Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Pietryčių Azijos atradimas ir nepamirštama pavasario pramoga

 
2017 05 11 12:00
Čaungtos paplūdimys, į kurį vykti rekomenduočiau tik stipresnių nervų ir neišlepusiems keliautojams. Vaido Mikaičio nuotrauka

Sakydamas, kad Mianmaras (buv. Birma) yra Pietryčių Azijos atradimas ir gali pretenduoti į, tarkime, geriausių pastarųjų penkerių metų keliautojams atsivėrusių šalių prizą, visiškai neperdedu. Ši valstybė neabejotinai netrukus taps vienų populiariausių turistų maršrutų regione.

Priminsiu, kad prieš gerą dešimtmetį Mianmarą pasiekdavo tik pavieniai turistai, nuėję ilgą ir brangų procedūrų vizai gauti kelią. Tačiau dabar viskas yra gerokai paprasčiau, o šalis bando parodyti pasauliui savo grožį.

Kol kas turistai į Mianmarą nesiveržia, atsargiai žvelgia į tą pusę ir renka jau ten viešėjusių keliautojų patirtį. Ir tai nekeista, mat visai neseniai baigėsi beveik pusę amžiaus Birmą krėtę pilietiniai neramumai.

Karštas balandis

Tiesa, mes pirmiausia griebėme netikėtai pasirodžiusius gana pigius bilietus į Jangoną, kuris užsienyje labiau žinomas Rangūno pavadinimu, ir tik tada pradėjome domėtis valstybe, į kurią vyksime. Negausių turistų Mianmare įspūdžiai buvo puikūs, todėl maloniai jaudindamiesi ėmėme ruoštis kelionei.

Netrukus paaiškėjo, kodėl mūsų lėktuvo bilietai buvo pigesni nei paprastai. Pasirodo, Mianmare balandis yra karščiausias metų mėnuo. Temperatūra kasdien siekė 39 laipsnius ir tvyrojo didelė drėgmė. Naktimis karštis nuslūgdavo iki 26 laipsnių, tačiau drėgmė dar labiau padidėdavo. Norintiesiems malonesnio oro Mianmare geriausia lankytis nuo lapkričio iki kovo. Vasaros mėnesiais ten būna liūčių sezonas.

Nors kiekviename viešbutyje yra kondicionieriai, o ilgų maršrutų autobusai, pritaikyti turistams, orą atvėsina taip, kad reikia ieškotis šiltesnio drabužio, dieną vaikštant lauke, kratantis lėtais traukiniais ar keliaujant vietinės reikšmės autobusais karštis gali būti sunkiai pakeliamas. Todėl tiems, kurie netoleruoja jo, vykti į Mianmarą balandžio mėnesį nepatarčiau.

Tačiau ne viskas taip blogai. Balandis turi ir vieną didelį pranašumą. Tokį didelį, kad jau viešėdami ten džiaugėmės, jog tiesiog iš tingėjimo prieš pirkdami bilietus nepasidomėjome apie Mianmaro karščius balandį. Dar būtume apsigalvoję ir nepatyrę vieno įdomiausių įvykių šalyje būtent tuo metu.

Naujieji metai

Tai – vandens festivalis, vykstantis per budistų Naujųjų metų sutiktuves. Vietiniai švenčia keturias dienas, sveikina vieni kitus laistydamiesi vandeniu. Ir ne šiaip sau laistydamiesi, o rengdami ištisus vandens karus. Pats didžiausias festivalis vyksta Jangone. Tuo metu į miestą suplūsta minios aplinkinių regionų gyventojų, norinčių dalyvauti šioje nevaldomoje vandens fiestoje.

Prieš skrisdamas į Mianmarą maniau, kad miestiečiai šiek tiek palaksto prisipylę kibirėlius vandens ir nusiramina, bet tai, ką išvydau, pranoko visus mano lūkesčius. Didžiausiose Jangono gatvėse žmonės susirenčia stacionarias pavėsines, jose prie ugniagesiams skirtų vandens hidrantų prijungia žarnas ir paleidžia vandenį. Taip jie maudo visus be išimties, nesirinkdami taikinio. Kitoje gatvės pusėje eismo dalyviai taip pat atakuojami iš stacionarių pavėsinių. Jangone dominuoja keleiviams vežti skirti atviri mini sunkvežimiai, o dėl gatvėse besilinksminančių žmonių eismas vyksta vėžlio greičiu, todėl visi riedantys tais sunkvežimiais išmaudomi iki paskutinio siūlo. Tačiau jie nėra tik aukos. Dažnas jau būna pasirūpinęs vienokių ar kitokių vandens atsargų ir laisto juo pėsčiuosius. Visame mieste skamba tranki muzika.

Tačiau didžiausios aukos – žmonės, važiuojantys motoroleriais arba dviračiais. Jie išmaudomi be gailesčio ir galimybės pasipriešinti, nes turi stebėti kelią, laikyti rankas ant vairo, net piktai pasidairyti negali.

Neįmanoma likti sausam

Prie didesnių aukų priskirčiau ir retus turistus – vietiniams garbės reikalas yra išmaudyti svetimšalį. Tiesa, dėl savo taikaus būdo jie priartėja nedrąsiai ir mandagiai parodo, kad ketina tave aplieti. Tuomet gali pabėgti arba stverti žmogui iš rankų vandens kibirą ir apipilti jį patį. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek būsi išmaudytas. Likti sausam per šį vandens siautulį nėra nė menkiausios galimybės.

Mūsų viešbutis buvo šalia vienos festivalio gatvių, todėl į miestą patraukėme tarsi į paplūdimį, visus daiktus palikę viešbutyje. Jei tokios galimybės neturite, visus daiktus, kurių nevalia sušlapinti, gerai supakuokite. Ir net nesitikėkite, kad kokiu nors būdu išvengsite vandens – tai neįmanoma.

Tačiau linksmiausia yra kartu su vietiniais įsitraukti į vandens karus. Užsieniečiams jie mielai patiki savo laistymo amuniciją ir leidžia pajusti, koks užkrečiamas tas vandens šėlsmas, į kurį įsiliejus prarandama laiko nuovoka. Svarbiausias šventės akcentas – gera nuotaika. Čia niekas dėl nieko nepyksta, visi supranta, kad taip turi būti. Vandens festivalis man buvo pats smagiausias įvykis Mianmare. Po kelionės atrodė, jog būtent dėl to balandis yra ne blogiausias, o geriausias metas keliauti į šią šalį.

Keturias dienas gyvenimas šalyje tiesiog sustoja – esi įstrigęs toje vietoje, kurioje tave užklupo Naujųjų metų linksmybės.

Bet festivalis turi ir minusų, svarbiausias jų – tas keturias dienas gyvenimas Mianmare tarsi sustoja. Nevažiuoja nei tolimesnių maršrutų autobusai, nei traukiniai, taksi kainos gali net padvigubėti. Esi įstrigęs toje vietoje, kurioje tave užklupo Naujųjų metų linksmybės. Vienintelis likęs būdas keliauti – lėktuvai, bet jų bilietai, kaip jau minėjau, gana brangūs. Nedidelius atstumus galima įveikti ir taksi, tik bėda, kad Mianmare beveik nėra tokių. Pagrindiniai šalies turizmo objektai labai nutolę vienas nuo kito.

Kurorte – lyg skruzdėlyne

Nenorėdami keturias dienas praleisti Jangone, vos išaušus pirmai šventės dienai taksi sprukome iš miesto į artimiausią paplūdimį prie jūros. Tai buvo Čaungta (Chaungtha) prie Bengalijos įlankos. Šis miestelis – tarsi birmiečių Palanga. Iki jo atrodo ne taip toli – vos 250 kilometrų, tačiau taksi įveikė atstumą per septynias valandas, nes kiekviename kaime buvo užtveriami keliai ir laistomasi vandeniu. O kur dar nuolatinės automobilių spūstys. Šalies gyventojai per šventes masiškai važiuoja į Čaungtą – kaip lietuviai prie jūros ilgąjį savaitgalį. Kelionė į Čaungtą ir atgal taksi mums atsiėjo 260 JAV dolerių. Tai – noro neužstrigti vienoje vietoje Naujųjų metų laikotarpiu kaina. Važiuodami autobusu būtume sumokėję gal dešimt kartų pigiau.

Į Čaungtą rekomenduočiau vykti tik stipresnių nervų ir neišlepusiems keliautojams. Tai populiariausias šalies kurortas, tačiau mes kurortus suvokiame kiek kitaip. Čaungta – vienos dulkėtos gatvės miestelis, trumpiau tariant, tiesiog ištisas turgus. Pramogų čia turistui nėra jokių, nebent derėtis su prekiautojais, valgyti gatvės maistą arba jodinėti ant zebro spalvomis perdažyto arklio paplūdimyje. O jame žmonių – lyg skruzdėlyne. Pusė įsitaisę tiesiog jūroje, nes ji labai negili. Visą paplūdimį nuklojusios šiukšlės – ne pats gražiausias vaizdas estetiką mėgstančiam keliautojui, tačiau patirtis tikrai neįkainojama.

Jūroje maudžiausi tik kartą, nors vanduo buvo šiltas. Tiesiog švara kėlė abejonių. Tame žmonių skruzdėlyne buvome vieninteliai užsieniečiai, tad nestokojome dėmesio ir populiarumo.

Tvarką, grožį, žydrą jūrą ir baltą smėlį su palmėmis mėgstantiems keliautojams birmiečiai siūlo Ngwe Saung arba Ngapali vietovėse esančius paplūdimius. Kai kur yra specialiai užsieniečiams skirtų paplūdimių, į kuriuos vietiniams draudžiama kelti koją. Ten galima mėgautis nuostabiu gamtos grožiu. Mes į tokias vietas nevykome, nes labiau norėjome pajusti šalies gyvenimą.

Lėti traukiniai neįprastais vagonais

Kaip minėjau, populiariausia susisiekimo priemonė Mianmare yra autobusai. Jie patogūs ir švarūs. Bet mes nusprendėme išbandyti ir kitokias keliones, todėl į švenčiausią Mianmaro miestą Baganą iš Jangono leidomės traukiniu.

Geležinkelio infrastruktūra Mianmare turbūt nepakitusi nuo tada, kai šią teritoriją dar valdė britai. Bėgiai seni ir nusidėvėję, traukiniai važiuoja lėtai, triukšmingai ir labai krato: 600 kilometrų nuo Jangono iki Bagano bildėjome 18 valandų. Tačiau ir vėl – tai nepaprasta patirtis, nes miegamieji vagonai visai ne tokie kaip mums įprasta. Čia jie perskirti į dvi dalis, kiekvienoje yra keturios lovos. Tos dvi dalys atskirtos viena nuo kitos, tad keturi keliautojai, galima sakyti, turi privatų vagoną. Jis – tarsi viešbučio kambarys. Lovos sustatytos ne skersai vagono, o išilgai, todėl gera tiesiog patogiai įsitaisius gulėti, gurkšnoti gėrimą, skaityti knygą arba stebėti Mianmaro gyvenimą pro atvirus traukinio langus. Galėjome pirkti bilietus ir į ne miegamąjį vagoną, tačiau tokiai patirčiai nesiryžome, nes 18 valandų kelionė sėdint su vietiniais, ko gero, būtų prailgusi.

Šventyklų kompleksas

Baganas – vienas populiariausių Mianmaro turistinių objektų. Jei turite nedaug laiko šalyje, Baganas yra ta vieta, kurią labiausiai reikėtų pamatyti. Tai net ne miestas, o visas šventyklų kompleksas. Viena svarbiausių – Švezando šventykla, į kurią lankytojai kasdien kopia pasitikti arba palydėti saulės. Vaizdas iš viršaus išties pakeri, nes visur, kur akys mato, stūkso pagodų ir stulpų smailės. Temstant ši atmosfera taip įkvepia, kad jautiesi lyg svetimkūnis ar įsibrovėlis šioje šventoje žemėje.

Planuojantiesiems keliauti į Mianmrą siūlau tai daryti pernelyg nevilkinant, kol turistų dar neatrastas kraštas yra visiškai autentiškas. O taip nebus amžinai.

Įvažiavimas į Bagano istorinį miestą žmogui kainuoja apie 15 eurų. Ši vietovė gana didelė, joje daug kur driekiasi ne gatvės, o tik dulkėti keliukai, todėl geriausia ir bene vienintelė transporto priemonė teritorijai tyrinėti yra elektriniai motoroleriai. Jų čia nuomojama visur, ir ypač pigiai. Gal euras už valandą.

Beje, paprasti arba elektriniai motoroleriai labai populiari susisiekimo priemonė Mianmare. Jangone ir, regis, Mandalėjuje užsieniečiams neleidžiama nuomoti motorolerių dėl itin intensyvaus eismo, tačiau kitur jie ne tik taupo laiką, energiją, bet ir yra puiki pramoga.

Antras pagal dydį šalies miestas Mandalėjus kiek kitoks nei Jangonas. Į jį atvykome autobusu iš Bagano. Atstumas tarp šių miestų – apie 140 kilometrų. Autobusas juos įveikė per septynias valandas, nes važiavo be galo lėtai ir stojo visuose kaimuose, kurie tik pasitaikė pakeliui.

Jangonas labiau chaotiškas, o Mandalėjus man priminė europietiško stiliaus miestą. Čia gatvių pavadinimai sunumeruoti, jos išdėstytos ne padrikai kaip Jangone, bet taisyklingais kvartalais. Architektūra taip pat primena britų valdymo laikus.

Taksi motociklais

Įdomiausi Mandalėjaus objektai – Mahamunio Budos šventyklos kompleksas ir karalių rezidencija. Tačiau primygtinai siūlau nepraleisti Mandalėjaus kalno, nuo kurio visas miestas atsiveria kaip ant delno.

Mandalėjuje radome puikų būdą pažinti miestą – tai taksi motociklai. Jie mums buvo naujas dalykas Mianmare ir labai smagi atrakcija. Važinėjo, žinoma, ir standartiniai taksi, bet juk motociklais – smagiau.

Mandalajus buvo paskutinis mūsų kelionės taškas Mianmare. Dėl riboto laiko liko daug neaplankytų įdomybių, nes dviejų savaičių šioje puikioje draugiškų žmonių šalyje tikrai gerokai per mažai. Tačiau visada galima atvykti vėl. Visiems planuojantiesiems keliauti į Mianmarą siūlau tai daryti pernelyg nevilkinant, kol turistų dar neatrastas kraštas yra visiškai autentiškas. O taip nebus amžinai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"