TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Plėšrūno dieta

2011 05 28 0:00

"Jeigu žmogus iš prigimties būtų žolėdis, jis niekada neturėtų problemų dėl antsvorio", - sako psichofarmakologas profesorius Jerzy Vetulanis.

- Kodėl mums taip sunku kovoti su nutukimu?

- Mes neturėtume dėti pastangų gurgėjimui pilve sutramdyti. Žmogaus organizmas pritaikytas tiems laikams, kai tekdavo dažnai badauti ir ne juokais padirbėti, kad prasimanius ką nors valgomo, - sumedžioti žvėrį, pagaminti kokio valgio. O tam reikėdavo net kelių valandų. Kaip tik prieš tiek laiko pradedame jausti alkį, anksčiau negu energijos rezervai organizme pavojingai sumažėja. Jeigu mūsų protėviams būtų pradėję mausti skrandį tik tuo metu, kai energija baigia išsikrauti, jiems būtų nebeužtekę jėgų ieškotis maisto. Tačiau tai, kas kadaise padėdavo ištverti, dabar žmonėms kenkia. Vos tik pajuntame, pasak reklamos, mažytį alkį - lekiame prie šaldytuvo ir prisikemšame, nors tai visai nebūtina, nes energijos mums dar ilgam pakaktų.

- Bet žmogus - ne vienintelis gyvas padaras, kurį alkis verčia ieškoti maisto anksčiau negu tai būtina.

- Jį anksčiau pajunta ir plėšrūnai. Ir žvėrys, ir žmonės elgiasi daugmaž vienodai - jei gali prieiti prie maisto, nedelsdami nori jį suryti. Tada kalorijų perteklius kaupiasi riebaluose, o šie leidžia ištverti ilgesnį bado laikotarpį. Kadangi šiais laikais to nebūna, nenatūraliai didiname kūno masę. Storėja ne tik žmonės, bet ir naminiai šunys ar katinai. Tačiau nėra nutukusių žolėdžių, antilopių ar karvių, kurioms nereikia pastangų, kad prasimanytų maisto, - juk žolė auga beveik visur. Todėl alkį šie gyvūnai pajunta tik tada, kai energijos rezervai organizme visiškai išsenka. Jeigu žmogus būtų iš prigimties žolėdis, jis neturėtų rūpesčių dėl antsvorio.

- Bet juk esama žmonių, kurie skaičiuoja kiekvieną kaloriją, net badauja, o tų pastangų rezultatai - menki.

- Organizmas yra papildomai apsidraudęs tam atvejui, jei pristigs maisto. Kai išalkstame, ima taupyti energija - lėtina medžiagų apykaitą ir riebalų deginimą. Todėl jei ryžtamės badauti, tuo pat metu pradėkime ir mankštintis, nes judėjimas spartina metabolizmą. Bet reikia sąžiningai pripažinti, jog vienodai ribojant kalorijas kai kuriems storuliams sunkiau sekasi liesėti negu kitiems. Taip atsitinka dėl to, kad žmonės tunka skirtingai. Vieniems riebalų ląstelės tiesiog padidėja, o kitiems ima daugintis. Kodėl taip nutinka, tiksliai nežinoma. Aišku viena - tie, kuriems padidėja riebalų ląstelių skaičius (dažniausiai tai būna vadinamasis pilvo tukimas), liesėdami susiduria su didesniais rūpesčiais.

- Vieni sugeba tramdyti apetitą, o kiti elgiasi taip, tarsi būtų visiškai praradę galimybę jį kontroliuoti. Kodėl?

- Ką ir kiek valgome, sprendžia ne tiek skrandis, kiek smegenys. Be alkio ir sotumo centrų, mūsų apetitą valdo ir atlygio sistema - ši struktūra leidžia mėgautis valgymo malonumu. Kai kurių asmenų atlygio sistema tokia aktyvi, kad beveik perima apetito kontrolę. Pirmiausia ji reaguoja į saldumą, todėl visi jaučiame tam silpnybę. XIX amžiuje cukrinės buvo rakinamos, kad vaikai ar tarnai jų neištuštintų. Manau, apie cukrų galima kalbėti panašiai kaip apie alkoholį - dauguma kartkartėmis jį vartoja, bet tik 15 proc. tampa priklausomi.

- Ar valgymas gali virsti priklausomybe?

- Priklausomybė - atlygio sistemos sutrikimo efektas. Turbūt toks sutrikimas yra anoreksija - tik tuo atveju ligoniai jaučia malonumą badaudami. Nenuspręsta, ar nutukimą skatinantį netramdomą valgymą ir gėrimą reikėtų traktuoti taip pat kaip priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, bet jis tikrai labai artimas tiems blogiems įpročiams. Mano galva, polinkį persivalgyti reikėtų priskirti prie vadinamųjų elgesio priklausomybių, tokių kaip pirkimo manija arba kleptomanija.

- Gal nutukimą derėtų ir gydyti panašiai kaip priklausomybę?

- Kadaise bandyta tai daryti duodant storuliams amfetamino kaip paprastą porciją maisto pakaitalo. Žmonės išties suliesėdavo, bet pajusdavo dar blogesnę priklausomybę. Dar ir šiandien kai kuriose liesėjimo klinikose nutukimas traktuojamas kaip blogas persivalgymo įprotis, nuo kurio mėginama atpratinti grupine psichoterapija, tarsi anoniminius alkoholikus. Tokia terapija labai reikšminga, nes storuliui lengviau susirasti maisto negu alkoholikui - butelį. Jam tereikia atidaryti šaldytuvo dureles. Anoniminis alkoholikų gydymas išties duoda efektą - maždaug pusė žmonių atsikrato priklausomybės. Manau, nutukusiųjų gydymo rezultatai gali būti tokie pat geri, o gal net geresni.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"