TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Prisiminimai iš pragaro

2008 08 02 0:00

Našlaitis, vaikas, kareivis. Dvylikamečio žudiko Ishmaelio Beaho iš Siera Leonės istorija - tai įrodymas, kad egzistuoja pragaras šiame pasaulyje.

Ishmaelis Beahas parašė knygą. Viskas joje ne iš šito pasaulio, nors dedasi šalia mūsų. To išgalvoti negalima. Tai Afrikos vaikų ikimokyklinis auklėjimas. Vaikų iš Siera Leonės (Liūtų Kalnų).

Prieš išeidamas šaudyti išsiruošė į diskoteką paklausyti repo, pašokti. Į šokius ėjo šešiolika mylių. Tai buvo ne pasivaikščiojimas, tai buvo kelionė į šventąsias vietas. Kai priėjo diskoteką, jį pasivijo žinia, kad maištininkai atakavo kaimą, kuriame jis gyvena. Kaipgi taip atsitinka, kad žinia greitesnė už einantį pėsčiąjį? Nebėjo į šokius ir pasuko namo pažiūrėti, ar kuriam iš artimųjų kas nors neatsitiko.

Su būriu savo amžiaus paauglių užėjo į kaimą, kur buvo amunicijos ir maisto. Kaimą gynė kitų paauglių būrys. Iššaudė juos, susėdo ant lavonų ir užkandžiavo. Atėjo pasiuntinys nuo Revoliucinio fronto. Ant kūno buvo išdegintos raidės FR ir nukirsti visi rankų pirštai, išskyrus nykščius. Juk nykščiais parodoma, kad viskas yra OK. Siera Leonėje apie tą nykštį sakydavo "vienintelė meilė."

Pasiuntinys pranešė: ateisime šiąnakt ir laukiame nuoširdaus priėmimo. Tada paliko ruošiamą valgį ir pabėgo. Nors tai turėjo būti jiems tikra puota, nes paprastai Ishmaelis su draugais misdavo bulvienojais. Pačios bulvės būdavo prabanga. Savo knygoje Beahas rašė: "Buvome tokie alkani, kad vandens gėrimas sukeldavo skausmą."

To kaimo bijojo net driežai

Tas paauglys nebuvo geras vaikas. Motina išėjo iš namų, kaimynai pagailėdavo jo, o jis mokykloje mušdavo kaimynų vaikus. Mušdavo be atvangos.

Jį auklėjo musulmonų dvasininkas, imamas. Ishmaelis yra musulmoniškas vardas. Islamas pasiekė Siera Leonę visai neseniai, kartu su vergų pirkliais XVIII amžiuje. Ta religija įsigalėjusi Afrikoje, bet galingesni už ją politiniai ir genčių karai. Imamai tyli. Burtininkas yra galingesnis.

Į Ishmaelio kaimą atėjo maištininkai, rašo paauglys, ir paklausė imamo, kur slepiasi žmonės, jeigu jų nėra mečetėje. Imamas nieko jiems neatsakė. Pririšo jį prie medžio ir padegė. Rašo, jog tai buvusi prakeikta vieta. Net driežai aplenkdavo kaimą. Šunys ėdė apdegusį imamą.

Ishmaelis bėgo per smėlį ir užtrindavo pėdsakus, kad maištininkai nežinotų, į kurią pusę spruko. Pasiėmė viską, ką turėjo - du prarūgusius apelsinus ir falsifikuotus adidasus. Ėjo penkias dienas. Mirdamas badu priėjo tuščią kaimą, kuriame buvo tik kokosų. Neturėjo jėgų lipti į palmę, bet badas jam padėjo. Malšino apetitą.

Buvo dvylikos metų, kai kareiviai paėmė jį į kariuomenę, kad žudytų maištininkus, nes, kaip jis rašo, jie versdavo sūnus sangulauti su motinomis, perkirsdavo pusiau naujagimius ir skrosdavo neščioms moterims pilvus. Iš jų karabinų lašėdavo kraujas. Sudeginę tris kaimus maištininkai galėdavo kvatodami lošti kortomis ant nupjautų vyrų galvų.

"Julijus Cezaris", kokainas, smurtas

Vadas duodavo Ishmaeliui kažkokių baltų pastilių, prie kurių greitai priprato. Kokainą maišydavo su šovinių paraku. Jį kankino migrena. Kol turėjo benzino generatoriui, žiūrėdavo "Rembo" nešiojamojo televizoriaus ekrane, o leitenantas skaitė Shakespeare'o "Julijų Cezarį."

Kai benzinas baigėsi, prarydavo kelias tabletes ir puldavo maištininkus, kad juos apiplėštų. Jeigu arti nebūdavo maištininkų, puldinėdavo kaimus ir pasiimdavo ką suradę. Žudyti dabar buvo jam taip lengva, kaip vandens atsigerti. Nustojo bijoti mirties, lavonus niekino. Pagal komandą perpjaudavo belaisviams gerkles. Kieno belaisvis mirdavo pirmas, tas laimėdavo. Kapralas sekundometru matuodavo egzekucijos trukmę. Už gerai perrėžtą gerklę pakeldavo į puskarininkius.

Po poros tokio gyvenimo mėnesių į jų stovyklą atvažiavo sunkvežimis, iš kurio išlipo keli užsieniečiai švariais džinsais ir marškinėliais su užrašu UNICEF. Neturėjo nieko bendro su karu, nes buvo švarūs naujokai. Leitenantas išrikiavo būrį ir jauniausiuosius sulaipino į sunkvežimį. "Jūsų misija baigta, - pasakė, - dabar važiuosite į mokyklą."

Resocializavimo centre sostinėje, Fritaune, susidūrė su maištininkų grupe; juos irgi atvežė į mokyklą. Užvirė kova. Šeši lavonai. Vienam maištininkui buvę kareiviai durtuvu išdūrė akį. Jį išvežė į užsienį, kur, kaip vėliau pasakojo vaikinai, chirurgai neva jam įstatė ... katės akį.

Resocializacijos laikotarpiu Beahui trūko ginklo ir narkotikų. Jį siutino virėjai, auklėtojai, slaugės, žandarai ir daktarai. Jam reikėjo kokaino ir smurto. Tarp valgio pertraukų visą laiką mušdavosi ir naikino viską, ką galėdavo pasiekti.

Kaip pavadinti sniegą?

Atpratimas truko ilgai ir buvo klaikus. Kai eidavo praustis, matydavo kraują, besiliejantį iš čiaupo. Atmintyje iškildavo scenos iš džiunglių, kur taupydami šovinius belaisvius užkasdavo gyvus ir juokdavosi žiūrėdami, kaip virš jų kilnojasi žemė.

Resocializacija vyko sunkiai, laikinoji šeima davė jam viską, bet Ishmaelis gyveno mintimis, kuriomis nenorėjo dalintis. Jį numatė pasiųsti į Niujorką, į JTO, kad papasakotų apie vaikus kareivius. Ta tema su juo kalbėjosi šalies prezidentas Tejanas Kabbahas. Vienintelis dalykas, teikiantis jam atokvėpį, buvo repo muzika.

Niujorke pirmą kartą pamatė sniegą. Net nežinojo to žodžio. Viešbutyje gavo vienvietį kambarį. Rytmetį jam atnešė pusryčius. Viešbutyje buvo daug vaikų iš visokių šalių, taip pat ir iš Norvegijos, kur jau nuo seno apie karą tik girdi. Užsirašė pas baltąją moterį į novelės seminarą, kad pramoktų geriau aprašyti savo išgyvenimus. "Stojau į kariuomenę, nes buvau alkanas ir netekau tėvų, - pasakė iš JT tribūnos. - Tačiau nebesu kareivis, todėl nebijokite manęs." Ishmaeliui Beahui tik ką buvo sukakę šešiolika. Grįžęs į Siera Leonę norėjo papasakoti apie viską, ką matė Amerikoje. Sunkiausiai sekėsi apibūdinti sniegą.

Karas vėl prasidėjo 1997 metais, netrukus po jo sugrįžimo. Jei nebūtų pabėgęs į Gvinėją, karas būtų įtraukęs dar kartą. Pavyko vėl pasiekti Niujorką, kur juo pasirūpino moteris, anksčiau vedusi novelės seminarą. Iki šiol neaprašė sniego. Aprašė tik karą. Tai sukrečianti istorija.

Atostogautojai kaimynystėje, Žaliojo Iškyšulio salose, net nenujaučia, kad šalia šio turistų rojaus verda derva tikrame Siera Leonės pragare.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"