TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Oyedepo, Shembe, Kimbangus... ir Jėzus Kristus

2008 11 08 0:00
Naujosios afrikiečių bažnyčios jungia tikėjimą Kristumi ir tikėjimą, kad galima bendrauti su mirusiųjų sielomis, stebuklingai pasveikti ir tapti pranašu.
LŽ archyvo nuotrauka

Afrikos nepriklausomos bažnyčios padaro tai, ko per šimtmečius neįstengė misionieriai - o senosios misijų bažnyčios matuojasi šamanų apdarus.

Davidą Oyedepo aplankė apsireiškimas, kuris tęsėsi aštuoniolika valandų. Jis regėjo mušamus, engiamus ir žeminamus žmones. Regėjo skarmalais besidangstančius vargšus, kurie meldė pagalbos. "Kodėl, kodėl, Viešpatie?" - raudojo, sugraudintas jų nedalios. Viešpats atsakė, kad išmušė valanda išvaduoti žmones iš priespaudos ir tą misiją patiki Oyedopo. Per kitą apsireiškimą Viešpats pridūrė: "Padaryk mano žmones laimingus."

Oyedepo pradėjo veikti. 1981 metais įkūrė Gyvojo Tikėjimo Pergalės bažnyčią ir skelbė, jog tikėjimu galima nugalėti viską: ligas, skurdą, kerus. Nigerijoje, kur 70 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, tas tikėjimas priviliojo minias. Šiandien Oyedepo bažnyčia turi šventyklų penkiasdešimtyje šalių. Pačioje Nigerijoje jų 400, o svarbiausioji, Kanaanlando - tai penkių tūkstančių akrų (2000 ha) teritorija Lagoso priemiestyje. Be didžiausio pasaulyje šventyklos pastato (telpa 50 tūkst. tikinčiųjų) ten yra mokykla, licėjus, universitetas, studentų bendrabučiai, keturi bankai, parduotuvės, restoranai ir leidykla, leidžianti knygas (70 iš jų parašė Oeydepo). Visos apie tai - kaip sulaukti pasisekimo.

Nors pats vyskupas yra jo receptų sėkmės gyva reklama (turi lėktuvą ir bičiuliaujasi su prezidentu, vienu iš įtikėjusiųjų), bet Afrikos mastais tai ne išimtis. Pasibaigus kolonijinei epochai sielovada užsiėmė krikščioniškos bažnyčios, afrikiečių įkurtos afrikiečiams. Baltasis misionierius pradėjo joms pralaimėti ne todėl, kad buvo siejamas su kolonizatoriais, o todėl, kad juodoji krikščionybė geriau prisitaikė prie tikinčiųjų. Nepriklausomų afrikiečių bažnyčių (African Initiated Churches) dabar tūkstančiai - nuo bemaž giminės susirinkimo iki megabažnyčių. Jos sutelkė apie 40 proc. žemyno tikinčiųjų, o pietų bei vakarų Afrikos šalyse (Nigerijoje, Ganoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Botsvanoje, Zimbabvėje) - daugiau kaip pusę. Jos jau pradeda siųsti misijas į pasaulį. "Vien tik per pastaruosius penkerius metus septyniose dešimtyse Amerikos, Europos ir Azijos šalių susikūrė 200 afrikiečių bažnyčių. Didžiojoje Britanijoje jų jau 400. Tai potvynis, plintantis per žemynus", - sako profesorius Afe Adogame, to reiškinio tyrinėtojas iš Edinburgo universiteto. Jo bangos artėja prie mūsų. Nigerietis pastorius Kijeve išmoko ukrainiečių kalbą ir sako pamokslus trims dešimtims tūkstančių savo parapijiečių, tarp kurių miesto meras ir vietos mafijos autoritetai.

Trys laiptai arčiau dangaus

Juodosios krikščionybės karjeros priežasčių mažiausiai trys. Pirmoji - tai jau minėtas mokymas, kad tikėjimas atneša turtus. "Nepriklausomose afrikiečių bažnyčiose svarbūs tikinčiųjų liudijimai, - aiškina Adogame. - Bažnyčios nariai mielai pasakoja kaip jiems pasisekė. Buvo ligoti, o pamaldumo dėka pasveiko. Neturėjo darbo, o paskui jį surado. Neturėjo imigracijos dokumentų, o dabar turi. Šitokius paliudijimus bažnyčios dokumentuoja ir perduoda naujiems tikintiesiems. Tai veikia kaip geriausia reklama", - pasakoja profesorius. Skurdžiausiame žemyne tokių pažadų labiausiai reikia.

Antroji pokolonijinės krikščionybės sėkmės priežastis - tradicinių afrikiečių tikėjimų elementai, kuriuos ji perėmė. Jie akivaizdūs jau pačioje liturgijoje. Per Shembe Nazareto baptistų bažnyčios (seniausios pokolonijinės bažnyčios PAR) pamaldas tikintieji, apsirengę šviesiais drabužiais, gieda, ploja ir šoka. Pastorius panašus į šamaną (reguliariai mato vizijas ir apsireiškimus), o bažnyčios įkūrėją vyskupą Shembe tikintieji garbina kaip pranašą. "Tai būdinga afrikiečių bažnyčioms. Jų lyderis yra daugiau negu dvasininkas. Pasitaiko atvejų, kad tikintieji laiko jį lyg ir Dievu", - aiškina naująsias afrikiečių bažnyčias tyrinėjantis profesorius Alanas Andersonas iš Birmingamo universiteto.

Per liturgiją naudojami ir pasveikimai. "Bažnyčioje yra aiškiaregis, kuris atranda ligas ir skiria gydymą. Žinoma, čia nėra nieko bendro su misionierių ligonine, aprūpinta vakarietiškais medikamentais, - juokiasi profesorius Andersonas. - "Gydytojas" paliečia skaudamas vietas ir duoda daugmaž tokius nurodymus: "Nueik prie upės, nusiprausk, pridėk purvo, grįžk į bažnyčią ir pasimelsk..." Kaip Biblijos pasakojimuose. Dažnai "gydo" moteriškė, o tai turi afrikietiškų tradicijų šaknis", - priduria.

Trečioji priežastis banaliausia, bet jos negalima nevertinti. Propaganda. Pokolonijinė krikščionybė naudojasi priemonėmis, apie kurias misionierius, apsiginklavęs tik Biblija ir dviračiu, galėjo nebent pasvajoti. Turtingos bažnyčios naudojasi žiniasklaida - radijo stotimis, valstybinių televizijų programomis. Organizuoja religinių filmų seansus. Reklamuojasi plakatuose, leidžia knygas ir skrajutes. Iš kur ima pinigų? "Juk tai pelningai dirbančios įmonės. Turi firmų, nekilnojamojo turto agentūrų, už mokslą jų mokyklose reikia mokėti. Ir dar dešimtinė", - aiškina profesorius Adogame.

"Dešimtinė dabar?" - apstulbsta žurnalistas.

"Suprantu jūsų nuostabą, - šypsosi profesorius. - Užaugau Nigerijoje, vaikystėje dar nebuvau girdėjęs tos sąvokos. Mano tėvynėje ji prigijo devintajame dešimtmetyje. Dabar dešimt procentų pajamų iš tikinčiųjų renka ne tik pokolonijinės bažnyčios, bet ir vis daugiau senųjų misijinių. Net ir katalikai tai daro."

Bažnyčios, XIX amžiuje įkurtos atvykėlių iš Europos, pradeda saujomis semti pagal pokolonijinės krikščionybės metodus. Jų pagrindinės bažnyčios Europoje apsimeta to nežinančios. Adogame tvirtina, jog priverstos taip elgtis. Arba turės pasitraukti iš žaidimo.

Sielos virsta balsais

Steve Hayesas, stačiatikių diakonas ir misionierius PAR, mano, kad jo šalyje yra dešimt tūkstančių krikščioniškų tikėjimų. "Kai kurie labai panašūs vienas į kitą. Nenuostabu, kad varžosi patraukti daugiau tikinčiųjų, - sako jis. - Perėjimas iš bažnyčios į bažnyčią būdingas Afrikai reiškinys. Jie keičia tikėjimus priklausomai nuo to, kas ką pasiūlo", - sako Dobekas Pateris, "Africa Analysis Team" instituto direktorius.

Afe Adogame paaiškina dar paprasčiau: "Taip pat kaip prekybos centre. Jei nepasiūlo to, ko tau reikia, eini į kitą. Tyrinėjau tą reiškinį penkiolika metų ir įsitikinau, kad afrikiečiams nesvarbu, ar meldžiasi su protestantais, ar su katalikais. Dažnai migruoja ir pakeliui pasirenka šventyklą, kuri tiesiog arčiau. Taip pat svarbu, kad jiems tiktų liturgija."

Kodėl bažnyčios varžosi dėl tikinčiųjų? Ne tik dėl dešimtinės. Kadangi pokolonijiniai tikėjimai sugeba sutelkti minias, didesnes negu bet kuri politinė partija, juodosiose bažnyčiose meldžiasi politikai, kova dėl tikinčiųjų ima virsti kova dėl balsų. "Senosios misijų bažnyčios kai kuriuose Afrikos regionuose tose varžybose atsilieka. Jų avelės pereina į naująsias, kur per liturgiją šokama ir dalyvauja protėvių dvasios", - aiškina profesorius Andersonas. Vis labiau akcentuojami pažadai praturtėti. Pamaldose naudojami elektroniniai instrumentai ir giedama plojant. Vyksta net pasveikimo seansai.

Liturgijos formų sinkretizmas atrodo nekaltai. Keisčiau darosi tada, kai pastorius randamas su galva...

Pastorius su galva (svetima)

Benjaminas Ojobu įkliuvo birželio pradžioje. Į jo namų Adaboje (Nigerijoje) duris pasibeldė policija, kuri jau kelias savaites stebėjo jį. Sekė ir Obu bažnyčioje Asaboje, kur Ojubu mokė kaip pastorius.

Išvydusi policininkus Benjamino žmona pasileido bėgti. Policininkai pasivijo ją ir atėmė didelį krepšį. Viduje buvo merginos galva. Jos kaukolės pastoriui prireikė... daryti mikstūrai, atbaidančiai burtininkes ir užtikrinančiai gerovę. "Mikstūrą maišiau po darbo valandų, - vėliau verksmingai aiškinosi pastorius. - Esu pastorius, bet ir gydau. Mikstūras daliju bažnyčioje, jos padeda užsidirbti pinigų. Galvą pirkau iš duobkasio. Nežinojau, kad tai nusikaltimas!" - teisinosi tardomas. Jis kaltinamas ritualine žmogžudyste.

Pasaulio bažnyčių taryba pripažįsta daugumą nepriklausomų afrikiečių bažnyčių. Tačiau su kai kuriais tikėjimais net ir taryba turi problemų. Nuo devinto dešimtmečio joje vyksta diskusija, ar galima pripažinti krikščioniška kenijiečių Jėzaus Kristaus Žemėje bažnyčią. Galima tik stebėtis, kad tikėjimo pradininkas Simonas Kimbangus vienu įsakymu likvidavo amoralias tradicijas, kurių neįveikė misionieriai per dešimtmečius: ritualinius erotinius šokius, poligamiją, apeigas su būgnais...

Tik viena mažytė problema. Tikintieji šiandien karščiau meldžiasi velionio Kimbangaus dvasiai negu Jėzui Kristui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"