TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Po ledu, po sniegu, krentant iš dangaus

2011 02 26 0:00
Kalnakasiai - 32 Čilės ir vienas Bolivijos gyventojas, daugiau nei 700 metrų gylyje buvę įkalinti 69 dienas, pagaliau išvydo dienos šviesą.
AFP/Scanpix nuotrauka

80 minučių po ledu, 17 valandų po sniegu arba mėnuo be maisto. Žmogaus organizmas daug gali ištverti ekstremaliomis sąlygomis.

Trisdešimt trys kalnakasiai, įkalinti Čilės šachtoje, mėnesius buvo prikaustę pasaulio dėmesį. Nelaimėliai (o gal laimingieji, nes juk liko gyvi per katastrofą) buvo sugrūsti nedideliame plote, bet turėjo kuo kvėpuoti, ką valgyti ir gerti, net galėjo palaikyti ryšį su šeimomis. Be to, sunkią padėtį kentė kartu. Nors tarp jų turbūt kildavo ginčų, kitų parama visada padėdavo sureguliuoti konfliktus.

"Išgyvenimus, patirtus atsidūrus ties gyvybės ir mirties slenksčiu, dažnai lydi reiškinys, kurį psichologai vadina disociacija. Ima atrodyti, jog tai, kas jums nutinka, nerealu. Jaučiatės taip, tarsi žiūrite filmą apie save. Paskui prasideda mobilizavimosi fazė. Ar ilgai žmogus pajėgia valdytis ekstremaliomis aplinkybėmis, priklauso nuo individualių bruožų", - sako katastrofų psichologė Magdalena Kaczmarek.

Po Antrojo pasaulinio karo tuos bruožus tyrė sociologas Aaronas Antonovsky. Kalbėdamas su žmonėmis, patyrusiais hitlerininkų koncentracijos stovyklų pragarą, jis nustatė, kad vergiją geriau ištveria tie, kurie tiki, jog pasaulis yra prasmingas ir susietas. Tai nebūtinai lemia religingumas, greičiau - dvasingumas. Svarbu jausti ir savo vertę. Asmenys, įsitikinę, kad gyvenime visada ras išeitį, lengviau reaguoja į ekstremalias sąlygas. Prasčiau sekasi neurotikams, žmonėms, kurie yra jautresni išorės poveikiui. Jiems nesunku sužadinti negatyvias emocijas, ne tik baimę, bet ir kaltės ar gėdos jausmą. Mokslininkai taip pat nustatė, kad vyrai geriau ištveria ekstremalias situacijas negu moterys, o jauni lengviau randa išeitį nei seni.

Tačiau kartais tyrinėtojai negali paaiškinti, kodėl kas nors, teoriškai turėjęs žūti, vis dėlto lieka gyvas. Štai keletas įspūdingų pavyzdžių.

Ilgiausias kritimas

1972 metų sausio 26-ąją tuometinės Jugoslavijos avialinijų JAT lėktuvas DC-9 pakilo iš Stokholmo į Belgradą. Virš Čekoslovakijos teritorijos maždaug dešimties kilometrų aukštyje orlaivis sprogo. Iki apledėjusių kalnų šlaitų netoli Srbskos Kamenicės jis krito apie 3 minutes. Žuvo visi 28 žmonės, išskyrus stiuardesę Vesną Vulovič. Ligoninėje paaiškėjo, kad jai pažeisti kaukolės kaulai, lūžusios kojos, sutraiškyti trys stuburo slanksteliai ir yra daug kur išsiliejęs kraujas. Iš pradžių gydytojai manė, jog stiuardesės būklė beviltiška. Bet po trijų parų V.Vulovič pabudo ir paprašė papiroso. Ji buvo paralyžiuota nuo juosmens. Atlikus dvi operacijas paralyžius atsitraukė. Po metus trukusios reabilitacijos V.Vulovič grįžo į darbą, nors dirbo jau tik biure.

Gydytojai spėliojo, kad stebuklingą stiuardesės išsigelbėjimą galėjo lemti žemas kraujospūdis: ji iškart apalpo, tad stresas mažiau paveikė širdį. Krisdamas iš dešimties kilometrų aukščio kūnas neištiško į žemę, nes dėl oro pasipriešinimo nuo tam tikro aukščio kritimo greitis nebedidėja. Tačiau tai tik iš dalies paaiškina V.Vulovič išskirtinę laimę. Visi keleiviai žuvo. Kodėl liko gyva tik ji, nežinoma.

Po vandeniu

2000 metų gegužės 20-ąją dvidešimt devynerių Anna Bagenholm, chirurgė ortopedė, slidinėjo Norvegijoje, netoli Narviko. Bandydama aplenkti krioklį moteris įkrito į vandenį, o tas ją nunešė po ledu tarp uolų taip nelaimingai, kad slidininkė nepajėgė išsivaduoti. Medikė neprarado sąmonės, jai pavyko rasti po ledu oro burbulą. Oro užteko 40 minučių. Paskui A.Bagenholm prarado sąmonę.

Kai atvyko draugų iškviesti gelbėtojai, ji buvo po ledu jau 80 minučių. Slidininkės kūno temperatūra tuo metu siekė vos 13 laipsnių. Ligoninėje kone šimtas gydytojų keturias valandas stengėsi moterį atšildyti ir atkurti jos pagrindines gyvybines funkcijas. Kai A.Bagenholm pabudo, paaiškėjo, kad ji paralyžiuota, o inkstai funkcionuoja nenormaliai. Medikė du mėnesius buvo gydoma intensyviosios terapijos skyriuje. Paralyžiaus nebeliko, bet ji nevisiškai valdo rankas, todėl nebegali dirbti chirurge. Tačiau slidinėja ir toliau.

Gydytojų nuomone, hipotermija - organizmo atšalimas - galėjo tapti A.Bagenholm sąjungininke. Žemoje temperatūroje smegenims reikia nedaug deguonies, kad liktų gyvos.

Be maisto

2010 metų sausio 12 dieną Evansas Monsigrace'as prekiavo ryžiais Haičio sostinės Port o Prinso turgavietėje, kai sudrebėjo žemė. Jis buvo įkalintas tarp sulūžusių prekystalių. Vyras turėjo šiek tiek vandens, bet maisto - visai ne. Prekiautojas ištvėrė spąstuose 27 dienas. Kai gelbėtojai surado E.Monsigrace'ą, jis buvo visiškai išsekęs, tačiau liko gyvas ir po kelių savaičių atsigavo.

Kiek žmogus gali ištverti be maisto ir gėrimo, žinome iš badavusiųjų savo noru patirties. 2003 metais amerikietis kaskadininkas ir iliuzionistas Davidas Blaine'as iškentė be maisto 44 dienas. Airijos respublikos armijos narys Kieranas Doherty 1981 metais kalėjime paskelbė bado streiką, mirė tik po 73 dienų.

Atsparumas badui priklauso nuo organizmo gebėjimo metabolizuoti riebalus, baltymus ir angliavandenius. "Teoriškai apkūnūs žmonės turėtų tverti ilgiau, bet jų organizmuose nepakanka vandenyje tirpstančio vitamino B, kuris atsakingas už riebalų metabolizmą", - aiškina Jeremy Powellas Tuckas, prižiūrintis D.Blaine'ą. Be maisto galima ištverti keliasdešimt dienų, o be vandens - tik kelias. Žmogui negaunant vandens ima smarkiai tirštėti kraujas, kyla problemų dėl jo tekėjimo.

Po sniegu

2010-ųjų pradžioje dvidešimt vienerių Cedricas Genoud slidinėjo Šveicarijos Alpėse kitapus nužymėtų trasų. 17.50 val. šeima pranešė, kad jis dingo. Po kelių valandų gelbėtojai rado kalnuose vietą, kur nuslinko lavina. Slidžių vėžės, kurias galėjo palikti C.Genoud, vedė būtent ten. Dėl subjurusio oro tą dieną nebuvo galima pradėti gelbėjimo operacijos. Slidininkas po sniego patalu praleido 17 valandų. Visą laiką buvo sąmoningas. Galėjo kvėpuoti, nes sniego sluoksnis virš galvos neviršijo 50 centimetrų. "Negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų, tik galvą. Jaučiausi lyg sarkofage, tarsi kas nors būtų įbetonavęs mano kūną", - vėliau laikraščiui pasakojo vaikinas. Dažniausiai lavinų užgriuvusios aukos gyvena vos kelias minutes.

Tuštumoje

1966 metais vienas NASA technikas tikrino kosmonauto kombinezoną vakuuminėje kameroje. Staiga dėl kosminės aprangos pralaidumo slėgis krito iki lygio, koks būna 36,5 tūkst. metrų aukštyje, arba viršutiniuose stratosferos sluoksniuose. Po 12 sekundžių technikas prarado sąmonę. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė, buvo seilės, verdančios ant liežuvio, - esant žemam slėgiui vanduo ima intensyviai garuoti.

Technikas atgavo sąmonę po 27 sekundžių, kai kolegoms pavyko padidinti kombinezone slėgį iki 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Nelaimėlis buvo labai išblyškęs, bet nieko rimtesnio jam neatsitiko.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"