TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Praeitis pagal Lukašenką

2010 11 20 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Yra tokia šalis, kur Leninas kviečia į bažnyčią, o raudonarmietis saugo Lenkijos ir Lietuvos magnatų pilį. Ten prezidentas rūpinasi, kad istorija būtų kaip pasaka, labai maloni pasaka. Tokie buvo lenko istoriko kelionės į Baltarusiją įspūdžiai.

Pirmadienio rytą palieku bagažą viešbutyje ir einu Lenino bulvaru. Revoliucijos vado paminklas matomas iš toli. Sunku įveikti pagundą nusifotografuoti prie jo. Prašau padėti praeivį, šis, kaip ir kiti vėliau sutikti baltarusiai, labai paslaugus ir nuoširdus. Grąžindamas fotoaparatą rusiškai sako: "Ar žinote, kad Leninas rodo, jog reikia eiti į bažnyčią?" Iš tikrųjų, pirmos ateistinės pasaulio valstybės kūrėjas rodo į šventyklą kitoje gatvės pusėje. "Verta pasidairyti", - šypsosi baltarusis. Užeinu į katalikų bažnyčios šventorių. SSRS laikais joje buvo ateizmo muziejus. Dabar mane sveikina ištiesęs ranką maloniai besišypsantis Jonas Paulius II. Tokių netikėtumų Baltarusijoje gausu. Čia nėra nusikaltimų ir tironų, o tai, kas buvo blogo praeityje, tušuojama. Aleksandro Lukašenkos valstybė iškelia tik pozityvius savo istorijos aspektus, suderindama absoliučiai viską.

Baltarusijos prezidentas - nekantrus asmuo. Brestas savo tūkstantmetį minės 2019 metais, bet A.Lukašenka pasirūpino, kad dešimčia metų anksčiau miesto centre stovėtų šiai progai skirtas paminklas. Ant postamento greta vienas kito stovi Vladislovas Jogaila, Mikalojus Radvila Juodasis, tarp kitų kolūkietė ir sovietinis pasienietis. Jogailos asmuo sukėlė daugiausia polemikos. Nacionalistai protestavo, esą jis tapęs Lenkijos karaliumi išdavė baltarusius. Minsko metropolitas Filaretas pasiuntė valdžiai laišką, kuriame tvirtino, kad Jogailos įsakymu buvo persekiojami stačiatikiai ir todėl negalima jam statyti paminklų. Bet prezidentas pastaruoju metu jaučia silpnybę šiam karaliui, kaip ir Radviloms, tad abu liko ant postamento. Nors išlaikant pusiausvyrą Baltarusijos televizija šią vasarą rodė istorinį mokslinį serialą (tiesą sakant, pseudomokslinį), sukurtą BBC programų pavyzdžiu, kuriame įrodinėjama, kad Jogailos artimiausias bičiulis ir patarėjas buvo baltarusis kepėjas vardu... Voityla. Jis esą daręs įtaką valdovo sprendimams.

Keturių tautų generolas

Stačiatikių dvasininkija jau neprotestuoja, nes kiekviena vietovė Baltarusijoje turi ne tik paminklą Leninui, bet ir suremontuotą cerkvę. Breste, Gardine, Minske ar Baranovičiuose - visur jos mainosi spalvomis ir tviska paauksavimais. Be valdžios paramos nebūtų buvę įmanoma vos per keliolika metų prikelti jų iš griuvusių. Net Bresto tvirtovėje tarp gigantiškų postamentų sovietų kareiviams auksuotu stogu nušvinta neseniai restauruota stačiatikių šventovė.

Idiliška tautos istorijos versija pritaikoma kiekvienai epochai. Tereikia užeiti į Archeologijos muziejų greta Bresto tvirtovės. Didelės salės centre stovi medinių trobelių liekanos. Šalia - viduramžių karvės maitintojos, savaime aišku, baltarusiškos, skeleto rekonstrukcija. O muziejaus navose - Lenkijos ir Lietuvos bajorija visu gražumu. Pavardės gerai žinomos: Radvila, Pacas ir Sapiega. Daugiausia dėmesio skiriama Tadeuszui Kosciuszkai. Šalia neseniai atrasto baltarusių literatūros tėvo Adamo Mickiewicziaus. Kiekvienoje maisto parduotuvėje galima nusipirkti "Generolo Kosciuškos" degtinės. Ant butelio angliškai parašyta, kad jis buvo "baltarusių, lietuvių, lenkų, amerikiečių tautų didvyris, šlovingas Baltarusijos žemės sūnus", o žemiau žinutė jau baltarusiškai, kad generolas vis dėlto baltarusis. Taigi vartotojas - ir saviškis, ir užsienietis - turėtų jaustis patenkintas.

Tautos Golgota

Tą istorinę mišrainę valdžia pateikia piliečiams, nutylėdama nepatogią smulkmeną: jeigu kuri nors giminė ar iškili asmenybė išties turėjo vietines šaknis, tai visiškai nesijautė baltarusiais. Per šimtmečius tose žemėse visuomeninė pozicija buvo susieta su nutautėjimu. Kiekviena bajorų šeima, norėdama tapti reikšminga, paprastai priimdavo katalikybę, sulenkėdavo arba sulietuvėdavo. Baltarusiais likdavo tik valstiečiai. Panašiai XIX amžiuje elgėsi inteligentija, ir kai Europoje formavosi dabartinės tautos, Baltarusijoje buvo labai mažai žmonių, trokštančių pradėti tą procesą.

Visuotinio Rusijos surašymo duomenimis, 1897 metais Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose 53 proc. miestiečių buvo žydai, o likusieji - lenkai ir rusai. Miestuose, kur formuojasi mokslas, kultūra ir pagaliau savoji istorinė atmintis, baltarusių buvo menkutė mažuma. Iš maždaug penkių milijonų žmonių, prisipažįstančių, kad kasdieniame gyvenime vartoja baltarusių kalbą, beveik visi gyveno kaime. Blogiausia tai, kad 85 proc. jų nemokėjo skaityti ir rašyti. Tauta, taip menkai tesuvokianti savo skirtingumą, įžengė į XX amžių, kad taptų galingesnių kaimynų auka.

Pirmas sukrėtimas įvyko Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. 1915 metais Rusijos armijos vadovybė pakartojo išdegintos žemės taktiką, kurią lemiamam mūšiui su didžiąja Napoleono armija naudojo generolas Kutuzovas. Baltarusijos gyventojus, visų pirma išsilavinusius žmones, priverčiamai evakuodavo, o įdirbtus laukus, kaimus ir miestelius prieš pasitraukdami paleisdavo dūmais. Rusijos generalinis štabas nepagalvojo, kad vokiečiai savo armiją gali aprūpinti maistu pasitelkę geležinkelio transportą (Napoleonas jo neturėjo). Tad Baltarusijos nuniokojimas buvo beprasmis, tačiau vietinės inteligentijos pirmoji karta išvyko į Rusijos gilumą ir daugelis nebegrįžo.

Antrą kartą baltarusių elitas ir tautinė sąmonė pradėjo įgauti realių bruožų trečiajame dešimtmetyje, kai Baltarusijos komunistų partijos bolševikų BKP(b) vadovai nelauktai pasirodė esantys patriotai. Jiems valdant šalies baltarusinimas pasistūmėjo taip toli, kad 1923 metais, BSSR liaudies komisarų tarybos pirmininkui Aleksandrui Čarviakovui pasiūlius, baltarusių kalba buvo pripažinta vienintele valstybine kalba respublikoje. Dešimtmečiui baigiantis tokie sprendimai pradėjo kelti nerimą pačiam Stalinui, be to, Baltarusijoje gyveno jau beveik dešimt milijonų žmonių ir tas skaičius tironui turėjo atrodyti aiškiai per didelis. Iš pradžių, 1930 metų sausį, į kalėjimą sėdo 108 žmonės: žymiausi mokslininkai, literatai, istorikai. Įkandin jų už grotų nukeliavo vietos partijos vadovybė, apkaltinta nacionalistinio sąmokslo rengimu. Beveik niekas nebeišėjo į laisvę.

Per eilinius "valymus" ir kaimo kolektyvizaciją, baltarusio istoriko Igorio Kuznecovo apskaičiavimais, iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos buvo suimta 385 tūkst. žmonių, iš jų apie 50 tūkst. sušaudyta. Kiti buvo išsiųsti į Sibirą, vadinasi, buvo pasmerkti lėtai mirčiai. Tie skaičiavimai gali būti neišsamūs, nes vien tik masinėse kapvietėse miškuose aplink Kuropatus ilsisi nuo 100 tūkst. iki 200 tūkst. aukų. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo nužudyta 90 proc. Baltarusijos mokslų akademijos narių ir Minsko universiteto darbuotojų. Iš 238 kūrėjų, priklausiusių Baltarusijos rašytojų sąjungai, išliko 20. Šitaip Stalinas apvainikavo baltarusių tautinę savimonę - vainiku ant karsto. O paskui prasidėjo vokiečių okupacija ir žuvo daugiau kaip 2 mln. žmonių.

Trys didžiosios seserys

Vakare viešbutyje žiūriu festivalio "Slavianskij bazar" atidarymą. Pirmiausia į sceną žengia prezidentas A.Lukašenka sakyti kalbos. "Yra trys didžiosios seserys slavės: Baltarusija, Rusija ir Ukraina", - prabyla jis. Užsimena ir apie kitas seseriškas tautas, pirmą paminėdamas... Lenkiją. Po įžanginės kalbos kviečia į sceną ansamblį "Pesniary". Pagyvenusiems ponams prisega prie krūtinės ordinus už slavų draugystės stiprinimą. Taip pat suteikia grupei valstybinio muzikos ansamblio statusą. Festivalio koncertą veda trys pranešėjai: baltarusė, ukrainietė ir rusas. Kaip atvykėlis iš kosmoso scenoje atrodo Thomasas Andersas iš "Modern Talking".

Šitaip atrodo slavų vienybės stiprinimo, kurį nuolatos primena A.Lukašenka, šventinė versija. Kai 1994 metais perėmė prezidento pareigas, tai turėjo tapti vienu svarbiausių lozungų, atversiančių jam kelią ne tik į aukščiausią Baltarusijos postą. Panašiai kaip ir bolševikų revoliucijos tradicijos atgaivinimas ir pergalės prieš fašizmą aukštinimas. Tuo metu Boriso Jelcino valdymo laikotarpis ėjo į pabaigą, tad A.Lukašenka svajojo atsisėsti Kremliuje ir pradėti SSRS atkūrimą. Bet valdžią paėmė Vladimiras Putinas ir sėkmingai išsklaidė Baltarusijos prezidento iliuzijas. Dabar jis tapo grėsmingiausiu Batkos priešu.

"Mylime Baltarusiją"

A.Lukašenkos istorinė politika vykdoma neįprastu būdu. Vis dar kalbama apie slavų vienybę, o drauge skatinamas baltarusiškas nacionalizmas ir tautinis išdidumas. Visas Minskas ir didesnieji miestai išmarginti plakatų, vaizduojančių įvairaus amžiaus bei profesijų žmones ir skelbiančių: "Esame baltarusiai", "Mylime Baltarusiją" ir t. t. Ir niekam netrukdo, kad greta stovi sovietinių didvyrių ir nemirtingojo Lenino paminklai. Tačiau prezidento pastangoms gyventojus sužavėti praeitimi ir stipriau pamilti šalį (savaime aišku, ir vadovą) trukdo tai, kad kartu su istorine atmintimi baltarusiai prarado ir savąją kalbą.

Kai 1959 metais Nikita Chruščiovas lankėsi Minske, pakviestas dalyvauti BSSR keturiasdešimtmečio iškilmėse, BKP CK pirmasis sekretorius Kirilas Mazurovas pasakė proginę kalbą baltarusiškai. N.Chruščiovas viešai jį išplūdo, o savo tiradą užbaigė sakiniu: "Kuo greičiau pradėsime kalbėti rusiškai, tuo greičiau pastatysime komunizmą." Jau vykstantis rusifikacijos procesas (dėl išnaikinto elito) paspartėjo. Netrukus N.Chruščiovo nurodymu didžiuosiuose miestuose nustota mokyklose dėstyti baltarusių kalbą, ją paliko tik kaimuose. Ji nyko ir iš visuomeninio gyvenimo, laikraščių ir įstaigų.

Dar 1960 metais respublikoje 26 proc. knygų buvo išleista baltarusių kalba, o 1980 metais tik 12 procentų. Trumpai bandyta atgaivinti kalbą dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai ji buvo tapusi vienintele valstybine kalba nepriklausomoje šalyje. Tačiau mažai kas protestavo, kai 1995 metų birželį A.Lukašenka pasirašė dekretą, pripažįstantį rusų kalbą lygiateise kalba nepriklausomoje valstybėje. Kartu likvidavo baltą-raudoną-baltą vėliavą ir valstybės herbą Vytį, vietoje jų įvesdamas naujus simbolius, susietus su sovietine tradicija. Ištisą dešimtmetį vėl dominavo rusų kalba ir buvo ištrinama tragiško Baltarusijos likimo stalinizmo laikotarpiu atmintis.

Radvilų renesansas

Norint suvokti, kur link krypsta A.Lukašenkos šalis, verta Minske sėsti į autobusą, važiuojantį į Nesvyžių. Kelią į 14 tūkst. gyventojų miestelį, kuris, pasak gandų, netrukus taps prezidento vasaros rezidencija, uoliai pertvarko darbininkų brigados. Netrukus bus nutiesta dviejų juostų automagistralė iki pat senosios Radvilų giminės rezidencijos vartų.

Beveik idealiai atrodo medžiais apsodinta alėja į pilį. Vienintelis disonansas - raudonarmiečio su automatu rankose paminklas. Prezidentas A.Lukašenka nusprendė, kad piliai Nesvyžiuje renovuoti biudžetas šiais metais išleis 60 mln. dolerių. Baltarusijai tai didelė kvota. Birželį, kad galėtų sumokėti bendrovei "Gazprom" 200 mln. dolerių už dujas, vyriausybei teko prašyti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo paskolos. Baltarusijoje investicijos finansuojamos papildomai prispausdinus pinigų, o parduotuvėse nuolat didėja kainos.

Tačiau Nesvyžiaus pilyje ekonominių rūpesčių nematyti. Darbas verda, ji jau pusiau restauruota, o parke ant postamentų statomi vis nauji Radvilų biustai. Atnaujinti kambariai tviska paauksavimais, o iš užrašų galima sužinoti, kaip Baltarusija didžiuojasi tais magnatais. Toks dėmesys gimdo šiek tiek beprotiškus spėjimus. Koks ažiotažas kiltų, jeigu staiga paaiškėtų, kad A.Lukašenka yra kurio nors Radvilos palikuonis? Liepos 3-iąją, Baltarusijos Respublikos nepriklausomybės dieną, parado Minske priešakyje jis vedėsi už rankos jauniausią savo sūnų, šešerių metų Kolią. Baltarusijoje manoma, kad A.Lukašenka augina sūnų kaip įpėdinį. Radvilos irgi garsėjo rūpinimusi palikuonių auklėjimu, kad šie sugebėtų tęsti giminės didybę.

Kavinėje Baranovičiuose puiki kava ir švieži pyragaičiai, o po dviejų valandų išvyks traukinys į Brestą. Per langą matau Lenino paminklą centrinėje aikštėje. Ant Vladimiro Iljičiaus galvos tupi karvelis. Tupi ir tupi, jau ilgiau kaip valandą. Teleobjektyvu jį priartinu. Matau neryškiai, bet atrodo, kad taikos simbolis susisuko lizdą ant revoliucijos vado plikės ir... peri kiaušinius. Ar tokia simbiozė mane stebina? Ką jūs, juk esu Baltarusijoje.

Parengė Osvaldas ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"