TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Paskutinis imperatorius

2008 03 22 0:00
Sosto įpėdinis. Vaikystėje Otto von Habsburgas buvo rūpestingai rengiamas monarcho vaidmeniui. Bet 1918 metais subyrėjus Austrijos- Vengrijos valstybei jo šeima buvo ištremta.

Pažinojo Winstoną Churchillį, Frankliną Rooseveltą, su Hitleriu atsisakė susitikti. Otto von Habsburgo biografija - tarytum XX amžiaus Europos istorija piliulėje.

Valandą trukęs susitikimas su prezidentu Vienos Hofburgo rūmuose, iškilmingos pamaldos Šv. Stepono katedroje ir atsiųstas Benedikto XVI palaiminimas.

Šventės priežastis išties išskirtinė. O.von Habsburgas, paskutinio Austrijos-Vengrijos imperatoriaus vyriausias sūnus, neseniai atšventė devyniasdešimt penktą gimtadienį.

Kadaise į tokias iškilmes suvažiuodavo karališkos šeimos iš visos Europos, gatvėmis traukdavo pompastiškos procesijos, monarchijos garbei skambėdavo himnas. Bet šiam oriam jubiliatui stiklinė visada pusiau pilna. "Kaip žemai kritę pradėdavome viską iš naujo po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo ir hitlerizmo, ir kaip nuostabu dabar", - komentavo O.von Habsburgas su jam būdingu kuklumu ir humoru.

Biografija tarsi XX amžiaus istorija

"Jo biografija tarsi XX amžiaus istorija", - sako Eva Demmerle, knygos apie kunigaikštį bendraautorė. Jis gimė 1912 metų lapkričio 20 dieną. Tai buvo senojo pasaulio paskutiniai mėnesiai. Austrija-Vengrija, turinti gausią armiją ir karo laivyną Adrijos jūroje, buvo galybės viršūnėje. Daugiau kaip du kartus didesnė už dabartinę Lenkiją, nusidriekė nuo Sarajevo pietuose per Triestą ir Insbruką vakaruose, Prahą ir Krokuvą šiaurėje, Lvovą ir Semigorodą rytuose. Atentatas Sarajeve, kur 1914 metų birželį žuvo arkikunigaikštis Pranciškus Ferdinandas, tapo Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Tame kare Austrija-Vengrija ir jos sąjungininkė Vokietija tikėjosi greitos pergalės.

O. von Habsburgas iki šiol prisimena senuką imperatorių Pranciškų Juozapą ir jo laidotuves, kuriose, būdamas ketverių metų, paradavo balta husarų uniforma. Jau tada buvo sosto įpėdinis ir gimdytojai stropiai rengė jį būsimam vaidmeniui. Po karo, kai subyrėjo imperija prie Dunojaus, pažeminti ir turtus praradę Habsburgai turėjo palikti Austriją. Brandos atestato egzaminus Otto laikė Ispanijoje, bet pagal senas Austrijos ir Vengrijos programas. Kaip reikalavo paprotys, buvo stropiai mokęsis ir sunkių monarchijos kalbų.

Šiandien, be vokiečių kalbos, moka vengrų, kroatų, lotynų, anglų, ispanų ir prancūzų. Europos Parlamente, kur dalyvavo du dešimtmečius, retai tesinaudodavo vertėjo paslaugomis. Legenda tapo jo ginčai su vienu iš Italijos atstovų... lotyniškai. Nesant vertėjo negalėjo būti protokoluojami.

Kai O.von Habsburgas prabyla apie politiką, jo akys blyksteli. "Esu kilęs iš šeimos, kuri jau prieš šešis šimtmečius aktyviai dalyvavo politikoje. Genai taip deformavosi, jog tenka tapti politiku", - juokauja. Negalėjo sau leisti ilgos vaikystės. 1922 metais tėvas, Karolis I, mirė tremtyje Portugalijos Maderoje. Dešimtmetis Otto tapo Habsburgų giminės seniūnu.

Dukart atsisakęs kalbėtis su Hitleriu

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jau gerai orientavosi to meto Europos politikoje. Tarp kitų svečiavosi pas Paulį von Hindenburgą, Vokietijos prezidentą. Du kartus jį kvietė susitikti Hitleris, bet Habsburgas - nors smalsaudamas - vis surasdavo priežastį atsisakyti. Buvo perskaitęs "Mein Kampf" ir gerai suvokė, kur nuves nacionalsocializmas.

Kunigaikštis buvo priešiškas nacizmui ir - kitaip negu daugelis jo tėvynainių - Austrijos prijungimui prie Reicho. 1938 metų vasarį, kai Hitleris rengėsi "anšliusui", net norėjo imtis vadovauti vyriausybei Vienoje ir organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Tuometinis kancleris Schuschniggas atmetė tokią galimybę. Nenorėjo pralieti kraujo. "Anšliusas" tapo faktu, o buvusį sosto įpėdinį naciai paskelbė ieškomu nusikaltėliu. 1940 metais jis turėjo bėgti iš Prancūzijos į Ameriką.

Tuo laikotarpiu asmeniškai susipažino su JAV prezidentu F.Rooseveltu ir Britanijos premjeru W.Churchilliu. Darė žygių aukščiausiu lygiu, kad po karo jo tėvynė neatsidurtų sovietų įtakos zonoje. Jo pastangomis Austrija pateko į Amerikos pašto ženklų seriją "Okupuotos tautos", nors daugelis laikė ją Trečiojo reicho dalimi. Taip pat kalbama, kad O.von Habsburgo dėka šalis prie Dunojaus ilgą laiką nebuvo sąjungininkų bombarduojama.

Tėvynė nesijaučia dėkinga

Austrija neįvertino jo pastangų. Nuo 1919 ir dar kartą nuo 1945 metų Habsburgas neturėjo teisės atvykti į respublikos teritoriją, kol atsisakys pretenzijų į sostą. Tai padarė tik 1961 metais. Turėjo praeiti dar penkeri metai, kol galėjo aplankyti gimtąsias vietas. Ir dar šešeri, kol Austrijos kancleris padavė jam ranką. Austrai iki šiol nepamilo savo kunigaikščio. Savajam krašte Habsburgui vis dar negalima rašyti aristokratiško "von" prieš pavardę.

Vokietijoje kunigaikštį priėmė daug geriau. Daugiau kaip pusšimtį metų gyvena Piokinge, gražiame Bavarijos kampelyje prie Šteinbergerio ežero, bet be didelės prabangos. Gavo Vokietijos pilietybę,

Federacijos kryžių už nuopelnus ir CDU (krikščionių demokratų) partijos nario bilietą. Jų sąraše nuo 1979 metų kandidatuodavo į Europos Parlamentą. Šitokiu būdu išdidus imperatorių, valdančių iš Dievo malonės, palikuonis prisitaikė prie demokratinės rinkimų procedūros. Galbūt dėl to, kad susivienijusios Europos reikalai jam nuoširdžiai rūpi.

"Habsburgas - vienas iš Europos bendrijos pionierių", - sako E.Demmerle. Jau 1936 metais tapo Paneuropos Unijos (PEU), skelbiančios Jungtinių Europos Valstijų idėją, nariu. Tada, kai žemynas artėjo prie dar vieno tragiško karo ir kilo nacionalistinių lozungų banga.

1973 metais, kai ėmė vadovauti PEU, integracija ir bendradarbiavimas jau buvo madingi. Tačiau Vakarai atrodė susitaikę su šaltojo karo padalytu žemynu. Geležinės uždangos atskirtoms šalims padėjo kryželį. Tai buvo Rytai, Maskvos įtakos sfera. Habsburgas nesutiko su tokiu mąstymu. Lenkija ar Vengrija jam tebebuvo Europos dalis. Tai jo iniciatyva Europos Parlamente pastatytas simboliškas tuščias krėslas, primenantis tas tautas. Tai jis Strasbūre vengriškai pasakė garsiąją kalbą, o 1989-ųjų rugpjūtį buvo globėjas paneuropinės iškylos prie Austrijos-Vengrijos sienos, kuri paspartino demokratines permainas toje žemyno dalyje. Nenuostabu, kad Budapešte Habsburgas iki šiol laikomas saviškiu.

Europos bendruomenės vėliavininkas

O.von Habsburgas vienas pirmųjų pasisakė už Europos Sąjungos plėtimąsi į rytus, kontrolės panaikinimą prie vidinių sienų, bendrą sąjungos užsienio ir saugumo politiką. Jis griežtai kritikuoja Vladimiro Putino diktatoriškus polinkius.

Ir šiandien Habsburgas pasisako aktualiais klausimais, nors ir būdamas senyvo amžiaus, daug keliauja. Gal jam suteikia jėgų raudonasis vynas. O gal tai, kad 1951 metais metė rūkyti, nors anksčiau pasitaikydavo dienų, kai surūkydavo šimtą papirosų. Dabar kasmet užsitraukia vieną - visada JT paskelbtą Pasaulinę dieną be papiroso. Tas užsispyrimas - tai įrodymas, kad jo gyslomis teka grynas Habsburgų kraujas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"