TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Piemenys su kalavijais

2009 01 10 0:00
Alanų mūšis su hunais. Netrukus priešai tapo sąjungininkais.

Iš kur atsirado osetinai?

Buvo šalis Alanija.

Osetinai labai vėlai atklydo į Šiaurės Kaukazą, jie ten pasirodė tik maždaug XVIII amžiuje. Kitapus kalnų, dabartinėje Pietų Osetijoje, jie pradėjo kurtis dar vėliau - XIX amžiuje. Tas delsimas jiems neišėjo į naudą - Kaukazo tautos turi stebėtinai ilgą istorinę atmintį, kiekvieno karo metu šalys skaičiuoja, kas buvo pirmesnis ir kam vis dėl to priklauso ginčijama žemė. Ne kitaip buvo ir per tris gruzinų-osetinų karus. Gruzinų požiūriu osetinai Kaukaze debiutantai, nes gruzinai nepajuda iš vietos daugiau kaip tris tūkstančius metų. Kai jie pradėjo kurti savo civilizaciją, sarmatų gentys, dabartinių osetinų proprotėviai, klajojo kažkur tarp dabartinės Lenkijos ir Vidurinės Azijos stepių.

Pirmos užuominos apie tiesioginius osetinų pirmtakus, sarmatus alanus, pasirodė pirmame mūsų eros amžiuje. Romos istorikai aprašė juos kaip mūšiuose užgrūdintus piemenis, kurie savo žirgus ganydavo derlingose stepėse tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, šiaurėje ribojamose Volgos ir Dono, o pietuose Kaukazo. Kelis šimtus metų alanai sėkmingai puldinėjo kaimynų žemes, todėl trečiame amžiuje apie juos jau žinojo net Kinijos Vei karalystės rūmuose.

Osetinai yra palikuonys tų alanų, kurie neprisidėjo prie hunų, traukiančių plėšti Romos. IX - XIII amžiuje jie sukūrė krikščionišką karalystę Alaniją. Puikiai sutarė su Gruzija, stipresne kaimyne iš už kalnų, drauge kovojo su išorės priešais, pavyzdžiui, 1121 metais iš Pietų Kaukazo išstūmė turkus seldžiukus. Toji kova prie Didgorio ir pradėjo Gruzijos aukso amžių. Valdant karaliui Dovydui Statytojui ir jo anūkei karalienei Tamarai Gruzija pasiekė klestėjimo viršūnę, o Tamara, ištekėdama už kunigaikščio Dovydo Soslano, dar labiau sustiprino ryšius su Alanija.

Alanijos žlugimas sutapo su Gruzijos aukso amžiaus pabaiga. XIII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje abi karalystes nusiaubė mongolai. Dalis alanų pasislėpė kalnuose - tai osetinai. Kiti, vadinti jasais, bėgo į vakarus iki Vengrijos, kur karalius Bela IV suteikė jiems prieglobstį. Iki šiol ten gyvena apie šimtą tūkstančių suvengrėjusių jasų.

Legendinis Artūras - alanas?

Osetinai iš alanų paveldėjo ne tik kalbą, bet ir legendas. Alanų saga buvo Nartų epas, pasakojimai apie mitinius karžygius nartus. Nartų nuotykius pasakoja ne tik osetinai, savais juos laiko ir kitos Šiaurės Kaukazo tautos: čečėnai, čerkesai, ingušai bei kabardinai. Nartų epo likučių aptinkama ir Vakarų Europos riterių kultūroje. Du amerikiečiai antropologai ir etnografai Linda A.Malcor ir Covingtonas Scottas Littletonas mano, jog karaliaus Artūro ir Apvaliojo stalo riterių istorija buvo paskleista alanų dalinio, kuris antrame mūsų amžiaus šimtmetyje buvo užklydęs net į britų salas.

L.Malcor ir C.S.Littletonas remiasi Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus baudžiamąja ekspedicija. 175 metais jis išvedė legionus į Romos imperijos šiaurės rytų pasienį kariauti su viena iš alanų genčių, kuri buvo nusiaubusi Panoniją. Romėnai laimėjo mūšį ant užšalusio Dunojaus, Markas Aurelijus paėmė į nelaisvę aštuonis tūkstančius alanų ir privertė juos tarnauti Romos kariuomenėje. Vėliau penkis tūkstančius alanų pasiuntė į Britaniją saugoti Adriano sienos.

Pasak L.Malcor ir C.S.Littletono, taip legendos apie nartus pasiekė Britų salas. Alanų papročiai stebėtinai panašūs į artūriečių: alanai, kaip ir Apvaliojo stalo riteriai, labai daug dėmesio skyrė savo kalavijams, tiesiog garbino juos, suteikdavo jiems mistinių galių. Nartų epe įsmeigtas kalavijas įstrigdavo žemėje, britų versijoje - akmenyje. Karalius Artūras, panašiai kaip alanai tikrovėje, naudojo slibino formos vėliavą, kuri mūšio metu išsipūsdavo, sukeldama paniką priešo gretose. Dar daugiau: legendose apie Artūrą yra motyvų, išlikusių tik Nartų epo osetiniškoje versijoje.

Po plačiu Rusijos sparnu

Osetinams niekada nebepavyko atkurti Alanijos didybės. Netekę gruzinų paramos skubiai ieškojo naujų globėjų. Nusprendė, jog labiausiai pakeliui jiems būsią su Didžiąja Maskvos Kunigaikštija, kuri nuo XVI amžiaus pradėjo artėti prie Kaukazo. 1774 metais nusiuntė į Peterburgą pasiuntinius, kurie paprašė carienės Jekaterinos prijungti Osetiją prie Rusijos. (Osetinų ir gruzinų istorikai tebesiginčija, kas būtent buvo prijungta prie Rusijos: osetinai tvirtina, kad tartasi dėl teritorijų, esančių abipus kalnų, vadinasi, dėl abiejų Osetijų, Šiaurės ir Pietų, o gruzinai tvirtina, jog buvo prijungta tik šiaurinė dalis, Alanija.)

XVIII amžiaus antroje pusėje ir Gruzija, kuri tik dabar atgavo nepriklausomybę, kreipėsi į Rusiją pagalbos - už tai ji sumokėjo nepriklausomybe. Rusija prisijungė Gruziją 1801 metais, kai po karaliaus Jurgio mirties rusų kariuomenė neleido naujam valdovui užimti sosto.

Skirtingai nuo visų tautybių, gyvenančių Kaukaze, osetinai niekada nemaištavo prieš Rusiją. Atlyginant už lojalumą 1861 metais buvo įkurta Osetijos karinė apygarda: iš ten carinė armija vykdė išpuolius užimant Kaukazą, o vėliau tramdė kalniečių sukilimus Čečėnijoje ir Dagestane. Valdžiai buvo svarbi ramybė Osetijoje, todėl kalniečiams osetinams dovanodavo derlingų žemių prie Tereko upės ir krikštydavo pravoslavais.

Osetinai puikiai prisitaikė prie naujos padėties - visiškai susitapatino su Rusija. Jie apsigyvendavo visoje imperijoje, tarnaudavo kariuomenėje, net turėjo savo kavalerijos diviziją. Klestėjo liaudies kultūra. Buvo pradėtos eksploatuoti sidabro ir cinko kasyklos - Osetija turtėjo.

Rusai pastatė tvirtoves Mozdoke bei Vladikaukaze, nutiesė geležinkelį ir vadinamuosius karo kelius, svarbiausias osetinų ir gruzinų arterijas, jungiančias abi Kaukazo puses. Jais žygiuodavo kariuomenė, bet karo keliai tapo ir koridoriumi, kuriuo osetinai iš šiaurės pereidavo į pietus, į tuometines gruzinų žemes. Osetinai valstiečiai įsikurdavo gruzinų feodalų dvaruose. Nors 1880 metais Pietų Osetijoje gyveno jau 52 tūkstančiai osetinų, provincijoje tebedominavo gruzinai, gruziniškas buvo ir Chinvalis, didžiausias regiono miestas.

Kruvinas revoliucijos pėdsakas

Gruzinai ir pietų osetinai taikiai sugyveno iki Spalio revoliucijos, kai Gruzija, kurioje valdžią paėmė menševikai, pasiskelbė nepriklausoma. Naujosios valstybės ribose atsidūrė promaskvietiška Pietų Osetija. Joje veikė bolševikai, kurie inicijavo antigruzinišką sukilimą. Osetinai kovojo ne tiek dėl nepriklausomos Osetijos, kiek dėl jos prijungimo prie bolševikinės Rusijos. 1920 metais Osetijos sukilėliams padėti atskubėjo Raudonoji armija. Dar metų pradžioje Vladimiras Leninas buvo įsakęs jai užimti visą Kaukazą, bet dėl karo veiksmų su Lenkija Rusija nusprendė susitaikyti su Gruzija ir atsisakė pretenzijų į Pietų Osetiją.

Taikos sutartis truko tik metus. Po to, kai Tbilisis kruvinai numalšino naują osetinų bolševikų sukilimą, Gruziją vėl užpuolė Raudonoji armija ir nesunkiai užėmė visą šalį. 1922 metais parklupdytą Gruziją įjungė į SSRS kaip sąjunginę respubliką. Nepaisydama osetinų norų, Pietų Osetija, skirtingai nuo Šiaurės Osetijos, liko Gruzijoje kaip autonominė sritis. Istorikai pažymi, kad karas paradoksaliai neatsispindėjo vėlesniuose gruzinų-osetinų santykiuose. Gruzinai apsigyvendavo Pietų Osetijoje, o osetinai pačioje Gruzijoje, dažnai būdavo sudaromos mišrios santuokos, gruzinų kaimai stovėjo greta osetinų.

Kaip carinėje Rusijoje, taip ir SSRS, osetinai liko lojalūs Kremliui. Didžiajame tėvynės kare dalyvavo net 90 tūkstančių osetinų, daugiau kaip pusė jų žuvo. 1942 metais tik dėl osetinų dalinių pavyko apginti Vladikaukazą nuo vokiečių, kurie kelis mėnesius buvo okupavę Šiaurės Osetiją.

Kaimynai, visų pirma čečėnai ir ingušai, nedraugiškai žiūrėjo į osetinų ištikimybę Sovietų Sąjungai. Ingušai turi pretenzijų - osetinai užėmė jų žemes po to, kai Stalinas ingušus ištrėmė į Sibirą už kolaboravimą su vokiečiais. Kai subyrėjo SSRS, ingušai ir osetinai ne juokais susirėmė.

Penktosios kolonos pergalė

Gruzinai osetinus laikė Rusijos penktąja kolona. 1989 metais Pietų Osetijos autonominės srities valdžia paskelbė, kad išeina iš Gruzijos sudėties ir prisijungia prie Rusijos. Įvyko pirmieji gruzinų ir osetinų paramilitarinių grupių mūšiai, kuriuos nutraukė Maskvos dalinių įsiveržimas. Konfliktas vėl įsiliepsnojo po metų, kai Gruzijos vadovas Zviadas Gamsachurdija, osetinus pavadinęs "nedėkingais svečiais", paskelbė Pietų Osetijos autonomijos likvidavimą. Naujas konfliktas, kurio metu Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę, kainavo 3 tūkstančius gyvybių ir 100 tūkstančių pabėgėlių.

Nepriklausoma nuo 1991 metų Gruzija tuo pačiu metu kovojo su išsiskyrimo reikalaujančia Abchazija. Tomis aplinkybėmis Gruzijai teko sutikti su paliaubomis, kurių reikalavo naujasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Prasidėjo tariamos ramybės laikas. Tačiau Gruzija prarado Osetijos kontrolę - ją stipriai rėmė Maskva ir saugojo Rusijos taikdariai.

2008 metų rugsėjį dar vieną bandymą grąžinti Osetiją padarė Michailas Saakašvilis, du kartus laimėjęs rinkimus žadėdamas tautiečiams susigrąžinti maištaujančią provinciją. Tačiau trečias gruzinų-osetinų karas per pastaruosius 80 metų pasibaigė Gruzijos pralaimėjimu, nes ji, susidūrusi su Rusijos armija, atėjusia "padėti" Osetijai, neturėjo šansų laimėti. Rugsėjo 26 dieną Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"