TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Prietaras neveikia, kol jo nežinai

2012 03 12 6:00

Laikome save racionaliais žmonėmis ir galbūt patys nesuvokiame, kad praktikuojame, pasak lietuvių tautosakos tyrinėtojos Radvilės Racėnaitės, gana daug iš senojo pasaulėvaizdžio, mitinės pasaulėžiūros atėjusių dalykų.

Būtų gėda prisipažinti, kad tikime prietarais, tačiau dėl viso pikto spjauname per petį ar beldžiame į medį, kad kas nors blogo nenutiktų. Dr. R.Racėnaitė prisiminė buvusio dėstytojo, vėliau ir kolegos Gintaro Beresnevičiaus pusiau juokais pasakytus žodžius, kad prietaras neveikia, kol jo nežinai. Kai sužinai, įsijungia mitinė pasąmonė.

"Ir man taip buvo, - juokėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja. - Perskaičiau sakmę apie mirtį, užeinančią naktį į namus ieškoti naujos aukos. Jei žmogus pasideda apavą kulnais prie lovos, mirtis pamano, kad atėjo iki jos, bet neatsigulė. Pėdsakai tarsi apsigręžia, todėl ir mirtis išeina iš tų namų kitur. Daug nemąstydama, dėl viso pikto, kulnais prie lovos šlepetes dedu iš aš."

Trisdešimt ketverių metų mokslininkės tyrinėjimai kaip tik ir susiję su mirtimi bei likimu. R.Racėnaitė pirmoji pamėgino apžvelgti visą, liaudies supratimu, pagrindinį žmogaus egzistencijos problemų kompleksą: kaip mirtis ir likimas pasireiškia gimimo, gimties papročiuose ir su jais susijusioje tautosakoje, kaip vestuvių vaizdinys, vedybos susijusios su likimu ir mirtimi, galiausiai kaip pats mirties vaizdinys išsiskleidžia laidotuvėse ir kaip su mirtimi susisieja likimo nulemtumo idėja.

Ant vėlių suolelio

Neseniai išleistą monografiją "Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore" autorė dedikavo seseriai Jurgai Ivanauskaitei (1961-2007): "Jau tu atvėrei dangaus vartelius, jau tu sėdi vėlių suolelyje..."

Ant vėlių suolelio jau - taip pat per anksti išėję G.Beresnevičius (1961-2006) ir Norbertas Vėlius (1938-1996). Žymiausi lietuvių mitologijos, religijos, tautosakos tyrinėtojai buvo, galima sakyti, ir R.Racėnaitės įkvėpėjai. Ji prisiminė, kad dar mokykloje perskaityta N.Vėliaus monografija "Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis" ir apskritai mitologijos, religijotyros, folkloristikos sritis buvo didelis atradimas, padėjęs apsispręsti, kad nori studijuoti lietuvių etnologiją ir folkloristiką. Tokia studijų programa buvo naujai atsiradusi Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir jų pagrindinis įkvėpėjas taip pat buvo prof. N.Vėlius.

Studijuojant VDU, didelį įspūdį darė ten dėstęs G.Beresnevičius, mokėjęs patraukti studentus. Nors kalbėjo labai tyliai ir, atrodytų, neįspūdingai, pasakodavo labai įdomius dalykus ir buvo vienas tų dėstytojų, per kurių paskaitas auditorijos, pasak R.Racėnaitės, tiesiog lūždavo. Vėliau kurį laiką drauge dirbo dabartiniame Lietuvos kultūros tyrimų institute, o G.Beresnevičiaus monografija "Dausos", skirta lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratai, jaunoji mokslininkė ne kartą rėmėsi rašydama savo darbą.

"Pasirenkant konkrečią temą, prisidėjo ir sesuo. Po kelionių į Indiją, tibetiečių pabėgėlių gyvenamas vietas, Jurga labai daug pasakojo apie budizmą ir su mirtimi susijusias vienas svarbiausių budistinių praktikų. Kai drauge su ja nuvažiavau į Tibetą, pati įsitikinau, kad ir jų religiniame vaizduojamajame mene labai daug mirties, jos simbolikos. Kilo mintis rašyti apie mirties temą Tibeto budizme, bet tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tokių galimybių, - kalbėjo tyrinėtoja. - Tada natūraliai pasirinkau lietuvišką medžiagą, nes studijavau lietuvių etnologiją ir folkloristiką, o man sutiko vadovauti tautosakininkė prof. Bronislava Kerbelytė. Vaizdynas tikrai ne menkesnis. Tik budizmo šventraščiuose jau viskas užfiksuota ir kiekvienas gali pasiskaityti, o tradicinė kultūra, ar būtų lietuvių, ar kitos tautos, yra žodinė, perduodama iš lūpų į lūpas. Kol nepradedi tyrinėti iš pateikėjų užrašytų vaizdinių, tol nepamatai, koks platus, išsamus pasaulėžiūros lygmuo yra skirtas būtent mirties ir likimo sampratai."

Nelaukiama visais laikais

Šiuolaikinis žmogus kasdien mato, girdi ar skaito pranešimus apie avarijas, stichines nelaimes, karo zonų veiksmus ar kriminalinius įvykius, ir tyrinėtojų jau pastebėtas, kaip pasakojo R.Racėnaitė, savitas santykis su mirties reiškiniu. Tokia mirties faktų gausybė tarsi verčia žmones mėginti nuo jos atsiriboti ir tai apskritai virsta mirties neigimu, nenoru apie ją galvoti, nors, atrodo, turėtų būti priešingai. Be to, žiniasklaidoje kalbama juk apie kito - žuvusiojo, nužudytojo, sunkiai sirgusiojo - mirtį ir susidaro iškreiptas įspūdis, kad tik kitiems mirti ir tenka. Mums tai nutiks dar nežinia kada, todėl apie būsimą savo išskirtinę egzistencinę patirtį vengiama kalbėti, ir mirtis dažnai užklumpa visiškai nepasirengusius.

"Anksčiau žmonės lygiai taip pat nenorėjo mirti ir mirties nelaukė, tačiau jos šalia buvo tiesiog daugiau, - lygino tyrinėtoja. - Anuomet  gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, mirdavo daugiau jaunų žmonių ir ypač vaikų. Menkesnis buvo medicinos lygis, dažniau siautė epidemijos. Net tokios kasdienės, dabar atrodytų, ligos, kurias įveiki išgėręs antibiotikų, buvo mirtinos. Kitas dalykas, žmonės buvo sėslesni, bendruomeniškesni, todėl atskiro žmogaus mirtis tapdavo reikšmingu, visus suvienijančiu įvykiu. Tiek liaudiškoji, tiek bažnytinė tradicija mirtį sakralizuodavo, padarydavo labai svarbiu išgyvenimu  ir kartu primindavo apie būsimą asmeninę akistatą su ja."

Sraigė ar driežas?

Lietuvių tautosakoje esama, nors ir negausiai, vaizdinių, kad anksčiau žmonės esą galėjo būti nemirtingi ar gyventi labai ilgai. Vienu tokiu tekstu R.Racėnaitė pradeda ir savo knygą. Dievas pasiuntęs sraigę (kituose variantuose - gyvatę) žmonėms pranešti, kad jie bus nemirtingi, o driežą - kad jie mirs. Sraigė šliaužė žolelių paskanaudama, patinginiaudama, pasišildydama saulėje, o driežas greitai nubėgo ir pirmas paskelbė savo žinią.

Pasak tyrinėtojos, etiologinėse, apie pasaulio atsiradimą pasakojančiose, sakmėse dažniausiai įgyvendinamas, deja, blogasis likimas. Jose taip pat ryškus krikščionybės įspaudas. Pavyzdžiui, yra tekstų, kad anksčiau esą žmonės gyveno labai ilgai, panašiai kaip pirmosios biblinės kartos - po 900, 600, 300 metų, bet įvyksta kokia nors kolizija ir tas amžius padaromas toks, koks yra įprastas dabar - apie 100 metų. Liaudies žmogui tokio pirminio atvejo paminėjimo tautosakoje užteko pagrįsti objektyviems pasaulio dėsniams: taip nutiko tada, pasaulio kūrimosi laikais, todėl taip yra iki šiol.

Gal pavyks susitarti

Mitologinei pasaulėžiūrai, kaip pabrėžė R.Racėnaitė, būdinga, kad nepažinius, abstrakčius dalykus mėginama suvokti juos sužmoginant. Sakykim, likimas, lemtis yra vaizduojama kaip Laima ar trys laimės, mirtis - tai giltinė, ligos rodosi irgi kaip moteriškės, ateinančios į kaimą, bėda, vargas - taip pat gyvos būtybės. Kai reiškinys suvokiamas kaip abstraktus, nieko negali padaryti, nei mėginti susitarti, nei paveikti ar dar kaip nors pergalėti. Kai jis nuleidžiamas į žmogiškąjį lygmenį, atsiranda mitologijos sankcionizuotų būdų su tokia būtybe bendrauti.

Yra sakmių, kuriose giltinė vaizduojama kaip galinga būtybė. Tiesiog žmonės pamato kažką baltą nuo durų ar per kiemą nueinant. Aplanko kaimynus ir sužino - iš tikrųjų toje sodyboje žmogus miręs. Vadinasi, buvo giltinė atėjusi, bet niekas nieko negalėjo padaryti. Tačiau yra ir tokių tautosakos tekstų, kuriuose siūlomi, pasak mokslininkės, kitokie sprendimai. Tarkim, giltinė apgaule įviliojama į butelį ar riešuto kevalą, uždaroma ir žmonės nustoja mirti. Atrodytų, didelė laimė amžinai gyventi, bet žmonės vis tiek toliau sensta, ligų puolami kenčia, bet niekas numirti negali. Galiausiai baigiasi tuo, kad giltinė išlaisvinama. Taip tautosakos tekstuose pripažįstamas objektyvių gyvenimo dėsnių būtinumas, parodoma, kad mirties vis dėlto reikia, nes tas amžinas gyvenimas nėra jau toks geras, kaip atrodė iš pradžių.

"Galima ir susiradus savo dalią, kur nors pakrūmėje snaudžiančią, prikulti, jei tau nesiseka gyventi, - minėjo R.Racėnaitė kitą įdomų vaizdinį. - Atrodytų, kaip įmanoma mitinę būtybę taip žeminti, tačiau tose su liaudiška ironija pasakojamose istorijose prikulta laimė pasako žmogui, koks tikrasis jo likimas. Blogai gyvena, nes mėgina javus auginti, nors jo talentas būtų, tarkim, karčemą laikyti ar vyžas pinti. Kai žmogus pasirenka dalios pasiūlytą profesiją, jam pradeda sektis."

Kaip buvo lemta

Vis dėlto bendriausias tautosakos kūriniuose, pasak tyrinėtojos, likimo neišvengiamumo vaizdinys, ypač akivaizdus, kai kalbama apie svarbiausius egzistencijos dėmenis. Būtent gimstant dažnai nulemiamos vedybos, jų pobūdis, partneris, gyvenimo trukmė ir mirties aplinkybės. Šie dalykai yra beveik nepakeičiami. Kaip Laima lėmė, kaip Dievas davė, taip ir bus.

Daug tokių tautosakos tekstų, kuriuose vaizduojama, kaip pasakojo R.Racėnaitė, kad, tarkim, pirklys išgirsta, jog jo sūnui yra nulemiama prasta žmona ar dukrai - prastos kilmės žentas. Žmogus visaip stengiasi apsaugoti savo vaiką nuo tokių vedybų, bet vis tiek baigiasi tuo, kad ne tik tos vedybos įvyksta, bet ir pats pirklys dažniausiai galą gauna kaip bausmę už bandymą pasipriešinti aukštesniajai valiai.

Kitoje irgi gana dramatiškų tekstų grupėje vaikui gimstant laimės lemia, kad jis negyvens. Pavyzdžiui, nuskęs šulinyje. Tėvai visus šulinius užkasa ar uždengia, bet vaikas prigeria šulinio dangčio įdubime esančioje balutėje. Arba nulemiama, kad vaikas mirs, kai sudegs židinyje liepsnojančios malkos. Motina skubiai užgesina ugnį, nuodėgulius paslepia kur nors skrynioje, tačiau dažniausiai jau užaugusio sūnaus žmona juos randa ir kaip nereikalingus sudegina. Vyras miršta, o marti priekaištauja anytai, kodėl nepasakiusi, kad tos malkos - jos vyro gyvenimas.

"Vestuvės kaime buvo labai svarbus reiškinys, - sakė tyrinėtoja. - Per jas vykdavo žmogaus socializacija, įėjimas į bendruomenę. Senmergės, senberniai niekinti arba bent negatyviai į juos žiūrėta, nes buvo labai svarbu susituokti ir susilaukti vaikų, kurie perimtų ūkį, padėtų dirbti, o vėliau pasirūpintų senais tėvais. Vedybų kaip labai reikšmingo ritualo svarbą tradicinėje kultūroje rodo, pavyzdžiui, ir toks paprotys. Laidojant jaunus, nesusituokusius mirusius žmones, dažnai būdavo vienaip ar kitaip mėginama atlikti tam tikrus vestuvių etapus. Sakykim, mergaitė ar vaikinas laidojami vestuvių drabužiais, prie karsto kaip pamergės ir pabroliai budi jauni žmonės, merginos karstas papuošiamas rūtomis ir panašiai. Tokio jauno asmens laidotuvės kaip vestuvės vaizduojamos ir lietuvių laidotuvių raudose. Jeigu tikrame gyvenime nepavyko susituokti, reikia bent per laidotuves simboliškai atlikti tą ritualą, kad žmogus išeitų jau kaip visavertis ir po mirties turėtų ramybę - nesivaidentų ar nesisapnuotų artimiesiems."

Jei ir akmuo sudyla

Gimimo, vestuvių, mirties aplinkybės buvo laikomos likimo galutinai nulemtais dalykais. Kita vertus, tikėta, kad galima, pasak R.Racėnaitės, vienokiais ar kitokiais operaciniais sprendimais pakoreguoti gyvenimo kokybę, tą materialinę būties pusę.

"Jei tau nesiseka, esi toks nedalingas, kad net akmuo, išsirinktas kaip atlygis, sudyla (tai tarsi visiškos bedalystės metafora), galima pagerinti sau gyvenimą susituokus su dalingu partneriu. Dažniausiai vyras veda dalingą žmoną, bet viską turi daryti jos vardu. Jei savo vardu užsės bent lopinėlį žemės, jis bus dykynė, kad ir suvešėjusio lauko viduryje", - pasakojo tyrinėtoja.

Labai įdomus vaizdinys, būdingas ir kitoms tautoms, susijęs su nesantuokiniais vaikais. Kasdieniame gyvenime į nesantuokinio vaiko susilaukusią merginą buvo žvelgiama taip pat paniekinimai, kaip ir į nevedusius vyrus ar netekėjusias moteris, o benkartais vadinti vaikai - nuolat įžeidinėjami, skaudinami. Tačiau mitologiniuose tikėjimuose pabrėžiama, kad tokie vaikai yra ypač dalingi. Tikėta, kad tas, kuris tampa benkarto krikštatėviu, gali ir pats pasidaryti labai dalingas. Pasak mokslininkės, mitinėje plotmėje tokiems vaikams tarsi suteikiama savotiška psichologinė ir socialinė kompensacija.

Skradžiai žemę?!

"Per ilgus amžius kaip tam tikrų stebėjimų rezultatas atsiradę, mūsų požiūriu, galbūt neracionalūs mitologiniai paaiškinimai atitiko to laiko pasaulėžiūrą ir jų tuo metu pakakdavo, - kalbėjo tyrinėtoja. - Pati turiu mažą vaiką, todėl buvo savotiškai įdomus ir aktualus visas kompleksas tikėjimų, susijusių su vaikais."

Pavyzdžiui, labai pavojinga tėvui ar motinai, ypač pykčio apimtiems, vaiką sukeikti. Toks baisus būtų mirties palinkėjimas: "Kad skradžiai žemę prasmegtum!" Liaudies tekstuose parodoma, kad taip ir nutinka. Štai mama minko tešlą, vaikas jai trukdo. Duonos kepimas kaime suprastas kaip sakralus procesas. Atrodytų, kaip ir normalu, kad mama vaiką piktai pavaro, bet čia yra, pasak R.Racėnaitės, tarsi liaudies pedagogikos pavyzdys. Negalima vaiko keikti. Reikia, kaip ir dabar sakoma, jam paaiškinti, normaliai su juo šnekėtis. Tėvų žodis, ypač ištartas apėmus pykčiui, pasirodo, turi labai didelę galią. Tas vaikas ir "prapuola", "pradingsta", "prasmenga skradžiai žemę", kaip motina pasakė.

Iš mitologinės pasąmonės

"Net ir dabar, pastarosiomis vasaromis, per instituto rengiamas ekspedicijas randamas ne vienas pateikėjas, kuris žino daug tradicinių sakmių, paseka pasakų ar padainuoja klasikinių dainų. Vyresnės kartos žmonės, nors patys gal tokių archajiškų dalykų ir nepropaguoja, žino juos kaip tradiciją, savo tėvų ar senelių tikėtus ar praktikuotus dalykus, - pasakojo LLTI Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja. - Gana lėtai kinta laidotuvių tradicijos ir apskritai santykis su mirtimi. Šiaip ar taip tai yra išskirtinė patirtis. Gal yra likę šiokios tokios mitologinės pasąmoninės baimės ką nors labai keisti. Jeigu žmogų palaidosi netinkamai, ką gali žinoti, gal jis pradės vaidentis, sapnuotis?!"

Į sapnus dabar atkreiptas dėmesys kaip į atskirą ir labai reikšmingą tyrinėjimų objektą. Dažnai sapnuojami mirę giminaičiai, vienaip ar kitaip - anapusinis pasaulis. Vadinasi, žmonėms tai yra svarbu. Jų galvose, pasak R.Racėnaitės, tie vaizdiniai tebegyvuoja ir pasireiškia vienokio ar kitokio pobūdžio tautosakoje.

Pavyzdžiui, tikėjimai, kad gyvūnai jaučia mirtį ir praneša apie jos artėjimą, populiarūs net tarp miestiečių, turinčių namie katę ar šunį. Arba tikima, kad artėjant mirčiai pradeda dužti indai, ar - visai šiuolaikinis tradicinio tikėjimo variantas - nelauktai viena po kitos perdega lemputės. Plačiai žinomas paprotys uždengti veidrodį žmogui mirus. Veidrodis suvokiamas kaip riba tarp šio ir ano pasaulio. Bijota jame pamatyti mirusįjį, per atsispindį tarsi galintį ir gyvąjį išvesti į aną pasaulį. Žmogui mirus, neretai sustabdomi laikrodžiai. Tai savaime suprantamas veiksmas, kaip sakė tyrinėtoja, ir pagal senąją mitologiją. Ir anksčiau kaime, kol numirėlis būdavo namie ir laidotuvės nepasibaigusios, sustodavo visas gyvenimas.

"Lietuvoje dar menkai tyrinėtas šiuolaikinis folkloras. Tai be galo įdomi sritis, nes mums veriasi ne tik tematiniu požiūriu visiškai nauji, dar nepažinti klodai. Kartu gauname ir labai dideles gretinimo su senąja tautosaka galimybes. Tada pasirodo, kad tie tradiciniai vaizdiniai niekur neišnyko. Jie tik įgavo naujų pavidalų, o jų turinys - noras patirti anapusybę, sakralių išgyvenimų, mitinį pasaulį - tebėra toks pat gajus, - kalbėjo R.Racėnaitė. - Anksčiau gal būtų sakoma, kad velnias baladojasi ar vaidulys apie namus daužosi, o dabar dažnesni visame pasaulyje žinomi, sakykim, vaizdiniai apie namie siautėjantį poltergeistą. Atrodytų, kas čia bendro su tradicine tautosaka, bet pradedi tokius šiuolaikinius pasakojimus tyrinėti ir pamatai, kad tai tik kitas antgamtinio reiškinio pavadinimas, šiek tiek kitoks interpretavimas, bet esmė lieka ta pati - žmogui niekuomet svetimas nebuvęs poreikis patirti transcendentinį pasaulį ir surasti paaiškinimą toms keistoms asmeninėms patirtims."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"