Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Pavakario skaitiniai. Kaip vyktų karas su Rusija

 
2017 03 21 14:07

„Jūs galite nesidomėti karu, bet karas domisi jumis“, – kažkada teigė žymusis bolševikų revoliucionierius Levas Trockis. Subyrėjus Sovietų Sąjungai Vakarai patikėjo, kad Rusija nebekelia grėsmės, o ji daugelį metų gyveno „prarastos didybės“ nuoskaudomis. NATO generolo sero Richardo Shirreffo alternatyviosios istorijos „2017-ieji. Karas su Rusija“ ištrauka – jūsų dėmesiui.

Baltijos valstybių praradimą bei jų stojimą į NATO vis labiau į revanšizmą linkstantis Kremlius visada vertino kaip tiesioginį spjūvį į veidą, įžūlų savo „įtakos zonos“ pažeidimą. Prisidengiant tariama Šiaurės Aljanso grėsme, didžiavalstybiniu antivakarietiškumu bei „paniekintos didžios tautos“ kompleksais Rusijoje pradėtos kurstyti karingos nuotaikos.

Stebėtinas Vakarų pasyvumas rusų-gruzinų konflikto, Krymo aneksijos, karinės intervencijos Donbase metu Maskvoje išaiškintas kaip paniška baimė, nebylus gyvybinių Kremliaus interesų pripažinimas. Imperinės didybės apsėsta liaudis ploja katučių, žiniasklaida šlovina nepamainomą lyderį. Koks kitas tikslas? Baltijos šalys?

Būtent toks įvykių scenarijus aprašomas britų atsargos generolo buvusio Sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojo Richardo Shirreffo knygoje „2017-ieji. Karas su Rusija“.

Šioje knygoje autorius, remdamasis ilgamete karine patirtimi bei politinėmis šių dienų įžvalgomis, modeliuoja vieną iš galimų Baltijos šalių okupacijos variantų.

Įvertinę NATO pasyvumą, ryžto stoką, pasirengimą nuolaidžiauti bet kokia kaina, Rusijos strategai nusprendžia, kad Aljansas tiesiog neįgalus įvykdyti savo gynybinių įsipareigojimų. Dingstimi pradėti Baltijos šalių puolimą tapo specialiųjų Rusijos tarnybų surengta provokacija, kurios metu žuvo civiliai žmonės. Norėdama įbauginti NATO, Maskva pradeda šantažuoti branduoliniu ginklu. Vakarų pajėgų vadavietėse prasideda karštligiški išeities iš nepavydėtinos padėties ieškojimai.

Žinoma, generolo R. Shirreffo kūrinys nėra neišvengiamos lemties prognozė. Tai veikiau bandymas atkreipti dėmesį į NATO šalių pasirengimą nuspėti galimo priešininko veiksmus, gynybinių pajėgumų stiprinimą, gebėjimą operatyviai reaguoti į kylančius iššūkius. O viso to, R. Shirreffo manymu, Šiaurės Aljansui vis dar trūksta.

Pasak autoriaus, nuolaidžiavimai ir maldavimai nesustabdė dar nė vieno agresoriaus. Užpuoliką atšaldo ne begalinis reikalavimų tenkinimas, o aiškus ir ryžtingas atsakas.

R. Shirreffas per 37-erius tarnybos metus nuo jaunesniojo leitenanto pakilo iki generolo. Dalyvavo Persijos įlankos kare ir vadovavo tankų daliniui. Kaupė kovinę patirtį sudėtingomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje, Kosove ir Bosnijoje. Dirbo Britanijos gynybos ministerijoje Planavimo departamente. 2006 metais jau kaip generolas majoras dalyvavo antrajame Persijos įlankos kare, vadovavo daugiatautei divizijai, kurioje tarnavo ir Lietuvos kariuomenės karių. Paskutinius septynerius tarnybos metus ėjo svarbias pareigas NATO karinės vadovybės struktūrose: buvo Jungtinio greitojo reagavimo korpuso vadas ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas – aukščiausio rango britų generolas NATO.

***

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis, 3.30 val.

Britanijos ambasada, J. Alunano g. 5, Ryga, Latvija

Nors saulė Latvijoje gegužės mėnesį pateka anksti, bet pusę ketvirtos ryto, kai Marina Krauja pažadino Morlandą, dar buvo tamsu, nes dangų dengė tankus debesų sluoksnis.

– Tomai, pabusk... Kažkas vyksta. Oro uoste ir į rytus už miesto rusų desantininkai.

Morlandas iškart pabudo. Nakties miegas truko taip trumpai. Kai jis grįžo iš Latvijos ginkluotųjų pajėgų Jungtinio štabo į savo būstinę Britanijos ambasadoje, jau buvo maždaug vidurnaktis. Skubiai papasakojęs savo komandos vyrams apie Jungtinio štabo valdymo sistemų kibernetinę ataką ir tikėdamasis blogiausio, paliepė jiems būti pasirengusiems skubiai išvykti. Jie turėjo pasirūpinti, kad žygiui būtų parengtos bergeno kuprinės, radijas ir asmeniniai ginklai – tipiniai britų pėstininkų automatai SA80 A2 LA85, kiekvienas turėtų po medžiaginį juosmens diržą su mažiausiai keturiomis 5,56 mm kalibro šovinių dėtuvėmis bei maisto atsargą 24 valandoms. Paskui jis prigulė kiek numigti, bet miegas greitai nutrūko.

– Turime skubiai pasišalinti iš Rygos, Tomai, – pasakė Krauja. – Mums reikės būti greitiems ir veikti savarankiškai.

– Ar tau nebūtų saugiau pasilikti, Marina? – paklausė Tomas, nenorėdamas, kad dėl jo Marinai kiltų pavojus.

– Ne, Tomai. Vykdysiu, kas man įsakyta. Mano viršininkas nurodė būti su tavimi ir tavo komanda. Tai svarbu. Tu su savo radijo aparatūra galbūt esi vienintelė mūsų galimybė viską papasakoti pasauliui.

Ji mūvėjo kelnes, buvo apsiavusi kelioniniais batais, ant trumparankovių marškinėlių apsivilkusi fliso striukę. Savo kuprinę pasidėjo ant grindų šalia Morlando bergeno.

Šviesūs Marinos plaukai buvo surišti ant pakaušio, o veidas įraudęs nuo gaivaus nakties oro. Morlandas pastebėjo pasikeitusį jos mėlynų akių žvilgsnį. Ji ramiai papasakojo jam apie šios nakties įvykius.

– Ką tik skambinau į Konstitucijos apsaugos biurą. Jiems pranešta, kad rusų desanto dalinys su parašiutais nusileido tarptautiniame oro uoste, be to, kažkur į rytus už miesto yra dar vienas desantas, nes toje pusėje girdėti šaudant. Ten kaunasi latvių batalionas ir Nacionalinės gvardijos kariai, kurie saugo oro uostą, tačiau rusų transporto sraigtasparniai ten gabena dar daugiau karių ir šarvuotųjų transporterių. Panašu, tik laiko klausimas, kada būsime sutriuškinti.

Morlandui toptelėjo mintis: „Būtų gerai apie viską pranešti Jungtiniam operacijų štabui ir perspėti juos. O paskui stebėti ir rinkti duomenis, patvirtinančius, kas čia vyksta.“

Krauja tarytum perskaitė jo mintis:

– Būtina kuo skubiau apie tai pranešti, Tomai.

Kapralui Stivui Bredliui vėl teko įjungti Inmarsat ryšio videotelefoną. Žiūrėdamas į jo ramius įgudusių pirštų judesius Morlandas būtų pamanęs, kad tai tik dar vienos pratybos, jei nežinotų, kad rengiamasi pranešti apie prasidėjusį karą.

Ekrane pasirodė majoras Džeris Dinglis iš Jungtinio operacijų štabo Nortvude Baltijos skyriaus. Greta jo tuojau pat atsirado ir pulkininkas leitenantas Nikolas Gremas, akiniuotasis Baltijos grupės vadovas.

Negaišdamas laiko formalumams Morlandas trumpai pranešė, ką sužinojęs.

Gremas savo ruožtu pasakė, kad Jungtinis operacijų šta-bas gavo pranešimų, jog rusų Baltijos laivynas išplaukė iš Sankt Peterburgo, o radijo signalų srautas rodo povandeninių laivų veiklos suaktyvėjimą ties Ryga, Talinu, Helsinkiu ir Stokholmu.

– Mums reikia žinoti, kas vyksta Rygoje, Tomai, – tęsė pulkininkas. – Jungtinio operacijų štabo viršininkas informuoja Gynybos štabo viršininką, kuris po poros valandų vyksta į vyriausybinį nepaprastųjų situacijų komitetą COBRA. Panašu, kad įvykiai rutuliojasi labai sparčiai. Tavo ir komandos užduotis – pranešinėti, kas vyksta. Tavo vyrukai – vienintelės mūsų akys šioje teritorijoje. Mums reikia gauti įrodymų – nuotraukų ir panašių dalykų – apie rusų desanto išsilaipinimą. Kai turėsite tvirtų įrodymų, kad tai – reguliarioji rusų kariuomenė, kuo skubiau siųskite čionai, o paskui išvykite iš šalies. Niekur nedalyvaudami. Ar supratai mane?

Morlandas, nieko neatsakydamas, linktelėjo. Jis jautėsi nepatogiai prieš Mariną, kad sutiko su tokiu nurodymu. Ji pasirengusi paaukoti gyvybę, kad jiems padėtų, o jis prieš sprukdamas tik vykdo nurodymą gauti keletą inkriminuojančių nuotraukų.

– Jokių didvyriškų poelgių, – pabrėžė Gremas. – Vyriausybė nepageidauja, kad britų kariai žūtų Latvijoje ar būtų paimti į nelaisvę. Tai surištų jai rankas sprendžiant politinius klausimus...

Gremas įdėmiai pažvelgė iš ekrano į Morlandą, akivaizdžiai netikėdamas, kad jo nurodymai bus griežtai vykdomi.

– Tu niekuo negali padėti Latvijai, išskyrus tas nuotraukas. Ar supratai? Įrodyti. Išvykti. Tik tiek.

– Taip, sere.

Pulkininkas kalbėjo toliau:

– Vakar su NATO nuolatine minų paieškos ir išminavimo grupe į Rygą atplaukė minų paieškos laivas „Padstou“. Jam duotas nurodymas išgabenti jus. Jis rengiasi išplaukti po poros valandų, tad turite paskubėti. Nuvykite į Rygos tarptautinį oro uostą ir pažiūrėkite, kas ten dedasi. Mums reikia tvirtų įrodymų, jog ten yra rusų ir tai – įsiveržimas, kad galėtume dėl to pareikšti pagrįstą protestą. Paskui grįžkite į „Padstou“.

– Padarysime viską, ką galime, sere. Pranešiu jums, kai jau būsime laive.

Morlandas užfiksavo laiką – buvo be penkių ketvirta. Greitomis apskaičiavo laiką. Gatvėse dabar tuščia, jeigu Krauja juos nuvežtų, neužtruktų nė keturiasdešimt penkių minučių nuvykti į vietą, iš kur galėtų stebėti tarptautinį oro uostą. Paskui per dvidešimt penkias minutes grįžtų į prieplauką, kur prisišvartavęs „Padstou“. Dėl visa ko reikėtų pridėti dar pusvalandį... ir suapvalinti. Jis klausiamai pažvelgė į Kraują. Prašyti nereikėjo. Ji linktelėjo.

– Žinoma, nuvešiu.

Morlandas vėl pažvelgė į ekraną.

– Ar galite pranešti „Padstou“ kapitonui, kad pasistengsime atsirasti vėliausiai pusę septintos? Jokiu būdu ne vėliau, kad ir kas nutiktų. Tačiau būkite ramūs, mums nieko neatsitiks. Mes – žvalgai. Mes stebime, o patys liekame nepastebėti.

– Pasakysiu. Linkiu sėkmės.

Baltijos grupės vadovų veidai dingo iš ekrano, Inmarsat aparatūra buvo tuoj pat sudėta į dėžę.

– Eime su manimi, vaikinai, – Krauja kaip visada buvo kupina ryžto. – Iš biuro paėmiau visureigį Land Cruiser. Jame užteks vietos ir mums, ir mūsų įrangai. Žinau trumpesnį kelią į oro uostą. Mes pasižvalgysime ir aš nugabensiu jus į laivą... paskui man reikės grįžti į biurą. Kai kam iš mūsų teks pakariauti.

Užgautas šios kandžios replikos Morlandas nieko neatsakė. Netrukus jis grįš į saugią Angliją. Nors privalėjo vykdyti įsakymą, jautėsi išduodąs Kraują ir paliekąs ją nelaimėje.

Jis nuvijo staiga kilusią kvailą mintį, kad galėtų įkalbėti ją kartu sėsti į laivą ir šitaip išsigelbėti nuo gresiančio pavojaus. Tačiau iš jos ryžtingo žvilgsnio suprato, kad net menkiausia užuomina apie tokį siūlymą būtų palaikyta sunkiu įžeidimu. Šią akimirką, nepaisydamas visos patirties, jis suvokė apie ją galvojąs ne kaip apie profesionalią bendradarbę, bet kaip apie moterį.

– Ambasadorius... – norėdamas ką nors pasakyti, kad nuslėptų sutrikimą, jis kone mikčiojo. – Aš... aš geriau nueisiu jam pranešti.

Kol jo komanda užsidėjo bergeno kuprines, susirankiojo ginklus bei kitą mantą ir trankiai nudundėjo laiptais į apačią prie Kraujos automobilio, Morlandas susirado ambasadorių jo kabinete. Kartu su savo darbuotojais jis atrinkinėjo sudeginti skirtas dokumentų bylas. Morlandas paskubomis pranešė jam apie savo naują užduotį ir atsisveikino palinkėdamas sėk-mės, paskui išėjo laukan pas savo komandą.

– Važiuojam, Marina.

Kraujos raginti nereikėjo. Nekreipdama dėmesio į vėl veikiančių šviesoforų signalus ji greitai lėkė pakrautu Toyota Land Cruiser tuščiomis gatvėmis ir jau brėkštant dienai pervažiavo tiltą per patvinusią Dauguvą.

Po dvidešimt minučių Krauja sustojo prie daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalo Rygos vakarinio priemiesčio pakraštyje. Morlandas nuleido automobilio durelių langą. Priekyje buvo girdėti sprogimai, retkarčiais žybtelėdavo ugnis, o dangų perskrosdavo trasuojančiųjų kulkų pėdsakas. Jis pasitikrino žemėlapyje. Iki oro uosto dar keletas kilometrų į vakarus, tačiau jau buvo aišku, kad būtent ten vyksta smarkus susišaudymas.

– Aš galiu privažiuoti arčiau, – drąsiai pasisiūlė Krauja.

– Jeigu galima likti priedangoje, tai gerai, – atsakė Morlandas. – Mes nenorime atsidurti atviroje vietoje.

– Važiuosime dviračių taku Jūrmalos link. Šiuo taku vasarą važinėjame dviračiais į paplūdimį. Jis gana platus šiam automobiliui ir eina oro uosto pakraščiu per mišką, tad liksime nepastebimi.

Po penkiolikos minučių jie jau lėkė dviračių taku per mišką. Pagaliau Krauja sustojo, pasukusi iš tako, įvažiavo tarp medžių ir išjungė variklį. Ji parodė priekin, nors to ir nereikėjo. Šaudė labai arti, jau buvo pakankamai šviesu, kad Morlandas matytų aukštą vielinę aerodromo tvorą.

– Ten toliau už medžių pamatysite oro uostą.

– Iš mašinos! – įsakė Morlandas.

Komanda iššoko iš visureigio, susibūrė į V raidės pavidalo rikiuotę, kad galėtų stebėti visomis kryptimis, ir nusėlino į pamiškę, kur, kaip ir buvo žadėta, jie išvydo oro uosto šiaurinį pakraštį. Krauja, saugoma kapralo Pedžio Arčerio, pasiliko prie automobilio pasirengusi skubiai išvažiuoti.

Morlandas nušliaužė į pamiškę ir, gulėdamas ant pilvo, klausėsi ir dairėsi. Kol kas jokio pavojaus. Iš krūtinės kišenės išsitraukė žiūronėlius. Kiti komandos nariai sugulė aplinkui ir nukreipė ginklus ratu į visas puses. Pažiūrėjęs pro žiūronus nejučia nusikeikė.

Iš saugios priedangos Morlandas dairėsi išilgai pakilimo ir tūpimo tako. Vaizdas buvo baisus. Nuo žalsvai geltona spalva pažymėtų airBaltic kompanijos keleivinių lėktuvų, išrikiuotų stovėjimo aikštelėje, rūko dūmai. Priešais modernų keleivių terminalo pastatą su priekine stiklo siena, pavirtęs ant šono, liepsnojo didžiulis rusiškas sraigtasparnis Mi-26 Halo („Aureolė“), galintis gabenti devyniasdešimt karių. Kulko-svaidžių ugnies uždanga skersai kirto pakilimo taką, o ant žolės plaikstėsi numesti parašiutai. Buvo akivaizdu, kad tarptautinį oro uostą puolė parašiutininkų desantas. Vis dėlto, nepaisant ant pakilimo ir tūpimo tako surengtų skerdynių, gynėjų padėtis akivaizdžiai blogėjo, iš nepamuštų „aureolių“ virto vis nauji desantininkų būriai, jie paleisdavo smarkią ugnį į pastatus vos tik išlipę ant žemės. Šie puikiai parengti ir tokie drąsūs kariai, puolantys pirmyn į mirtį sėjančią ir puikiai nutaikytą ugnį, Morlandui nejučia kėlė pagarbą. Tačiau, matant puolančiųjų skaičių, puolimo pasekmė galėjo būti tik viena.

Paskui iš toliau, nuo pakilimo tako pabaigos, pradėjo šaudyti sunkesni pabūklai, jų sviediniai trupino terminalo pa-status, Dievas žino, kokios žalos padarydami besiginantiesiems viduje.

Morlandas nukreipė žiūronus į tą pusę ir, ugnies liežuviui blykstelėjus iš pabūklo vamzdžio, pamatė, ko tikėjosi ir dėl ko būgštavo. Šarvuotąsias kovos mašinas BMD-4. Jos, matyt, buvo numestos kartu su pirmaisiais parašiutininkais. Dėl to, ką pamatė, nebuvo jokių abejonių – čia darbavosi geriausi rusų oro desanto daliniai su naujausia karine technika.

Morlandui trukdė tai, kad jis buvo per toli ir negalėjo tikėtis geros kokybės nuotraukų, kurių reikalavo pulkininkas. Jos nedviprasmiškai turėjo įrodyti, kad čia veikia Rusijos reguliarioji kariuomenė, o ne kokie sukilėliai ar milicijos būriai, kaip rusai, be abejo, tvirtins. Tokį spektaklį rusai taip sumaniai ir taip ilgai vaidino Ukrainoje.

Vėl nukreipęs žiūronus terminalo pusėn jis pamatė ugnies žybsnius ir išgirdo sprogimų garsus, abejonių nekilo – apšaudoma minomis, kurios sproginėjo tarp atakuojančių rusų. Nukritusios ant kieto asfalto jos blaškė karius į šalis, kirto it dalgiu, visiškai kaip žaislinius plastikinius kareivėlius, kuriais Morlandas žaisdavo vaikystėje – sprigtais nuversdavo nukautuosius.

– Tie latviai iš tiesų moka darbuotis savo minosvaidžiais, – išgirdo Morlandas asmeninės radijo stotelės ausinėse seržanto Vaildo balsą. – Jie įkrės rusams proto... Matyt, eilėje prie kavos ir spurgų rusų bus gerokai mažiau, kai jie galiausiai įsibraus į kavinę.

Morlandas vos nešyptelėjo išgirdęs šį kandų seržanto humorą, tačiau pasididžiavimą tokiu latvių priešinimusi po akimirkos nutraukė garsus riaumojimas virš galvų. Atskridę keturi koviniai sraigtasparniai Mi-24 Hind („Stirna“) paleido ugnį į oro uosto pastatus. Iš 80 mm raketų paleidimo įrenginių, pakabintų po sparnais, išsiveržė dūmai, o priekyje įrengtos 23 mm kalibro patrankos siuntė salvę po salvės į latvių pėstininkų ugnies pozicijas.

Didžiulių sraigtasparnių riaumojimas ir griaudėjimas nesiliovė, nes pažeme atskrido kitos keturios „stirnos“ pakeisti pirmosios grupės, kuri, šaudmenims pasibaigus, pasuko į savo bazę. Netrukus virš Morlando ir jo komandos galvų įsibėgėjo tikras sraigtasparnių konvejeris, liejantis ugnį ant nelaimingųjų latvių mažiau nei iš 200 pėdų aukščio.

Nors ir baisu buvo tai stebėti, Morlandas suprato, kad dabar jau turi tikrų įrodymų. Kilstelėjęs fotoaparatą Canon EOS 750D DSLR, vieną po kitos fotografavo praskrendančias „stirnas“. Kiekvienąkart fiksavo ir jų sugriovimus. Sraigtasparniai skrido taip žemai ir taip lėtai, kad jis buvo įsitikinęs, jog užfiksavo ir registracijos numerius. Žvalgybos tarnybų vaikinams tos nuotraukos labai patiks. Jie tikriausiai galės net įvardyti pilotus. Tai buvo tikri pulkininko pageidaujami įrodymai. Nekeliantys jokių abejonių. Jokių prieštaravimų. Tai buvo Rusijos oro pajėgos per ataką. Ne milicija ir ne sukilėliai.

Dabar reikėjo pasišalinti, kol jų niekas nepastebėjo. Morlandas įsitikino, kad gynyba nuslopinta, nes, „stirnoms“ pradėjus savo triuškinamąjį antpuolį, minosvaidžių šaudymas liovėsi. Netrukus rusai įsiverš vidun pribaigti išlikusių gyvųjų, o paskui ieškos kitų taikinių. Morlandui nesinorėjo laukti tos akimirkos.

Per asmeninę radijo stotelę jis tyliai įsakė saviškiams grįžti prie automobilio. Slapstydamiesi už medžių Morlandas ir Vatsonas, Vaildo dengiami, ėmė šliaužti atgal.

Tada Morlandas išgirdo dar dviejų artėjančių „stirnų“ kriokimą ir griausmą. Tačiau sraigtasparniai nešaudė nei raketomis, nei sviediniais. Jiems praskrendant virš galvų, jis tiesiog sustingo tarsi pakerėtas to reginio, nujautė, kas dabar atsitiks, bet negalėjo liautis stebėjęs. Sraigtasparniams atsidūrus virš keleivių terminalo, Morlandas vėl nutaikė fotoaparatą. „Stirnos“ numetė du didelius cilindrus, po vieną iš kiek-vieno sraigtasparnio. Tai galėjo reikšti tik viena.

Ant pastato nukrito dvi 250 kilogramų bombos su aerozolinio mišinio sprogmenimis.

Pasigirdo baisus trenksmas, ir Morlandas, kniūbsčias gulėdamas pamiškėje net per kilometrą, pajuto karšto oro bangą smogus į veidą. Dabar rusų kareiviams nereikės pribaiginėti likusių gyvų latvių. Morlandas pamanė, kad toks galingas sprogimas galėjo užmušti ir ne vieną rusą.

Visuose pastatuose įsivyravo tyla, tyla visur, slegianti tyla. Privažiavo pėstininkų lydimos kovos mašinos. Mūšis dėl oro uosto baigėsi. Dabar rusai pasiskirstys aplink uosto teritoriją ir saugos ją. Morlandas sukomandavo į mikrofoną:

– Dabar judam. Greitai.

Komanda paskubomis grįžo tuo pačiu keliu prie paslėpto automobilio, kur jų laukė Krauja su Arčeriu, ir sulipo į jį.

Vien iš neramaus Kraujos žvilgsnio Morlandas suprato, kad jai nepaprastai svarbu žinoti, kas atsitiko oro uostui ir jo gynėjams. Greičiausiai ji turėjo draugų tarp tų Nacionalinės gvardijos Rygos bataliono karių, kurie taip narsiai gynė oro uostą. Tačiau jis žinojo, kad dabar ne laikas rodyti jausmus.

Kaip profesionalus karys apsiribojo trumpu pranešimu apie padėtį. Po patirto sukrėtimo tai buvo vienintelė išeitis. Bet koks jausmingesnis pasakojimas vietoj sausų faktų Kraują galėjo įskaudinti. O jis staiga suabejojo, ar mokėtų ją nuraminti.

– Oro uoste smarkus rusų oro desantininkų puolimas. Nustačiau, kad jų daugiau nei batalionas, juos parėmė atakos sraigtasparniai Mi-24 „Stirnos“ ir šarvuotosios desanto mašinos BMD-4. Gynėjai smarkiai atsišaudė, bet buvo neutralizuoti. Oro uostas jau priešo rankose. Turiu nuotraukų, įrodančių rusų sraigtasparnių puolimą. Mūsų uždavinys – kuo greičiau nugabenti nuotraukas į Jungtinę Karalystę. Reikia skubiai patekti į „Padstou“.

Giliai atsidususi Krauja lėtai pratarė:

– Mano jaunesnysis brolis buvo šio bataliono atsarginis. Jis studijavo teisę Rygos universiteto pirmame kurse.

Morlandui pritrūko žodžių. Nuo jos tylaus išdidumo nuotaika tapo dar slogesnė. Jis tik linktelėjo norėdamas parodyti supratęs, ką ji pasakė, ir mostelėjo automobilio link. Ji tylomis nužingsniavo prie vairuotojo durelių, įsėdo į automobilį, pasuko variklio užvedimo raktelį ir palaukusi, kol užsitrenks visos durelės, siauru dviračių taku leidosi atgal Rygos link.

Netrukus jie jau važiavo nuošaliomis gatvelėmis tarp senų medinių namų, paskui atgal prie Dauguvos. Važiavo iškišę automatų vamzdžius pro atidarytus automobilio langus ir atidžiai stebėjo, ar neišvys daugiau rusų. Sprendžiant iš to, ką matė oro uoste, sutikti išsilaipinusių kareivių buvo galima tikėtis bet kurioje vietoje.

Krauja pasuko į dešinę ir nuvažiavo siaura senojo jūrų uosto rajono gatve, o paskui įsuko į pagrindinę magistralę. Pagaliau jie pasiekė 600 metrų ilgio Vantinį tiltą, aukštai iškilusį virš Dauguvos.

– Štai jūsų laivas. Kairėje pusėje, – tarė Krauja rodydama kairėn.

Morlandas pažvelgė, kur rodė Krauja, ir pro metalines tilto konstrukcijas, šiek tiek užstojančias vaizdą, pamatė tris nedidelius melsvai pilkus minų paieškos laivus šalia prieplaukos kitame upės krante. Tai buvo viskas, ką NATO šalys susitarė pasiųsti Latvijai nelaimės valandą. Iš jūreivių veiksmų ant denio jis galėjo suprasti, kad jau rengiamasi išplaukti.

„Jos Didenybės laivas „Padstou“ nelabai išvaizdus, – pamanė Morlandas, – ir neturi dėmesio vertų pabūklų. Tačiau vis viena, ačiū Dievui, jis yra Karališkojo karinio jūrų laivyno dalis.“ Kiek toliau stovinčio kito laivo laivugalyje jis pamatė Vokietijos vėliavos spalvas: juodą, raudoną ir auksinę.

Dabar, kai išsigelbėjimas buvo ranka pasiekiamas, Morlandas nebuvo tikras, jog sugebės tinkamai atsisveikinti su Krauja. Kažkas viduje kuždėjo, kad atsisveikinęs, tai jis žinojo privaląs padaryti, niekada daugiau jos nepamatys. Krauja turėjo nesuvestų sąskaitų su rusų desantininkais, ir jis abejojo, ar mergina išliks gyva. O tada, kai jie pasiekė tilto vidurį ir Morlandas jau buvo pradedąs sakyti atsisveikinimo žodžius, tai įvyko.

Aukštai virš jų, per aukštai, kad būtų galima girdėti reaktyvinių variklių riaumojimą, Morlandas įžiūrėjo du mažus lėktuvų Su-25KM Scorpion („Skorpionas“) siluetus. Modernizuoti antžeminių taikinių atakos lėktuvai lanku skriejo žemiau debesų. Iškišęs galvą pro langą, kad geriau matytų, pastebėjo juos pereinančius iš posūkio į tiesiąją, o paskui nuo kiekvieno iš jų atsiskyrė po dvigubą liepsnos ruožą – lazeriu valdomos raketos. Morlandas tik kartą per televizijos žinių kanalą buvo matęs nufilmuotą šaudymą jomis, bet dabar neabejojo dėl to, ką pamatė ir kas įvyks paskui.

Neįtikimai ir bauginamai raketos skriejo žemyn taikydamos tiesiai į tiltą ir į jų Land Cruiser. Morlandas instinktyviai susigūžė, tarytum jos būtų nutaikytos į jį. Tačiau per sekundės dalį, kai raketos švystelėjo virš tilto, suvokė, koks yra juokingas. Raketos buvo skirtos sunaikinti kai ką stambesnį ir daug svarbesnį nei jis ir jo fotoaparatas.

Kitą akimirką jos smogė į kairėje nuo jų stovinčius du laivus.

Vis dėlto Morlandas prisivertė žvilgtelėti atgalios. Pamatė, kaip lėktuvai apsuko ratą, vėl pasuko jų link ir paleido kitas raketas.

Kai Morlandas vėl pažvelgė kairėn, abu laivai buvo virtę didžiuliu geltonu ugnies kamuoliu, ryškiai raudonu centre. Jis aiškiai matė apsilydžiusio metalo gabalus, aukštai išsviestus į orą, ir kylantį garą jiems nukritus į vandenį. Karščio banga įsiveržė pro atvirus langus, o automobilis smarkiai susiūbavo nuo sprogimo sukeltos smūginės oro bangos. Dabar jau lėtai važiuodami nuo tilto, matė, kad ugnies kamuolys suslūgo, du arčiau stovintys laivai liepsnojo. Paskui pasigirdo dar vienas baisus trenksmas: sprogo kiekviename iš laivų buvę sprogmenys, pakilo dar didesnis ugnies kamuolys. Jos

Didenybės laivas „Padstou“ ir Vokietijos laivas „Ekernferdė“ apvirto, subyrėjo į dalis ir ėmė skęsti.

Krauja pasuko automobilį į šalutinę gatvę ir sustojo.

– Kas dabar, Tomai? Kelias namo tau uždarytas.

Ji buvo pabalusi iš pykčio dėl to, ką matė, ir stengėsi užgniaužti susijaudinimą dėl rusų veiksmų jos mylimoje Rygoje.

Morlandas apžvelgė savo komandos narių veidus, visi atrodė sukrėsti. Vos prieš akimirką jis nesumojo, ką pasakyti Kraujai sužinojus apie jos tėvynainių žūtį ir galimą brolio mirtį. O dabar matė savo bendražygių britų mirtį.

Morlandas jautėsi taip, tarytum būtų žiūrėjęs sulėtintą kino filmą. Žvelgdamas pro langą, susimąstęs kalbėjo, apie ką galvojo, tiksliau, ką jautė, o ne tai, ką paprastai būtų sakęs savo kariams:

– Tie prakeikti šunsnukiai ką tik paskandino britų ir vokiečių laivus. Tai reiškia, kad dabar mes tikriausiai kariaujame su Rusija...

Krauja viltingai pažvelgė į Morlandą, buvo akivaizdu, kad jai svarbu, ką jis ketina toliau sakyti.

Jis atsigręžė į savo komandos vyrus, šie žvelgė į jį. Jų veiduose išskaitė nerimastingą klausimą: „Kas per velniava, vade?“ Tačiau kartu matė ir atkaklius, ryžtingus, įsiutusius britų pėstininkus, pasirengusius kautis, nepaisant nieko. Kad ir kas nutiktų.

– Gerai, dalis mūsų užduoties atlikta. Tos sumautos nuotraukos dabar jau niekam nereikalingos. Rusų ketinimų įrodymas skęsta štai čia, prieplaukoje... Liekame kautis kartu su latviais.

– Na, dėl to mums nėra ko sukti galvos, sere, – žvaliai atsiliepė Vaildas. – Nebent kas nors gautų skraidantį kilimą, jie paskandino mūsų vienintelę priemonę grįžti namo. Manau, turėtume keliauti atgal į Adažius ir susisiekti su mūsų draugais iš specialiųjų pajėgų. Galėsime, vaikinai, pagaliau užbaigti veiksmų miške pratybas.

– Teisingai, seržante, – dėkingas seržantui už mėginimą pajuokauti, kad ir koks nelinksmas jis buvo, Morlandas pažvelgė į Kraują. – Ar gali pamėtėti mus į Adažius, Marina? Manau, mus nuvežusi sugrįši atgal į Rygą, tiesa?

– Nuvešiu į Adažius, bet pasiliksiu su jumis. Dabar esate man reikalingi labiau nei bet kada. Mums labai reikės to jūsų radijo, kol visa tai baigsis. Adažiai bus ta vieta, kur prasidės atsakomasis puolimas. Ne čia, ne Rygoje. Ir ne šįryt.

Krauja žvilgtelėjo į Morlandą. Judviejų žvilgsniai susitiko.

Morlando širdis sutvaksėjo. Jis pajuto nepaprastą norą globoti merginą ir eiti dėl jos nors į pasaulio kraštą. Nuo šios akimirkos kova už Latviją jam reiškė kovą už Mariną Kraują. Tačiau ji jokiu būdu neturi to žinoti.

– Jeigu taip, ko laukiate? – paklausė jis. – Važiuojam.

Knygą galite įsigyti čia

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"