TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Pilotų sąmokslas

2009 09 05 0:00
Užsienios spaudos nuotrauka

Profesorius Davidas A.Mindellas iš Masačusetso technologijos instituto pasakoja apie "Apollo" programos ir žmogaus išlipimo Mėnulyje prieš keturiasdešimt metų nežinomas aplinkybes. Penki pavojaus signalai

- Sakoma, kad "Apollo 11" misija, kai 1969 metų liepos 20-ąją nusileista Mėnulyje, kelis kartus buvo ant katastrofos slenksčio?

- Tai buvo labai komplikuota ir sunki misija. Didžiai rizikinga. Tuometis prezidentas Richardas Nixonas turėjo net parengtą kreipimąsi į tautą - tam atvejui, jeigu kosmonautams nepavyktų sugrįžti į Žemę.

- "Apollo 11" vadas Neilas Armstrongas turėjo perimti rankinį valdymą, nes borto kompiuteris nusileidimo aparatą "Eagle" klaidingai nukreipė į rajoną, pilną pavojingų uolienų ir kraterių.

- Iš tikrųjų kuras buvo besibaigiąs ir N.Armstrongas turėjo nedelsdamas spręsti, kurioje vietoje tupdyti aparatą. Tačiau rankiniu būdu valdomas tūpimas buvo numatytas anksčiau, tad kosmonautui to manevro metu nereikėjo pakeisti kompiuterio.

Netiesa ir tai, kad kalta mašina - problemą sukėlė įvesti duomenys. Misiją rengianti komanda neturėjo pakankamai tikslaus Mėnulio gravitacijos žemėlapio, todėl atsirado paklaidų. Dėl jų "Eagle" atsidūrė už maždaug aštuonių kilometrų nuo numatytos vietos. N.Armstrongas, pirmasis žmogus, atsistojęs ant Mėnulio, vėliau sakė, kad sunkumo skalėje nuo 1 iki 10 vaikščiojimą po jį vertintų 3, o tūpimą 13 balų. Be abejonės, tai buvo komplikuočiausia ir rizikingiausia visos kelionės dalis.

- Tačiau mažiausiai vieną kartą būtent kompiuteris vos neprivertė nutraukti misiją.

- Didvyriška kosmonautų kova su gendančiu kompiuteriu - tai vienas didžiausių mitų, susijusių su "Apollo 11". Tikrai, likus septynioms minutėms iki tūpimo pradžios kompiuteris pradėjo signalizuoti, kad yra problemų dėl taisyklingo programos funkcionavimo. Per kitas dvi minutes pavojaus signalas kartojosi dar keturis kartus, o mašina pati persikraudavo.

- Kaip į tai reagavo kosmonautai ir antžeminė kontrolė Hiustone?

- N.Armstrongo, kuris tuojau pat informavo Žemę apie problemą, pulsas akimirksniu pašoko nuo 120 iki 150 dūžių per minutę. Nežinojo, kas čia dedasi. Hiustone irgi sukilo nervai, bet, trumpai pasitarę, kontrolieriai įsakė tęsti skrydį.

- Ar tas kompiuteris buvo svarbus visai misijai?

- Be jo skrydis į Mėnulį tiesiog būtų buvęs neįmanomas.

- Ar žinome, kodėl jis sutriko?

- Taip. Kompiuteris penkis kartus persikrovė ir tai sužadino pavojaus signalą.

- "Užlūžo" net kelis kartus?

- Ne, turėjo persikrauti, nes "paspringo" duomenų srautu.

- Kodėl taip atsitiko?

- Suklydo žmogus, o ne mašina. Suklydo Edvinas Aldrinas, kuris kartu su N.Armstrongu buvo nusileidimo aparate "Eagle". E.Aldrinas buvo susijungimo manevrų ekspertas, o "Eagle" po starto iš Mėnulio turėjo orbitoje susijungti su įgulos moduliu, kuriame laukė Michaelis Collinsas, trečiasis "Apollo 11" įgulos narys. Susijungimo metu kosmonautai naudodavosi specialiu radaru. Leidžiantis Mėnulyje jis nereikalingas ir išjungiamas. Tačiau E.Aldrinas nusprendė, priešingai anksčiau nustatytai ir Žemėje patikrintai procedūrai, kad radaras veiks visą laiką. Kažkas Hiustone, nederindamas su kitais, atsakingais už "Apollo 11" misiją, patvirtino tą pakeitimą. Rezultatas buvo toks, kad į kompiuterio atmintį plūdo duomenų perteklius iš papildomo radaro.

- Ir todėl kompiuteris persikraudavo.

- Taip. Šitaip elgėsi su informacijomis, kurių negalėjo analizuoti. Vėl pradėdamas dirbti atmesdavo mažiau reikšmingas užduotis, palikdamas prioritetines. Verta pridurti, kad visi "Apollo" programos kosminiai laivai būdavo aprūpinti tik vienu centriniu kompiuteriu. Ir jis niekada neapgavo.

- Tai iš kur atsirado mitas apie "Apollo 11" kosmonautų galinėjimąsi su sugedusiu kompiuteriu?

- Žiniasklaidai didvyris kosmonautas, besigrumiantis su bejausmiu kompiuteriu, daug įspūdingesnis. Čia prisidėjo ir politikai. Prezidentas R.Nixonas tarp kitų apdovanojo ir Steve'ą Balesą, vieną iš skrydžio kontrolierių Hiustone, kuris nusprendė tęsti "Apollo" leidimąsi. Motyvuodamas apdovanojimą prezidentas teigė, jog S.Balesas priėmė teisingą sprendimą tuo momentu, kai sutriko mašina.

Kam reikalingi didvyriai

- Ar didvyriai be priekaišto turėjo likti Mėnulio nugalėtojai?

- Didvyrių neteisia. Bet ginčas dėl to, kas sukėlė problemų tūpiant, turi daug gilesnes šaknis. Susidūrė dvi vizijos, besivaržančios nuo tada, kai prasidėjo kosminė programa ir įsikūrė NASA agentūra.

- Vizijos - ko?

- Žmogaus vaidmens kosminėje programoje. Susirėmė dvi grupuotės, arba kultūros NASA viduje: lakūnai bandytojai, susitelkę "Society of Experimental Test Pilots", ir inžinieriai, nuo pat pradžių susiję su raketų pramone. Pirmiesiems rūpėjo, dėl suprantamų priežasčių, kad pilotai vaidintų kuo didesnį vaidmenį kosminiuose skrydžiuose. O antroji grupuotė nerado vietos žmogui prie erdvėlaivių šturvalų.

- Kodėl inžinieriai norėjo atsikratyti pilotų?

- Nes manė, kad žmogus netinka kosminio laivo preciziškiems manevrams dideliais greičiais - nesugebės taip greitai priimti sprendimų kaip kompiuteris. To konflikto simboliška pradžia galima laikyti Wernhero von Brauno - nacių inžinieriaus, SS majoro ir raketos V-2 bendraautoriaus, po karo dirbusio Jungtinėse Valstijose, pareiškimą. 1959 metais jis pasakė kalbą Pilotų bandytojų asociacijos suvažiavime ir įrodinėjo, kad kosminės bei raketinės technikos raida faktiškai prives iki pilotų nušalinimo. Nereikia aiškinti, jog pilotų auditorija sutiko tą mintį šaltokai.

Beje, W. von Braunas nenorėjo jų visiškai nušalinti, tik apriboti kontrolierių vaidmeniu. Jeigu visos automatinės sistemos sutriktų, piloto užduotis būtų paspausti raudoną mygtuką su užrašu "abort", t. y. nutraukti misiją. W. von Braunas ir taip sušvelnino savo poziciją, nes dar prieš šešerius metus knygoje "Mėnulio užkariavimas" rašė kitaip. Mėnulio link turėjo skristi įgula, kuriai vadovautų mokslininkas, o ne pilotas. Pastarajam išvis nenumatyta vietos. Mėnulio brigadą sudarytų inžinieriai, navigatoriai, medikai, astronomai, fotografai ir mineralogai.

- Galų gale pilotai pasiekė savo.

- Bet jų pergalė atėjo ne iš karto. Pirmosios kosminės programos - raketinis lėktuvas X-15, "Gemini" ir "Mercury" - buvo labai automatizuotos, o pilotų vaidmuo stipriai apribotas. Atrodė, kad tai kartosis ir "Apollo" programoje. Tai liudija pirmas užsakymas rengiantis skrydžiui į Mėnulį - tai buvo sutartis sukurti pagrindinį borto kompiuterį!

- Kas lėmė, kad pilotai vėl tapo reikalingi?

- Visų pirma politika. Skrydis į Mėnulį turėjo pademonstruoti Amerikos pranašumą prieš SSRS. Bet ne tik technikos atžvilgiu. Reikėjo ir didvyrių. Ar įsivaizduojate, kad juos į Mėnulį pristato visiškai automatizuota raketa? Kaip turistus laive, neturinčius specialios įtakos kelionės eigai? Todėl NASA nusprendė, kad kosmonautai vaidins svarbų vaidmenį kelionėje į Mėnulį. Tai atsispindėjo žiniasklaidoje. Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje žurnalas "Life" rašė apie kosmonautus, dažnai vadindamas juos "keleiviais". Kai 1962 metais tas pats "Life" išleido savo ankstesnių rašinių rinkinį knyga, tekstai buvo redaguoti - dingo žodis "keleivis", panašiai kaip ir "kapsulė", kurią pakeitė "kosminis laivas". Viskas tam, kad pabrėžtų žmogaus kontrolę mašinai.

Kompiuterių politinis veidas

- Ar tikrai išaugo žmogaus vaidmuo kosminėje programoje?

- Propagandiniu ir simboliniu mastu daugiau negu tikrovėje. Paradoksalu: juk "Apollo 11" buvo pirmas skraidantis aparatas (ne tik kosminis) su centriniu kompiuteriu, tapusiu jo smegenimis. Dar daugiau, pilotams atsirado daugiau veiklos... tik dėl kompiuterinės technikos raidos! Juk tai pirmo skaitmeninio kompiuterio panaudojimas leido žmogui gerai bendradarbiauti su mašina.

Rusai negalėjo to padaryti, nes naudojosi senesnės kartos analoginiais kompiuteriais, kurie buvo atsakingi beveik už visą skrydžio trukmę. Toje sistemoje buvo daug sunkiau rasti vietos žmogui. Todėl sovietų kosmonautai turėjo nedaug darbo, kuo efektingai pasinaudojo Amerikos propaganda. Pasak jos, rusų kosminė programa tapo eiliniu totalitarinės komunistinės valstybės paveikslu. Sovietų kosmonautams neva įsakyta nieko neliesti. Viską tvarko visagaliai kompiuteriai ir skridimų centras Žemėje. Priešingai negu JAV - ten kosmonautai laisvi žmonės, dalyvauja tame, kas vyksta kosmose.

- Kiek čia tiesos?

- Nedaug. Didesnis žmogaus dalyvavimas "Apollo" programoje anaiptol nebuvo būtinas. O rusai apribojo kosmonautų vaidmenį ne dėl ideologinių, bet dėl techninių priežasčių.

- Ar išvis reikėjo siųsti žmones į Mėnulį?

- Ne. Prieš "Apollo 11" Mėnulyje sėkmingai leidosi robotai.

- Ar techniškai buvo įmanoma pasiųsti įgulą aparatu, beveik visiškai vairuojamu kompiuterio, be pilotų?

- Kuo puikiausiai. Pasakysiu dar daugiau - net "Apollo" programoje, numatančioje aktyvų žmogaus dalyvavimą, skrydžiui į Mėnulį visiškai nereikėjo pilotų. Visas užduotis be problemų būtų galėjęs įvykdyti, pavyzdžiui, povandeninio laivo karininkas. Ar galite įsivaizduoti, kad ant Mėnulio nusileidžia jūrininkai?

- Kaip iš šių dienų perspektyvos vertinate "Apollo" programą?

- Technikos stebuklas. Iš tikrųjų.

- Tai kodėl jį nutraukė?

- Vėl lėmė politinė kalkuliacija. R.Nixono administracija nusprendė, kad "Apollo" programa - tai Johno Kennedy vizija, ir nenorėjo jos tęsti.

Didelių sparnų pelnas

- Ar daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai irgi pilotų lobizmo triumfas?

- Bendrais bruožais galima įžvelgti ir tai. Daugelis jų nenorėjo nusileisti į vandenyną kapsulėje, uždaryti lyg sardinės dėžutėje: nenorėjo atiduoti kontrolės kompiuteriams. Ir gavo tai, ko norėjo - kosminį lėktuvą. Be to, NASA, stengdamasi gauti daugiau lėšų, darė kvailų kompromisų, pavyzdžiui, kariniam lobizmui. Ar žinote, kodėl daugkartinio naudojimo erdvėlaivių sparnai tokie dideli, daug didesni negu jiems reikėtų?

- Neįsivaizduoju.

- Kadangi JAV oro pajėgos norėjo, kad daugkartinio naudojimo erdvėlaivis galėtų įveikti didelį atstumą sklęsdamas tarsi sklandytuvas. Tam atvejui, jeigu būtų pasiųstas su kariška misija ir atsidurtų virš priešo teritorijos. Tokia galimybe niekada nesinaudota.

- Tai kokia kryptimi, pasak jūsų, aštuntajame dešimtmetyje turėjo eiti NASA?

- Tęsti "Apollo" programą. Net jeigu Mėnulis nebebūtų tikslas, tai raketa "Saturn V" buvo puikus technikos pasiekimas, galintis realizuoti dar ambicingesnius dalykus. Jei lėšas, išleistas daugkartinio naudojimo erdvėlaiviams bei orbitinei stočiai, būtume panaudoję rengtis misijai į Marsą, tikrai ten jau būtume.

- George'o W.Busho prezidentavimo metais NASA paskelbė programą nuskraidinti įgulą į Marsą, o iki to dar kartą sugrįžti į Mėnulį. Ar tai buvo geras sumanymas?

- Techniniu ir grynai moksliniu požiūriu atsakymas paprastas: ne. Galime labai tiksliai ištirti Marsą ir kitas planetas iššaudami į kosmosą robotus. Vienintelė priežastis, dėl kurios norime skristi patys, tai mūsų ambicijos. Žmonių dalyvavimas kursto vaizduotę, turi propagandinę vertę politikams, kosmonautai tampa nacionaliniais didvyriais ir žmonių bendradarbiavimo simboliais.

Galbūt yra racionalių motyvų sugrįžti į Mėnulį, bet jeigu tai būtų tik proga nuskraidinti didesnį už "Apollo" erdvėlaivį ir su gausesne įgula, tai aš ir čia nematau prasmės. Nesu įsitikinęs, kad NASA kruopščiai išanalizavo visus "už" ir "prieš" naują nusileidimą Mėnulyje.

- O kaip gali pasielgti prezidento Baracko Obamos administracija?

- Manau, kad padarys tokią analizę. Pirmiausia kainų.

- 2009 metų gegužę paskirtas naujas NASA šefas Charlesas F.Boldenas. Jis pilotas bandytojas, kosmonautas ir daugkartinio naudojimo erdvėlaivių vadas. Ar tai dar viena pilotų lobistų pergalė?

- Nežinau... Viliuosi, kad jam vadovaujant agentūra nepadarys tiek košmariškų klaidų kaip per tris pastaruosius dešimtmečius.

"Apollo 11" smegenys

Septintojo dešimtmečio pradžioje tipinis kompiuteris dažnai gesdavo; buvo labai sudėtingas, užimdavo visą pastato aukštą, be to, sunaudodavo tiek energijos, kiek būtų pakakę miesteliui apšviesti. O kaip tuomet sukurti lengvą ir patikimą mašiną, sugebančią vairuoti kosminį laivą? Šitą iš pažiūros neįkandamą užduotį įveikė inžinieriai iš NASA ir programuotojai iš Masačusetso technologijos instituto. Pirmą kartą istorijoje sukūrė kompiuterį, sveriantį tik 30 kilogramų ir dabar visai neimponuojančių parametrų, pavyzdžiui, turintį tik 4KB įrašomos atminties (šiuolaikinis nešiojamasis kompiuteris turi šimtus tūkstančių kartų daugiau), bet visiškai sugebantį vairuoti erdvėlaivį. Beje, jis neturėjo mikroprocesoriaus, arba šiuolaikinių kompiuterių širdies (jis buvo išrastas tik po "Apollo 11" nusileidimo Mėnulyje). Nepaisant to, šitas kompiuteris buvo šiuo metu esančių mūsų įstaigose senelis. Buvo panašus klaviatūra ir ekranėliu, kurių pagalba žmogus galėjo bendrauti su mašina. Iš pradžių NASA buvo nepatenkinta klaviatūros atsiradimu. Agentūros nuomone, tai atrodė nerimtai. Septintajame dešimtmetyje mygtukų spaudymas asocijavosi su banko tarnautojų ir kasininkių darbu. Kompiuteris kainavo 150 tūkst. dolerių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"