TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Profesija - valdovas

2008 08 16 0:00
Maisoro maharadža karališkais drabužiais dušera šventės metu.

Maharadžos legendose būdavo pasakiškai turtingi, o tikrovėje - dar turtingesni. Rūsiuose stovėdavo skrynios, pilnos brangakmenių... Šiandien vietoj dramblių jie laiko "Rolls-Royce" kaimenes.

Maharadža sanskritu reiškia didysis valdovas. Senovės Indijoje jie buvo kildinami iš antros įtakingiausios kastos - karių ir valdovų. Nuolat kildavo konfliktų tarp valdovų ir aukščiausios kastos indų - brahmanų, dvasininkų ir mokslininkų. Konfliktus spręsdavo kalaviju, kurio griebdavosi karalius, arba nuodais - kurių griebdavosi brahmanas-gydytojas. Vėliau, kai hinduizmo filosofijos kertiniu akmeniu tapo akimsa, arba "neskriaudimas", abi kastos susimaišė, sudarydamos valdžios grupę. Senoji Indija buvo tankus tinklas karalysčių, kitąsyk labai mažų - tik atskiras kaimas su apylinkėmis. Visos šnairavo į savo kaimynus ir sudarinėjo sąjungas su kaimynų kaimynais.

Indijos vieningumą palaiko kastų sistema. Kadangi pereiti iš kastos į kastą tiesiog neįmanoma, tad visuomenės audinys išlieka. Jo mazgai yra valdžios centrai, todėl Indijoje maharadžos vaidino ir tebevaidina tokį svarbų vaidmenį. Absoliučios valdžios, kurią kadaise turėjo ir dėl kurios susikrovė pasakiškus turtus, aidai tebeskleidžia pagarbą žmonėms iš kadaise jiems priklausiusių teritorijų.

546 karaliukų profsąjunga

XIX amžiaus viduryje (Indijos teritorija tada buvo britų valdoma) šalyje gyveno 546 maharadžos. Jų karalystės buvo Indijos vakarinėje dalyje, centre ir pietuose. 1920 metais buvo įkurti Karalių Rūmai, kurie tapo valdovų profesine sąjunga. Vėliau jie pertvarkyti į patariamąjį organą Didžiosios Britanijos vicekaraliui Indijoje. Nors kolonijos laikais Indijos valdovai gyveno karališkai, tačiau panašiomis į namų areštą sąlygomis. Galėjo rengti medžiokles, į kurias atvažiuodavo Indijos vicekaralius lordas Curzonas, o vėliau lordas Mountbattenas, galėjo patrankų salvėmis skelbti apie išvykimą iš savo rūmų ar sugrįžimą, bet kelionei į užsienį reikėjo britų valdžios sutikimo. Kiekvienuose rūmuose sėdėjo anglas gubernatorius, kuris prižiūrėdavo, kad maharadžos politika atitiktų Jungtinės Karalystės interesus gynybos, finansų ir užsienio politikos srityse. Kitose srityse maharadžos buvo savarankiški. Neretai atsiduodavo haremo žaidimams arba lengvai narkomanijai. Jų papročių laisvumas buvo virtęs legendomis. Kai anglas gubernatorius atvyko į Bharatpuro maharadžos rūmus, vakarienė jam buvo patiekta prie baseino, kuriame maudėsi keturios dešimtys nuogų merginų. Gubernatorius, atvykęs kalbėtis su maharadža apie mokesčių reformą, negalėjo nagrinėti tos temos. Patialio maharadža kartą per metus nuogas vaikštinėdavo miesto gatvėmis, pasidabinęs 1001 deimanto vėriniu ant kaklo - šitaip demonstruodavo savo vitalines jėgas. Žinoma, ne kiekvienas maharadža britų valdymo laikais buvo ekscentriškas dykaduonis. Džaipuro maharadža pastatė puikią astronomijos observatoriją. Udaipuro maharadža konstravo saulės baterijas automobilių motorams. Daugelis jų užsitarnavo aukštus postus britų armijoje.

Didysis Indijos raikymas

Nepriklausomybės priešaušryje, 1947 metais, Indiją sudarė dvi dalys: maharadžų valstybėlės ir likusi kolonijos teritorija, vadinamoji Britų Indija. Likus keliems mėnesiams iki nepriklausomybės grąžinimo Indijai, vicekaralius Mountbattenas sukvietė maharadžas į Delį. Jis pranešė, kad santvarka, kuri bus nustatyta, panaši į Vestminsterio demokratiją, bet be karaliaus, o su prezidentu priešakyje. Maharadžos karaliaus ten, kur viešpatavo ikikolonijiniais laikais. Suvažiavo septyniasdešimt monarchų. Su daugeliu Mountbattenas artimai bičiuliavosi. Pavyzdžiui, dažnai lankydavo Kašmyro maharadžą jo sostinėje Srinagare - ganydavo akis į Himalajų sniegus, plaukiodavo ežeruose, gaudydavo upėtakius. Mountbatteno į Delį sukviestus maharadžas labiausiai domino, ar jie turės teisę į artilerijos saliutus bei išimtinę teisę medžioti tigrus. Mountbattenas aiškino, kad neprisijungusiems prie Indijos Sąjungos kils problemų dėl pasų ir diplomatinių privilegijų. Kartu buvo stengtasi, kad nedaug maharadžų jungtųsi prie musulmoniškos Indijos arba Pakistano. Anglai nemėgo islamo, nes jau buvo su juo susidūrę Artimuosiuose Rytuose. Tuo tarpu turtingiausias Indijos maharadža, drauge ir turtingiausias žmogus pasaulyje Nizamas iš Haidarabado, kuris valdė hinduizmo išpažinėjų gyvenamą Prancūzijos dydžio karalystę (dabar tai Andhra Pradešo valstija), kaip musulmonas norėjo paremti Pakistano kūrėją Mohamedą Ali Jinahą ir ketino prisijungti prie jo valstybės. Tačiau jis nežinojo, kaip tai padaryti, nes Haidarabadas nesiribojo nei su Vakarų Pakistanu, nei su Rytų Pakistanu, vėliau tapusiu Bangladešu. Jeigu Nizamas iš tiesų būtų užsigeidęs priklausyti musulmonų bendruomenei, būtų tekę kurti trečią Pakistaną - Pietų. Anglai paliko Indiją, o Nizamas iš Haidarabado vis dar svarstė, ką daryti. Pagaliau, praėjus dvejiems metams po nepriklausomybės atgavimo, Indija ryžosi užimti Haidarabadą ir per penkias dienas okupavo Nizamo karalystę - kol jis sutiko prisijungti prie Sąjungos.

Demokratinėje Indijoje, nors ir vyksta visuotiniai rinkimai, iš esmės išsilaikė dinastinė valdymo sistema, paveldėta iš maharadžų tradicijų. Pirmasis premjeras buvo Jawaharlalas Nehrus, todėl po jo valdė duktė Indira Gandhi, o po jos tragiškos mirties - sūnus Rajivas Gandhis. Dabar valstybės reikalus tvarko jos marti Sonia, o valdžios perimti rengiamas jos sūnus Rahulas. Demokratinėje Indijoje maharadžas pamiršo, tai yra paliko juos ramybėje. Buvo prisiminusi tik Indira Gandhi aštunto dešimtmečio pradžioje, panaikino jų privilegijas, bet paliko daug turtų.

Pavargus skaičiuoti brangakmenius

Apie maharadžų lobius šimtmečius sklido legendos. Indija buvo ir tebėra amžina bei nenutrūkstamai veikianti turtų kasykla. Ten nebuvo naftos, anglys prastos, o niekam nereikalingi stikliukai daugelyje vietų būdavo randami tiesiog beariant. Juos atiduodavo žmonėms, daugiau išmanantiems apie mineralus, t. y. maharadžų patarnautojams. Per juos patekdavo valdovams.

162 karatų deimantas "Jacob", net 40 karatų sunkesnis už "Koh-i-noor", buvo rastas šeštojo Nizamo iš Haidarabado šlepetėje. Sūnus naudojosi juo popieriui prispausti. Šis maharadža įsakė pasverti ir surūšiuoti visus namuose esančius brangakmenius. Juos nuplovė ir sudėliojo ant rūmų stogo džiūti. Tarp jų nebuvo nė colio laisvos vietos. Aštuoniolikmetė maharani (maharadžos žmona) Jodhpuru vilkdavosi ceremonijų apsiaustą, kuris svėrė dukart daugiau negu ji pati. Kad galėtų judėti, jai reikėdavo dviejų drabužininkių pagalbos. Maisoro kunigaikštytė mėgdavo dėvėti deimantų vėrinį, kuris uždengdavo visą kaklą.

Nizamas iš Haidarabado, paskutinis Mogolų dinastijos didikas, rengdavosi taip, kad būdavo panašesnis į savo tarnus. Bet kai žiurkės rūsyje suėdė du milijonus svarų banknotais, jis net nepajuto nuostolio. Nizamas asmeniškai pažinojo karalių Jurgį V ir padovanojo britų aviacijai "Hurricane" ir "Tornado" lėktuvų eskadriles. Daugelis maharadžų, be rūmų - tvirtovės rezidencijos, - dar turėjo rūmus ant vandens, rūmus kalnuose, medžioklės dvarelius, kartais ir rūmus-šventyklas. Indira Gandhi nusprendė, kad Džaipuro maharadžos perdaug praturtėjo ir pasiuntė pas juos mokesčių rinkėjus, kurie požemiuose surado keturių milijonų svarų vertės aukso sandėlį. Rado ir skrynias, kupinas brangakmenių. Karalių ir karalienę suėmė ir uždarė niūriame Tiharo kalėjime Delyje. Ten Maharani pradėjo mokyti prostitučių ir nusikaltėlių vaikus. Kai dėl ligos buvo paleista, ji su Jacqueline Kennedy rašė knygą. Indijos monarchų prabanga matoma plika akimi ir dabar. Dauguma jų keliauja arba savo lėktuvais, kuriuos dažnai patys ir pilotuoja, arba Rolls-Royce'ais, jei tai leidžia atstumas. Maharadža nesėda prie vairo, nebent važiuotų sportiniu automobiliu medžioti. Kai kuriuose rūmuose didžioji dalis rezidencijos paversta atviru muziejumi. Tačiau Kašmyro maharadžos lobyno negalima pasižiūrėti, nes Ženevos juvelyrai, iškviesti 1984 metais, kai jis buvo atidarytas, dar nebaigė inventorizuoti. Udaipure visi rūmai tapę muziejumi, kuris lankomas su bilietais ir - jeigu kam pasiseks - valgyklos salėje tūkstančiui asmenų galės išgerti arbatos su maharadža, kuris kaip tik gurkšnoja arbatą po pietų, nes taip įpratęs. Galima užeiti į maharadžos protėvių asmeninius kambarius, net į karalienės miegamąjį.

Maharadžos stoja į partijas

Maharadžų rūmuose visada kildavo aštrių konfliktų - jų priežastis dažniausiai būdavo ne auksas, o valdžia. Broliai žudydavo vienas kitą, žudydavo tėvus, kad atsisėstų į sostą, o šiandien kovoja teisingumo mūšius dėl turto padalijimo arba atėmimo. Giminių tarpusavio neapykanta dabar perduodama giminaičiams, kurie yra įsitraukę į politinę kovą. Gvaliore valdančios giminės palikuonys pasidalijo įtakomis konkuruojančiose partijose. Madhavas Rao Scindia buvo Indijos nacionalinio kongreso (socialdemokratų) partijos veikėjas ir vykdė susisiekimo ministro funkcijas. Maharadžos duktė Vasundhara Raje įstojo į Bharatijja džaneta partiją (BJP) ir jos deleguota tapo užsienio reikalų ministre, o vėliau smulkaus verslo ministre. Madhavas Rao žuvo aviakatastrofoje. Vasundhara tarnybos reikalais važinėja traukiniu - lėktuvo, kuris pražudė jos nekenčiamą brolį, privengia.

Daugelis maharadžų užsiėmę verslu ir mažiau galvoja apie didžiąją politiką. Pasuose iki šiol rašoma: profesija - "ruler", arba valdovas. Kadaise prigimtine teise jie gaudavo valdžią ir ji buvo amžina. Dabar dėl realios valdžios reikia kovoti rinkimuose, kurie brangiai kainuoja. Ar verta, jeigu rinkėjų dovanota valdžia tęsiasi vieną ar dvi kadencijas? Maharadžoms niekada nereikėjo jos siekti, todėl neišmoko to daryti šiuolaikinėmis aplinkybėmis. Dalis puikiai tvarkosi, turėdami protėvių palikimą ir vadybininko talentą, dalis - dykaduoniauja ir pravalgo turtus. Tie, kurių tėvai buvo aistringi medžiotojai, dabar užsiima gamtos apsauga ir labiausiai globoja tigrus, be gailesčio naikintus jų protėvių.

Maharadžos žino, kad feodalizmas nebegrįš - naudojasi jo likučiais ir laisvosios rinkos, atėjusios į Indiją, pranašumais. Jie prisitaikė prie pertvarkos: jeigu Anglijos monarchija šiandien visai kitokia negu prieš šimtmečius, kodėl negalėtų prisitaikyti prie naujų aplinkybių jų pačių monarchijos?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"