Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Po yrančius Krėvos mūrus

 
Wikipedia.org nuotrauka

Krėvą nuo Vilniaus skiria vos 80 kilometrų, tačiau kelias iki vienos svarbiausių viduramžių Lietuvos pilių užtrunka – reikia kirsti Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Svarbių istorinių įvykių liudininkė Krėva šiandien yra nedidelis Gardino srities Smurgainių rajono miestelis, įsikūręs šalia dviejų upelių – Krėvelės ir Šlėktelės.

Kiekvienas istorija bent kiek besidomintis lietuvis žino du esminius faktus apie Krėvą: 1382 m. šioje pilyje nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, o vos po trejų metų čia sudaryta istorinė Krėvos sutartis, lėmusi europietiškąjį Lietuvos istorinės raidos kelią.

holiday.by nuotrauka
holiday.by nuotrauka

Deja, šiandien, skirtingai nei daugelis kitų, svečių iš Lietuvos dažnai lankomų dabartinės Baltarusijos pilių, visiškai ar iš dalies atstatytų, Krėva pasitinka lankytojus yrančiais mūrais.

Milžinai svaidė kūjus

Krėva – viena seniausių viduramžių Lietuvos pilių. Daugelis tyrinėtojų ją datuoja XIV amžiaus pradžia, kai mūro pilių statybą Lietuvoje ėmė sparčiai plėtoti didysis kunigaikštis Gediminas. Iš keturių garsiausių ankstyvųjų aptvarinių (kitaip – gardinio tipo) pilių dvi dabar yra Lietuvos (Kauno, Medininkų), o kitos – Baltarusijos (Krėvos, Lydos) teritorijoje.

Žinoma netgi graži legenda, esą Krėvos ir Medininkų pilis vienu metu statė milžinai. Prireikus jie skolindavo vieni kitiems įrankius – kūjus ir kitus daiktus tiesiog svaidė (beje, Krėvą ir Medininkus skiria pusšimtis kilometrų).

Gediminas atidavė Krėvą valdyti vienam iš savo sūnų – Algirdui. Kai šis 1377 m. mirė, Krėvą paveldėjo jo sūnus Jogaila. Būtent XVI amžiaus pabaigoje Krėva tapo reikšmingų istorinių įvykių vieta. Žinomiausia drama – Kęstučio nužudymas, atspindėtas ne tik kronikose, bet ir įvairiuose vėlesnių laikų literatūros ir meno kūriniuose.

Ilgą, kovų ir nuotykių kupiną gyvenimą nugyvenęs Kęstutis į Lietuvos istoriją įėjo kaip tvirtas kovotojas su Vokiečių ordinu, Lietuvos žemių gynėjas nuo kryžiuočių.

1361 m. Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę, pusmetį kalėjo Marienburgo pilyje, vėliau pabėgo padedamas kryžiuočiams tarnavusio lietuvio belaisvio. Kęstutis kartu su Algirdu dalyvaudavo ir žygiuose į Rytus.

Po Algirdo mirties jis pradėjo valdyti kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, tačiau labai greitai tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto prasidėjo konfliktai. Jų tragiška atomazga įvyko būtent Krėvoje.

Vytautas moters drabužiais

1382 m. Lietuvoje virė kovos tarp Jogailos ir jį nuo sosto nušalinusio dėdės Kęstučio. Jie abu subūrė nemenkas šalininkų pajėgas. Ir štai liepą Jogailos pajėgos, remiamos kryžiuočių, užėmė Trakus. Kęstutis ir Vytautas atvyko į derybas su Jogaila, tačiau buvo suimti ir įkalinti Krėvos pilyje.

Lietuvos metraštyje apie klastingą Jogailos poelgį štai kas rašoma: „Ir ten Krėvoje penktąją naktį pasmaugė didįjį kunigaikštį Kęstutį didžiojo kunigaikščio Jogailos kambariniai: Prokša, kuris jam nešdavo vandenį, ir Bilenis, Masčio brolis, Gedkus Krėvėnas, Kučiukas ir Lisica Žibintojas. Toks buvo kunigaikščio Kęstučio galas.“

Nors Kęstučio nužudymas dažniausiai siejamas su Jogailos vardu, istorikai turi ir kitų versijų. Inga Baranauskienė, detaliai išanalizavusi iš rašytinių šaltinių žinomas peripetijas, spėja, esą tikrasis Kęstučio nužudymo iniciatorius galėjo būti ne pats Jogaila, o jo motina Julijona.

Tokia Krėvos pilis buvo XIX amžiuje. Dail. Napoleonas Orda, 1876 m.
Tokia Krėvos pilis buvo XIX amžiuje. Dail. Napoleonas Orda, 1876 m.

Krėvoje Jogailos buvo įkalintas ir Vytautas su žmona Ona. Tačiau Vytautui pavyko pasprukti iš Krėvos. Metraštyje rašoma: „O didysis kunigaikštis Vytautas sėdėjo Krėvoje, kambaryje, griežtai saugomas sargybos, o dvi moteriškės vaikščiojo į kunigaikštienės kambarį kloti patalo; paguldžiusios vėl išeis, o sargai aplink.

Žinoma netgi graži legenda, esą Krėvos ir Medininkų pilis vienu metu statė milžinai.

Tai va didžioji kunigaikštienė išgirdusi iš žmonių: jei didysis kunigaikštis Vytautas ilgiau turės sėdėti, tai jam bus taip pat, kaip ir jo tėvui. Ir patarė jam taip: kai ateis moteriškės kloti, jis tegul apsirengia vienos moteriškės rūbais ir išeina laukan su kita moteriške, o anoji moteriškė, su kurios rūbais jis išeis, pasiliktų pas ją. Ir jis, apsirengęs vienos moteriškės rūbais, ir su kita išėjo, ir nusileis iš pilies, pabėgs pas vokiečius, į Prūsus.“ Pabėgęs pas kryžiuočius, Vytautas tęsė ilgą ir permainingą kovą su Jogaila. Galiausiai ji baigėsi pusbrolių susitaikymu.

Viena pirmųjų bažnyčių

1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje vyko išskirtinės reikšmės įvykis – čia buvo pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sutartis. Tai nebuvo šalių unija, tačiau ji suartino Lenkijos ir Lietuvos valstybes, turėjusias bendrų interesų. Svarbiausias iš jų buvo kova su galingu priešu – Vokiečių ordinu.

Lenkijos dvasininkams rūpėjo Lietuvos krikštas, o Lietuvai katalikybės priėmimas leido paversti niekiniu svarbiausią kryžiuočių kovų su lietuviais motyvą – kovą su pagonimis. Dar iki sutarties sudarymo vyko derybos dėl galimybės Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai susituokti su Lenkijos karalaite Jadvyga ir tapti Lenkijos valdovu.

Sutartis buvo sudaryta Krėvos pilyje atvykusios Lenkijos delegacijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Jogailos. Ją savo antspaudais patvirtino Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas ir Lengvenis bei pusbrolis Vytautas. Remdamasis sutartimi, Jogaila turėjo apsikrikštyti, vesti Jadvygą (tai buvo padaryta 1386 m.), apkrikštyti Lietuvos gyventojus, prišlieti Lietuvą prie Lenkijos. Lietuva liko atskira valstybė, tačiau sutartis suteikė pretekstą Lenkijai siekti Lietuvos inkorporavimo.

Bažnyčia Krėvoje ne kartą degė, buvo nugriauta ir vėl atstatyta, nusavinta stačiatikių naudai ir vėl grąžinta katalikams.

Masinis lietuvių krikštas prasidėjo 1387-aisiais. Viena pirmųjų katalikų parapijų buvo įsteigta ne kur kitur, o Krėvoje. Bažnyčia Krėvoje ne kartą degė, buvo nugriauta ir vėl atstatyta, nusavinta stačiatikių naudai ir vėl grąžinta katalikams. 1936 m. dabartinės bažnyčios vietoje kunigo Česlovo Kardelio ir parapijiečių pastangomis pastatyta nauja medinė bažnyčia, tačiau sovietmečiu ji buvo nusavinta, pastate kurį laiką veikė ligoninė. Dabar Krėvoje yra ir katalikų bažnyčia, iškilusi tik XX amžiaus pabaigoje, ir Aleksandro Neviškio stačiatikių cerkvė. Netoliese stūkso ir raudonplytės sinagogos griuvėsiai.

Galimo Krėvos pilies atstatymo projekto vizualizacija. Iš tinklalapio krevo.by
Galimo Krėvos pilies atstatymo projekto vizualizacija. Iš tinklalapio krevo.by

Užmūryta sienoje

Tačiau grįžkime prie svarbiausios Krėvos įžymybės – pilies, sumūrytos iš akmenų ir plytų. Viduramžiais ji buvo išties įspūdinga – sienų aukštis siekė 12 metrų, o du bokštai buvo dar aukštesni. Didysis bokštas buvo 17 x 19 metrų dydžio, keturių aukštų. Priešingame pilies kampe stovėjo antras, mažesnis, bokštas. Iki 2,8 metro storio sienose buvo dveji vartai, o pilies kieme stovėjo ir mediniai pastatai. Šalia pilies buvo įsikūrusi nemenka gyvenvietė.

Apie kiekvieną pilį galima išgirsti legendų. Krėva – ne išimtis. Pasakojama, esą, statant didįjį bokštą, jos siena du kartus nugriuvo. Tada žyniai patarė statybininkams – reikia numaldyti dievus ir paaukoti moterį, kuri tą dieną pirma po vidurdienio ateis į statybvietę. Auka tapo vieno jauno, ką tik vedusio statybininko žmona, labai skubėjusi atnešti vyrui lauknešėlį su pietumis. Teigiama, dar ilgai sienos ertmėje buvo girdėti užmūrytos moters aimanos...

Rusų disidento prieglobstis

Wikipedia.org nuotrauka
Wikipedia.org nuotrauka

Prie Krėvos pilies sienų ginklais žvanginta daugybę kartų. 1433 m. į Krėvą įžengė Jogailos brolio Švitrigailos, nusprendusio pakovoti dėl Lietuvos sosto su velionio Vytauto broliu Žygimantu, kariuomenė. „Ir atėjo į Krėvą, ir stovėjo dvi dienas. Paėmė Krėvos pilį, sudegino, daugybę žmonių sukapojo arba į nelaisvę išsivedė“, – apie Švitrigailos kariuomenės šeimininkavimą rašė metraštininkas.

XVI amžiaus pradžioje Krėvą puolė totoriai, o 1519 m. užėmė maskvėnai. Dar kartą jie čia šeimininkavo XVII amžiaus viduryje. Krėvos reikšmė pamažu menko, jau 1518 m. Zygmundas fon Herberšteinas aprašė Krėvos pilį kaip apleistą.

1566–1569 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas Krėvoje buvo įkurdinęs iš Maskvos pabėgusį rusų kunigaikštį Andrejų Kurbskį. Čia gyvendamas pabėgėlis rašė viešus laiškus Ivanui IV Rūsčiajam ir smerkė despotiškus Maskvos caro valdymo metodus. Kartais A. Kurbskis netgi vadinamas pirmuoju rusų disidentu.

Pasaulinio karo auka

XVI-XVIII amžiais Krėva turėjo miesto teises, rotušę, buvo pavieto, vėliau – seniūnijos centras. Miestelyje gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Krėva tapo paprastu Rusijos imperijos provincijos miesteliu. XIX amžiaus viduryje iš beveik 1 300 miestelio gyventojų pusė buvo stačiatikiai, 377 – katalikai, 241 – judėjas ir 68 – musulmonai. Šiose lietuviškose žemėse, kur iki šiol beveik pusė vietovardžių yra lietuviškos kilmės, per daugelį amžių dauguma mūsų tautiečių asimiliavosi su slavais. Visgi XX amžiaus viduryje Krėvoje dar gyveno lietuviškai kalbančių vietos gyventojų.

Krėva labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai tiesiai per miestelį ėjo fronto linija. Pilyje vokiečiai įrengė savo pozicijas, tranšėjas, blindažus. Nuo rusų sviedinių eižėjo pilies sienos, ypač – rytinė, dengusi vokiečius nuo tiesioginės rusų ginklų ugnies.

Wikipedia.org nuotrauka
Wikipedia.org nuotrauka

Veikė lietuvių policija

Pagal 1920 m. Lietuvos sutartį su Sovietų Rusija, Krėva turėjo likti Lietuvos teritorijoje, tačiau, Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, jos sudėtyje atsidūrė ir Krėva. 1939-aisiais Krėva atiteko sovietinei Baltarusijai. Nacių okupacijos metais Krėva priklausė Lietuvos generalinei sričiai, miestelyje buvo dislokuotas lietuvių policijos padalinys.

Dabar Krėva – vadinamasis agromiestelis, tačiau nuo daugelio panašių Baltarusijos gyvenviečių jį skiria išskirtinis paveldo objektas. Šalia jo savaitgaliais įsikuria suvenyrų pardavėjai. Pilyje rengiamos įvairios šventės, renkasi viduramžių karybą ir buitį rekonstruojančių klubų nariai. Galbūt ateis laikas, kai kaimyninės šalies valdžia, sugebėjusi rasti pinigų kelioms pilims atstatyti, ras lėšų bent jau deramam nenumaldomai yrančių Krėvos pilies sienų konservavimui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"