TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Pamirši save - nepadėsi ligoniui

2012 08 21 8:31
PA/Scanpix nuotrauka/Nekreipiant dėmesio į nuovargį, nepaisant savo jausmų gresia emocinis ir fizinis išsekimas.

Dažnai atrodo, kad susirgus vaikui ar kitam artimajam reikia pamiršti visus savo poreikius ir aukotis vien dėl ligonio. Bet ar tai teisinga?

Su Onkopsichologijos ir komunikacijos centro medicinos psichologe Sandra Birbilaite tęsiame rugpjūčio 7 dienos 131-ajame LŽ numeryje pradėtą pokalbį apie problemas, kylančias ligoniams ir jų artimiesiems.

- Dažnai girdime, kad šeimose, kuriose auga sunkiai sergantys vaikai, vyrai nepakelia sunkumų ir išeina, palikdami visą naštą moteriai.

- Nustačius sunkią ligą, šeimoje visada įvyksta pokyčių. Būna, kad šeima neatlaiko išbandymo ir subyra. Tai labai priklauso nuo to, kokie santykiai buvo dar prieš diagnozuojant ligą. Jei jau anksčiau jie buvo pašliję, dar vieno išbandymo šeima gali nebeištverti. Skyrybos niekada nebūna greitos, dažniausiai tai yra keletą metų trunkantis procesas. Bet jeigu santykiai šeimoje buvo gana geri, pavykdavo drauge išspręsti problemas, vaikui susirgus šeima dažnai tampa dar stipresnė ir glaudesnė.

Laukia tik ženklo

- Kai kurie žmonės, susirgę sunkia liga, kartais ir jų artimieji atsiriboja nuo aplinkinių, užsidaro savo pasaulėlyje. Bet ar tai - išeitis?

- Tokiu atveju baiminamasi aplinkinių, nenorima prašyti pagalbos ir šitaip užkrauti savo rūpesčių, įkyrėti. Draugai ir giminės, kurie galėtų ir net norėtų padėti, nesiryžta trukdyti, nes mato, koks žmogus užsiėmęs ir pavargęs. Jie lūkuriuoja vildamiesi skambučio, kai jis išsipasakos, kaip sekasi, ar paprašys pagalbos. Taigi tikimasi kokio nors signalo, kad būtų galima pasisiūlyti padėti, dalytis rūpesčiais. Todėl tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems reikėtų nevengti kalbėti apie savo poreikius.

Nemanyti, kad ištikus bėdai aplinkiniai nenori tavęs matyti ir žinoti, kaip sekasi. Kai kuriems žmonėms net patiktų išgirsti pagalbos prašymą.

Labai dažna problema, kad tie, kurie norėtų ir galėtų padėti, nežino, nuo ko pradėti. Pirmiausia patarčiau pagalvoti, ką galite ir mokate daryti geriausiai. Galbūt jūs puikiai gaminate maistą, galite sutvarkyti kambarius, pasirūpinti pirkiniais. Tai ir pasiūlykite. Darykite tai ne klausdami, "ar tau reikia pagalbos?", o konkrečiai įvardydami: "Kol lankai savo vyrą ligoninėje, aš norėčiau ir galėčiau porą kartų per savaitę padėti tau namuose. Pagaminčiau vakarienę vaikams, padėčiau sutvarkyti butą."

Jei jūs mokate iĘklausyti, galite labai padėti leisdami sergančiajam ar jo artimajam išsikalbėti. Nebūtina susitikti, galima kalbėtis ir telefonu. Tik nedejuokite: "Kas dabar mūsų (tavęs) laukia", nelieskite tam tikrų temų, jei pašnekovas nenori. Kalbėkite apie tai, kas svarbu ligoniui ar jo artimajam, nepertraukite ir nesiūlykite patarimų, kaip jis turėtų jaustis ar elgtis. Šiuo atveju labiau tinka ne žodis "išklausyti", o "atjausti" - leisti išgyventi jausmus. Išklausymą mes dažnai suprantame klaidingai - ėmiau suprasti, ką žmogus nori pasakyti, nutraukiau jį, nes jau žinau, kas turima omenyje, ir siūlau sprendimų variantus. Būtų geriau, jei papasakotumėte, kas vyksta jūsų, draugų gyvenime, arba pakalbėtumėte apie tai, ką skaitėte laikraštyje. Dažnai ligoniai nori paprasto, normalaus bendravimo, neakcentuojant ligos išgyvenimų, dėl kurių ir taip pavargsta.

Pasiruoškite tam, kad sergančiojo ar jo artimojo pasakojamos istorijos gali tekti klausytis daugybę kartų. Svarbu suprasti, kad šis kalbėjimas apie tą patį labai svarbus siekiant prisitaikyti prie stresą keliančios situacijos. Nedrauskite kalbėti ir nepykite, leiskite kartotis - tai yra didžiulė pagalba.

Naštos pasidalijimas   

- Patirtis rodo, kad jei visą vaiko ar kito artimo žmogaus priežiūrą užsikrauna vienas šeimos narys, išsekimo netenka ilgai laukti.

- Labai svarbu turėti kiek galima daugiau palaikančių žmonių. Blogai, jei tikimės, kad kuris nors jų padės visapusiškai. Tarkim, sutuoktinis ir išklausys, ir vaikus prižiūrės, ir savo darbus atliks. Vienas žmogus tiesiog negali visko padaryti. Kai tikimės per daug, kyla nesutarimų.

Dažnai pasitaiko, kad šeimos nariai skirtingai reaguoja į ligą. Štai mama ima labai rūpintis susirgusiu vaiku, palikusi darbą atsiduoda vien slaugai. O vyras gali dar labiau užsisklęsti, dar labiau pasinerti į darbą. Žmona neretai ima priekaištauti, kad jis neskiria dėmesio šeimai. Bet galbūt šiuo atveju vyras mąsto taip: žmona nebedirba, bus labai blogai dėl finansų, tad reikia stengtis uždirbti kuo daugiau.  

Labai svarbu kalbėtis, išsiaiškinti, kaip vienas ar kitas šeimos narys priima situaciją, kaip tvarkosi. Galbūt vyras emociškai negali atlaikyti užgriuvusios bėdos. Užuot stengusis ieškoti jo paguodos ar palaikymo, tokiu atveju verčiau pasikalbėti su draugėmis, o vyro prašyti pagalbos buityje.

Jei nėra galinčių padėti artimųjų, vertėtų kreiptis į sergančiųjų draugijas ir susirasti naujų pažįstamų, žmonių, kurie išgyvena tą patį, ką ir jūs. Labai svarbu neužsisklęsti, nelikti vienam su savo bėda, nes tada labai lengva susirgti depresija.

Nesibaiminkite kreiptis psichologinės pagalbos - pokalbis su objektyviu, emociškai į situaciją neįsitraukusiu žmogumi padeda akivaizdžiau suvokti padėtį ir suprasti savo galimybes, kaip ją įveikti.

Pervargimą lydi pyktis

- Kai kada mamos taip pasineria į sergančio vaiko reikalus, kad ima gyventi jo gyvenimą, pamiršdamos aplinkinius, net ir pačios save.

- Labai svarbu nepamiršti, kad dar yra ir sutuoktinis, tėvai, kiti vaikai, kuriems taip pat reikia dėmesio. Jei šeimoje gyvena sergantis vaikas, tėvai galėtų paprašyti artimųjų, kad pabūtų su juo, o patys kur nors išeitų kartu. Arba kol vienas sutuoktinių bus su sergančiu vaiku, kitas tegu praleidžia vakarą su kitu vaiku.  Daugiausia laiko su ligoniu užsiimantis žmogus neturėtų pamiršti ir savo poreikių. Jeigu nepaisoma nuovargio, savo jausmų ar poreikių, gresia emocinis ir fizinis išsekimas. Pervargimą dažnai lydi susierzinimas, pyktis, susiję su neteisybės jausmu dėl artimojo ligos. Pervargęs slaugytojas ir pats palengva gali tapti našta sergančiajam, kitiems šeimos nariams.

Pailsėję, patenkinę pagrindinius savo poreikius žmonės geriau pasirūpins ir ligoniu. Vaikui irgi bus maloniau, jei matys mamą linksmesnę, pailsėjusią mamą, o ne nuolat suirzusią, susirūpinusią ar ant visų pykstančią.

- Ką rodo perdėtas, regis, net nebūtinas rūpinimasis sergančiuoju?

- Čia gali slypėti kaltės jausmas ar net pyktis dėl neteisybės, kad ši nelaimė užgriuvo šeimą, pyktis ant ligos, kuri sutrikdė įprastą gyvenimo ritmą. Kaltė dėl pykčio (dažniausiai nesąmoningo) ant savo sergančių vaikų gali būti pakeista perdėta globa. Bet ji gali sukelti nuovargį. Be to, pernelyg didelis rūpinimasis trukdo formuotis vaiko savarankiškumui, skleistis jam kaip asmenybei, turėti savo asmeninių tikslų ir jų siekti.  

Yra daug aspektų, kodėl perdėta globa mamai tokia reikalinga. Ją gali sukelti baimė prarasti vaiką, baimė rūpintis savimi, nes šioje situacijoje tai nedera, ar baimė gyventi kitokį gyvenimą.

Viena nuomonė - ne visų nuomonė  

- Pasirūpinti savimi neretai trukdo požiūris, kad kas nors neabejotinai pasmerks, jei nueisi į teatrą ar suteiksi sau kitą malonumą.

- Taip, ši problema egzistuoja. Ligoniai bei jų artimieji dažnai pasakoja, kad sulaukia aplinkinių, kartais ir mažai pažįstamų žmonių, komentarų ar pamokymų, kaip jie turėtų elgtis. Gali atrodyti, kad jei suserga vaikas ar kitas artimasis, privalai viską pamiršti ir nuo šiol rūpintis tik juo. Įsivaizduojama, kad tik tokį tave priims visuomenė. Tačiau kai kada pernelyg daug reikšmės teikiame kitų nuomonei. Gal ne tiek realiai visuomenės nuomonei, kiek mūsų pačių įsivaizduojamiems lūkesčiams, kokio elgesio tikisi aplinkiniai. Jei kas nors išsako negatyvų komentarą, reaguojame taip, tarsi tai būtų visų požiūris. Nors iš tikrųjų daugybė žmonių darytų tą patį - pasirūpintų ir savimi.                                                

Noriu dar kartą pabrėžti: jei žmogus neskirs laiko sau, po kiek laiko jis nebegalės pasirūpinti savo artimuoju ir net pačiu savimi, pasijus bejėgis ir beviltiškas. Jis net gali tapti nejautrus savo sergančio artimojo ir šeimos poreikiams. Todėl labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp to, kas svarbu ligoniui, ir to, kas būtina jo slaugytojui. Šeima tikrai reaguos normaliai, jei nuolat ja besirūpinantis žmogus išreikš pageidavimą kurią nors dieną pailsėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"