 7 dieną, tai yra Londone, kur savižudžiai teroristai gimė ir užaugo. Kur studijavo, gyveno civilizuotai, leido laisvalaikį žaisdami futbolą ir kriketą. O Viešpatie, juk jis įsitaisęs mūsų namuose jau trisdešimt metų. Ir tai priešas, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo priešas. Be barzdos, apsirengęs vakarietiškai, visu kuo puikiai įsiterpęs į mūsų socialinę sistemą. Turi leidimą gyventi šalyje. Turi automobilį. Turi šeimą. Ir nieko tokio, kad ta šeima dažnai susideda iš dviejų ar trijų žmonų, nieko tokio, jog žmonai ar žmonoms jis išmala dantis, nieko, jei kartais sumano užmušti dukterį, išdrįsusią apsimauti mėlynus džinsus, nieko, jei kartais jo sūnus išžagina penkiolikmetę, vaikštinėjančią po parką. Tai priešas, kurį laikome draugu. Tas priešas vis dėlto mūsų nekenčia ir visa širdimi niekina. Taip nekenčia, kad norisi jam išrėkti: jeigu mes tokie bjaurūs, tokie netikę, tokie nuodėmingi, kodėl negrįžti į namus? Kodėl pasilieki čia? Kad perpjautum mums gerkles ar išsprogdintum?

Beje, tai priešas, kuriam iš humanizmo teikiame politinį prieglobstį (kokį dar politinį - dėl kokių politinių priežasčių?!), kurį tūkstančiais glaudžiame pabėgėlių centruose, jau taip perpildytuose, ir nebeaišku, kur juos padėti. Priešas, kurį iš "būtinybės" (kokios dar būtinybės - gal būtinybės prikimšti gatves narkotikų platintojų?!) kviečiamės net valdžios lūpomis: "Ateikite, mielieji, ateikite - mums labai jūsų reikia."

Priešas, kuriam daugintis nereikia jokių dirbtinių apvaisinimų nei

kamieninių ląstelių. Priešas, kuris mečetes paverčia kareivinėmis, karinio rengimo aikštelėmis, teroristų verbavimo centrais, kuris aklai paklūsta imamams.

Priešas, kuris įsitaiso mūsų miestuose, kaimuose ir taip įsijaučia, kad reikalauja ne tik nemokamo būsto, bet ir balsavimo teisės ir pilietybės. Priešas, kuris dangstydamasis integracija ir daugiakultūriškumu perša savo taisykles ir papročius. Stumia kiaulieną iš mokyklų, gamyklų, kalėjimų valgyklų. Užsipuola mokytoją arba merą, nes gerai išauklėta moksleivė maloniai pasiūlo klasės draugui musulmonui ryžių blynelių su marsala, tai yra su alkoholiu.

Priešas iš darželių nori išguiti ir išguja prakartėles ir Kalėdų senelius. Mokyklų klasėse nuo sienų nukabina kryžius, mėto juos pro ligoninių palatų langus.

Priešas, kuris sprogdina. Priešas, kuris šaudo. Priešas, kuris Amsterdame nužudo Theo van Goghą, nusikaltusį tuo, kad sukūrė dokumentinį filmą apie musulmonių vergovę. Nužudo, o paskui perrėžia pilvą ir įkiša ten raštelį, skelbiantį mirties nuosprendį jo draugei. (Olandų pilietybę turintis arabas per teismą sušnypštė Theo motinai: "Nejaučiu jums jokio gailesčio, nes jūs netikėlė klaidatikė.")

Netyla ir kalbos apie dviejų civilizacijų dialogą. Ir vargas tau, jeigu paklausi, kas toji kita civilizacija, kas yra civilizuota civilizacijoje, kuri net nežino, ką reiškia žodis laisvė. Ji žodžiu laisvė, hurryya, vadina tik išsivadavimą iš vergovės. Ji demokratiją tapatina su šėtono pramanais ir kovoja su jais sprogdindama ir pjaustydama galvas. Ji apie žmogaus teises, beje, musulmonams taikomas skrupulingiausiai, nenori nė girdėti. Taip, jie atsisako pasirašyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių chartiją. Vargas tau, jeigu paklausi, kas civilizuota yra civilizacijoje, kuri šitaip traktuoja moteris.

Alachas neturi nieko bendro su krikščionybės Dievu. Su Dievu tėvu, geru, mylinčiu, skelbiančiu meilę ir atleidimą. Dievu, matančiu žmonėse savo vaikus. Alachas yra Dievas tironas. Dievas, žmones matantis kaip savo pavaldinius. Kur jau ten pavaldinius - vergus. Dievas, kuris moko ne mylėti, o neapkęsti, kuris per Koraną apšaukia netikėliais šunimis visus, kurie tiki kitą Dievą, ir įpareigoja juos bausti. Pavergti, nužudyti. Taigi kaip galima gretinti krikščionybę ir islamizmą?! Ar tikrai užtenka "vieno Dievo" sampratos, kad įsivyrautų sąvokų, principų ir vertybių vienovė?! Štai kas man labiausiai neduoda ramybės po Londono žudynių. Neramu todėl, kad matau, kokių vaisių davė didžiausia, mano manymu, popiežiaus Wojtylos padaryta klaida: jis nekovojo, kiek, mano manymu, reikėjo kovoti, su diktatoriška, antidemokratiška, žiauria islamo esme.

Aš ketverius metus nepaliauju klausti savęs, kodėl toks kovotojas, toks lyderis, koks buvo šis popiežius, kaip niekas kitas prisidėjęs prie sovietų imperijos, taigi ir komunizmo žlugimo, pasirodė toks silpnas nelaimės, baisesnės ir už sovietų imperiją, ir už komunizmą, akivaizdoje. Nelaimės, kuri pirmiausia grasina krikščionybei. (Ir judaizmui.) Nesilioviau klausinėjusi savęs, kodėl jis atvirai nepasmerkė to, kas vyko (vyksta) Sudane, kur fundamentalistų režimas buvo (yra) įteisinęs vergovę. Kur milijonai krikščionių buvo (yra) naikinami. Kodėl tylėjo dėl padėties Saudo Arabijoje, kur žmogus su Biblija rankose ar kryželiu ant kaklo buvo baudžiamas mirtimi.

Taip ir nesupratau tos tylos...

Žinoma, suprantu, kad Katalikų Bažnyčios filosofija remiasi ekumenizmu ir įsakymu "Mylėk savo priešą kaip pats save". Kad vienas iš svarbiųjų jos principų, bent jau teorinių, yra atleidimas, auka, kito skruosto atsukimas. Tačiau egzistuoja ir savigynos principas. Jau nekalbu apie būtinąją gintį, kuria Katalikų Bažnyčia, jeigu neklystu, ne kartą pasinaudojo. Karolis Martelis sustabdė musulmonų invaziją iškėlęs kryžių. Izabelė Kastilė išvijo juos iš Ispanijos irgi su kryžiumi. O Lepante kovėsi ir popiežiaus pajėgos. Ginant Vieną, paskutinę krikščionybės tvirtovę, nuo Kara Mustafos apgulties kaip niekas kitas pasižymėjo lenkas Jonas Sobieskis, į kovą stojęs su Čenstochovos Madonos paveikslu. Ir jei šie katalikai nebūtų prisiminę savigynos principo, jei nebūtų prisiminę būtinosios ginties, šiandien ir mes nešiotume burkas ir dželabus. Ir mes mojuotume chalialiniu peiliu. O Šv. Petro bazilika būtų tokia pat mečetė, kokia virto Šv. Sofijos soboras Stambule. Maža to, Vatikane sėdėtų bin ladenai ir zarkaviai.

Todėl kai praėjus trim dienoms po žudynių Londone popiežius Ratzingeris vėl prakalbo apie religijų dialogą, aš suakmenėjau. Nejaugi, Jūsų Šventenybe, iš tiesų tikite, kad musulmonai leisis su mumis ir kitomis religijomis į dialogą? Nejaugi iš tiesų tikite, kad jie gali pasikeisti, pripažinti savo klaidas, liautis sėti bombas? Jūs šitoks apsišvietęs žmogus, Jūsų Šventenybe. Šitoks išsilavinęs. Gerai juos pažįstate. Dar geriau už mane. Todėl paaiškinkite man: ar jų istorijoje, kuri trunka jau tūkstantį keturis šimtus metų, kada nors buvo taip, kad jie pasikeistų ir pripažintų savo klaidas? Ak taip, sutinku, mes irgi ne geručiai. Inkvizicija, egzekucijos, karai ir t. t. Nesibaigiančios gvelfų ir gibelinų kovos. Bet po velnių, paskui apie tai pagalvojome ir padarėme išvadas. Mes tapome geresni. O jie - ne."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"