TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Provincijos įdomybės

2008 03 04 0:00
Kazio Kęstučio ŠIAULYČIO piešinys

Praviras laiškas Lietuvos įdomybių rašytojui Romualdui Granauskui

Apie labai skaidrų orą ir eterį.

Labą dieną, sveikas, Lietuvos įdomybių rašytojau. Gerą dieną, kaip kadaise sakydavo Teofilis Tilvytis. Jį prisiminiau, kad jo buvo ne tik usnynė, bet ir artojėliai, vadinasi - kaimas, sodžius, kaip sako dzūkai ir kaip sakydavo Balčikonis. Ką aš čia - sakydavo, sakydavo! Gana ir to oficialumo, sakysiu Romai, arba - Ramule, dzūkiškai. Rašau tau iš Zervynų kaimo. Ar esi tokį girdėjęs? To kaimo statusas gal geresnis negu tavo sostapilio... Tai yra ir nacionalinis, gal net ir saugomas, ir visokeriopai čiustomas... Kaip ir daugybė kaimų - juk tokios visokios kaimų čiustinimo programos!.. Lukterkit, pamatysit, lėksit pas mus ne tik iš krūmų kylantį dūmelį pamatę, bet ir gaivinančios šviesos semtis. Žinok, šiuo laiku esame labai apšviečiami...

Užteks erzelioti, prie reikalo. Tamstikė gerai pasikandžiojai "Lietuvos žiniose" sausio pabaigoj ir vasario pradžioj, atpasakodamas savo sapnus. Pamaniau: ko dabar tu, sostapilio gyventojau, toks įširdęs? Tai švietimo sistema ne taip šviečia, tai mokytojai mažai gauna, tai greitukės taikosi neimt per mažai išgėrusiųjų, tai stadionų prisireikė, tai aplinkkelių! Mažai gauna! Na, ir kas? Kur nukišot savo patriotinius jausmus? Per televizijas matėm - ar negražūs mūsų švietimo, kultūros ar sveikatos ministeriai? Tai ar tokie gražūs gali norėti daryti negražiai? Ką čia daug šnekėti! Mažiau sirkit, o ir sirgdami nepamirškit pagarbos ir meilės... Kam? Biednystei! Nes tik biednas yra dvasingas. Mūs kaime vaikų kaip ir nėr, tik du mažutukai, mums, seniams, mokslo užtenka, kantičkas paskaitom. Jūs tenai sergat visokiom kvarabom, prisistatėt visokių kaminų, rūkyti išėjot į ūlyčias, prisigrūdot plastikinių langų, prisivežėt iš Kinijos akmenų (gal su kokiom norint ligomis?)... ir aimanuojat. Mes čia, kaime, nepagydomai sveiki, oras mums iš girių ateina švarus, užvalgom Čepkelių spalgenų, užgeriam iš kitų sodžių atsivežę penkiasdešimt penkių laipsnių (kad savo gamybos vartojam, dėl tvirtesnio saugumo nesakom), ką čia daug šnekėti - mūsų kūne sveikata skamba kaip šiais laikais giriose vis rečiau beužtinkamas smalėkas... Mums visokių ministerijų (netgi aplinkybių apsaugos su naujuoju ministru) reformos buvusios nebuvusios, reformuojamės patys, ganėtinai savarankiškai.

Bet... bet, mielasai Lietuvos įdomybių rašytojau, kaip čia tau geriau išsitarus... Užsiminiau, mes irgi taikomės kaip norint išlįsti į šviesą, mes taipogi nenorim atsilikti nuo pasaulio, į kokius globalinius nesitaikom, o vis tiek... Dėl vieno tokio neglobalinio dabar tau ir rašau, rašydamas labiau žodį pritaikai, buvau beimąs telefoną į rankas, bet susilaikiau...

Tai skaityk toliau. Čia tau ne koks sapnas, o šviesi tikrovės pasaka! Ausis suskliaudę laukėm kontaktų su pasauliu, kai toksai "Comliet" (bijau sulietuvinti...) beveik žaibiškai ėmė įrenginėti mums, provincijos žmoneliams, telefonus. Iš pradžių brangiai, paskui vis pigiau ir pigiau. Pakabino ir man tokią dėželę. Po to iš "Comliet" mūsų jungimo su pasauliu reikalus perėmė "Telekomas" (dabar, rodos, TEO. TEO - ir neseniai atsiradęs LEO? Gal jie kokie nevienodai apsirengę dvyniai?). Aš jau taip buvau išsiilgęs pasišnekėti su žmonėmis, su kultūringais žmonėmis, ne šiaip sau su bet kokiais, ir tau retsykiais paskambindavau, ir pats, Lietuvos įdomybių rašytojau, skimbtelėdavai man, kartais užsišnekėdavom pašėlusiai ilgai, paleisdami į švarutėlį eterį visokių žodžių. Paskui, žinia, kasydamiesi pakaušius laukdavom pranešimo, kur būdavo litais įvertinti mūsų ir visokie kiti pokalbiai. Taigi sykį... Šiurpas ima, kai tą sykį prisimenu. Tik baigėm šnekėti, nuvirtau į lovą, laimingas ir patenkintas žvelgiu į musytę, rėpliojančią per lubas. Bar bar bar - į lango stiklą. O jau tas buvo naktį. Pasiėmiau prie lovos visad patogiai padėtą kirvuką - ir prie durų... Kaimynė!

- Neseniai šnekėjai telefonu? - aiškiai sutrikusi kaži kaip nelabai drąsiai užklausia.

Pajutau, kad imu rausti.

- Šnekėjau... O kas?

- Kad nesmagu ir sakyti. Bet nesakyti - dar nesmagiau. Kitą sykį šnekėkitės... kad mažiau visokių žodžių...

- Čia dabar! Kas yra?

- O yra tas... Žiūrėjau per LNK serialą... Žodžiu, jau tenai toks kaip ir herojus meilina paną, o žodžius beria ne tas herojus...

- Na, toliau! Kas toliau? - rėkte rėkiu ir jau ne raustu, o pradedu blykšti.

- Toliau... Kad žodžius beria ne tas herojus, o tu ir tas, su kuriuo kalbi.

- Per LNK?

- Per LNK...

Nuo to sykio aš tave ir kitus, kai imdavom šnekėti, perspėdavau per daug neišsiplėsti, pats irgi veblendavau puse lūpų. Pameni, esu perspėjęs. Bet tau geriau, tavęs kaimynė tai nepažįsta... Laikui bėgant apsiraminau, prisimiršau. Tik pernai irgi apie vasarį kaimynė vėlei perspėjo mano balsą girdinti jau ir per Lietuvos nacionalinę, ir per radiją... Bliamba! Šit, kodėl dabar ėmiau tau rašyti, geriau jau išeiti į viešumą atitinkamai liežuvį prikandus... Puoliau ieškoti popierių, kuriuos esu gavęs (visi, kas įsivedėm tokį telefono ryšį, tokius popierius gavom), viename radau parašyta: "Užtikrinti ryšio slaptumą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisinius aktus." Aha! Tada jau skambinau drąsiai, tegu girdi (visa Lietuva? Visos LNK ir visos nacionalinės?), kas klausosi. Prisišaukiu, bene tik iš Ryšių reguliavimo tarnybos atvažiuoja du vyrukai, įsineša dvi dailias kaži kokios aparatūros dėžes, tikrina, žinoma, pirmiausia nori apkaltinti maniškį aparatą, bet aš juodu nuvedu pas kaimynę, tą LNK žiūrėtoją. Tiedu vyrukai derinasi, klausosi ausis ištempę, o kaimynė įjungia dabar jau radijo aparatuką - prašom: girdėti toks švarus kitos kaimynės balselis, pilnas visokių džiaugsmų ir pasitenkinimo. Iš telefono ragelio - tiesiai į radiją! Puiku.

Paaiškinsiu, kad kaimynei telefono ryšį irgi "davė" tas pats ar ta pati TEO. Vyrukai išvažiavo, pažadėjo išsiaiškinti ir paskambinti, paskambino, pasakė visas tas žinias perdavę aukščiau. Bet, matyt, taip aukštai ir taip toli, kad niekas neišgirdo... Tenai, aukštai ir toli, neišgirdo, o iš kur man ir kitiems žinoti, kaip toli, už kokių vandenų ir girių, mūsų balsus gali girdėti kiti tokio ryšio turėtojai?

Tai šit kas! Eina peklon. Jau paėmė ir siutas: žinia, civilizacijos laikai, telefonų laukėm kaip kadaise Iljičiaus lempučių, bet gi dar: gaudami kad ir tą skylėtą ryšį, netekome kito! Pačiam, Lietuvos įdomybių rašytojau, gerai - turi sau laidinį ryšį, turi internetą, mums irgi kuriama ir prikurta visokių kaimo internetinimo programų, o kas mums iš tų programų, jei sovietinių ryšių perėmėjai išsyk nukarpė buvusius visus laidus, pakeisdami laidinius ryšius ir mums įvesdami kaži kokį korinį... Bičių korių? Pakabino tokias to ryšio dėžes, kurios yra bebalsės be elektros, o jeigu jau kur nors švystelėjo žaibas - amen! Ypač jos bijo žaibų iš savo tėvynės, iš Suomijos... O jei ir nežaibuoja, prie šitų dėžučių jokių internetų neprijungsi. Čia pat ir klausimas: tai ką, tada, kai Lietuvos ryšiai buvo pardavinėjami svetimiems, mūsų ryšių tarnybų vadovai nežinojo, kad galybė kaimo žmonių neteks laidinio ryšio? Ką - jie nežinojo, kad naujieji šeimininkai jau galanda peilius ir tuoj tuoj puls pjaustyti telefonų laidus, draskyti kabelius? Turėčiau dabar tą elektroninį paštą, tai ne tiek tau prirašyčiau! O dar šit kas, pamąstyk: kokia nors vėtra nutraukė elektros laidus, tavo "korinis" telefonas atsijungė, o žaibas plykst į kokį kluoną, o tu, koks širdininkas, ėmei žiopčioti? Kas tada? Kaip ir kuo prisiskambinti greitajai, dar ir nepaliestai naujosios reformos?

Matai, daug prirašiau, gali sau perbėgti akimis, visko neskaityti, juk sakoma: sotus alkano neatjauč. Gal ir mažiau būčiau rašęs, bet kad mus, užkampių žmones, yra apėmęs tikras nervas! Kiek prišnekėta, kiek prižadėta provincijos, kaimo labui, kiek visokių projektų, galimas daiktas, ir pinigo išmėtyta, kiek visokių ponulių susėdę ar sustoję riejasi, į kairę ar į dešinę eiti, savo ar kitų neteisėtus pastatus griauti, žiūri išpūtę akis vis į tą Briuselį, o taip nenaudinga, gal ir nepelninga žvilgtelti, kas darosi čia pat, pašaly, po kojom!

Dar pakentėk, paklausyk. Dar dėlei to paties ryšio... Galvoju, eik tu... TEO! Susišnekėsiu su "Omniteliu". Įsitaisiau - nė šnipšt: nei iš pirkios, nei iš kiemo. Kai pakabini kur po gegne, tas (SIMAS?) prisiima. Sykį gavau žinutę, kad galiu prie savo mobiliuko prisijungti internetą... Stebuklas! Nuvažiavau į tavo sostapilį, nesunkiai susiradau tokią vietelę, kur darbuojasi omniteliai, nedrąsiai įeinu, nusiimu kepurę, toks juodai apsidaręs ir pasišlipsavęs vyrukas beregint mane pamato ir linkteli galvą, kad sėsčiaus priešais jį (spėju įsivaizduoti, kaip pagal madą jis vaikšto: atsilošęs ir statydamas tiesias kojas, kurių pėdos smarkiai pasuktos į šalis, maždaug išeina didžioji V raidė...). Savo veltiniais apautas kojas nedrąsiai pakišu po dailiu staliuku.

- Klausau, ponas!

- Noriu interneto, - nedrąsiai sakau jam ir matau, kaip jis mane džiugiai nužvelgia: vyrukui gražu, kad civilizacijos spinduliai nusidriekia į visus pašalius - mato, kad iš provincijos. Tiesdamas ranką paimti iš manęs mobiliuką, vyrelis spėja pamatyti ir mano veltinių galiukus, išlindusius į jo pusę. - Dabar, matot, tokios visokios programos, raginimai vis daugiau žinoti, išmanyti. Ir seniams...

- Taigi, taigi. Žinoma... Mokytis ir tobulėti niekad ne vėlu.

- Bet kaži ar išeis?

- Kodėl turėtų neišeiti?

- Kad aš savo kaime negaliu šituo telefonu ir susišnekėti...

- Ką sakot? - vyrukas paima telefoną, paprašo asmens dokumento, nori akimis tiesiog traukte ištraukti kokių nors galių mano telefoniukui, vyruko veidas vis labiau niaukiasi, nesmagus jis pasuka mano pusėn savo dailaus kompiuteriuko ekraną, užsidedu akinius - mūsų ir daugybė kitų Lietuvos kaimų nudažyta neliečiamybės spalva.

Kaip tuose senoviniuose žemėlapiuose, apie kuriuos, Ramule, ir pats savo raštuose užsimeni: Hic sunt leones...

- Matot?.. Kol kas negalim.

- Matau. Labai labai dėkui.

Džiaugdamasis, kad bent iš kaimo ištrūkęs pakely galiu savo mobiliuku pasikalbėti su kuo tik noriu, skambinu pažįstamiems ir nelabai pažįstamiems, plepu smagiausias šnekas, kol telefoniukas pradeda miaukti ir žybsėti. Grįžęs įjungiu į elektros tinklą, o po kurio laiko, kaip žinodamas, lipu ant aukšto ir pakabinu ryšių aparatą po gegne. Čirkšt - SIMAS. Mudviejų geras pažįstamas. Ai, pasakysiu - garsus kalbininkas ir dargi vieno žurnalo redaktorius! Atpažinai, kurgi ne, Lietuvos įdomybių rašytojau! Žinute prašo, kad paskambinčiau. Rupūs miltai, pamaniau, tuo, kurį nežinia kas girdž, neskambinsiu. Parsinešiau iš kaimyno ilgiausias kopėčias, užvariau ant stogo iki pat kamino. Ačiū Dievui, kad sniego buvo nedaug. Užsidėjau žieminę mučę, užsimoviau pirštines ir ėmiau atsargiai kopti prie taško, iš kur turėtų atsirasti ryšys su pasauliu. Ir ką tu, Ramule, manai? Yra ryšys! Apsižergiau kaminą ir... Žinai, tam mūsų pažįstamam, kaip tikram dzūkui, žodžių netrūksta, o ir aš, išsiilgęs kokių mokytų šnekų, skaniai šnekuosi, iš to džiaugsmo gal ir per garsiai, nes pradedu staiga girdėti ir pašalinių garsų - girgžt girgžt, trinkt trinkt... Taigi ėmė vertis kaimynų pirkaičių durys! Tau ir po slaptumo! Tas kalbamokslio ir visokių kitokių reikalų žinovas, girdėjęs, kad man ne kaip su tuo mobiliuku, paklausia, iš kur skambinu. Kai pasakau - iš kaimo, nuo stogo, nuo kamino, jis ima taip kvatotis, kad ir mane suima tokie juokai, kai jau reikia pasisergėti nepaleisti iš glėbio kamino...

Deivės Praktikos valia

Dabar atsipūsk, pailsėk, nes jau nesustosiu greitai: kuo toliau rašau, tuo labiau ima tokie juokeliai ne juokeliai - viskas tai dėl to, ką tu užkliudei savo raštuose "Lietuvos žinių" laikrašty. Vaje! Tu tenai prisiverti susapnuoti šį ir aną. Žinia, sapnas esti kokios nors realybės atspindys. Ir aš norėčiau kada nors susapnuoti, bet kad visko per akis ir be sapnų. Sapnuoji, kad vežimėliais į šiukšlynus vežamas Oksfordo ar koks kitas žodynas. Aš guldamas į patalą bijau susapnuoti, kad panašiu vežimėliu išgabenamas mūsų kalbos didysis žodynas, kurį andai pradėjo rašyti Jonas Jablonskis ir Juozas Balčikonis, o jau dar vėliau labiausiai jį pildė ir glostė Vytelis Vitkauskas. Viskas, brolyti, yra tokios deivės Praktikos valioj. Girdžiu: kaip tai suprasti? Tai ir suprask: greitai nebebus rašoma nei simfonijų, nei operų, nei romanų, nei novelių, nei tavo parašaliojimų - viskas vadinsis projektais! Nebus žodelių truputį, užtektinai, ganėtinai, maždaug... Bus pakankamai. Pavyzdžiui, pakankamai nedaug... pakankamai blogai... Ar supranti, ką tas reiškia? O vienareikšmiškai? Tu tik pagalvok, kiek tas vienas kerėplas žodis lyg smakas prarijo kitų žodžių. Tą kerėplą labiausiai išplatino seimūnai. Tas žodis ne šiaip sau žodis, o jau kaip koks inteligencijos, intelekto, kaip koks košerinis maistas... Pamaži liausimės žodžius linksniavę - gramatikos knygos bus plonesnės. Antai - kas kelintas žmogelis radijuje ar televizijoj (neatmetant ir pačių žurnalistų!) sako: du tūkstantis aštuntieji... Šit dar: vienas muzikų projektininkas išsitarė - stengsimės, kad būtų sukurtas geras produktas. O sapnuoji, kad į šiukšlyną išvežamas kaži koks anglų kalbos žodynas. Mūsiškis, lietuviškas, galės greitai smarkiai suplonėti. O naujausias, tiesiog iš pečiaus ištrauktas dabar yra žodžiukas kepsnys - motyvacija. Klausykis! Anąsyk stotelėj, laukdami traukinio ir ruošdamiesi nuvažiuoti į miestą nusipirkti ko pristigę, šnekasi du vyriukėliai:

- Ar dabar kur bedirbi?

- Kad ne...

- Betgi skaldei Petrei malkas. Ar baigei?

- Mečiau! Atsisakiau.

- Tai kol?

- Mažai moka. Nėra motyvacijos...

Ar matai, kiek žodžių tas vienas parazitas nugalabija. Nesakysi, kad vaikas tingi, todėl ir mokosi prastai - jam nėra motyvacijos. Kai tik kas prastai, kai tik ko nenori, tai nėra motyvacijos! Mažai moka, nėr motyvacijos gydyti... Gal taip ir gerai: negydo, tai nėr motyvacijos ir sirgti...

Ar girdėjai - dar vienas naujut naujutėlis parazitukas susisuko lizdelį mūsų kalbukėj, jis taip pat ima smaugti mūsų smagius žodelius: puiku, šaunu, valio, tai bent, nieko sau, nuostabu... Už visus tuos žodelyčius yra galingesnis vau! Ar žiūrėjai per Nacionalinę šokių dešimtuką? Tenai vienas vyriukėlis (iš vertinimo komisijos!) tą žodžiuką, pagirdamas vieną šokėjų porą, paleido tiesiog susižavėjęs. Ir džiugiai dairėsi, norėdamas pasitikrinti, kokį įspūdį padarė.

Tu gal ir nesakysi, bet kai kas sakys: čia juk smulkmenos, čia mūsų kultūros provincija, totaliai provincija. Kam sakyti - labai dėkui, jeigu galima pasakyti anglų kalbos padėkojimo intonacija - ačiū labai. Šituo neskaniu tepalu pateptas ne vieno visuomenėje šnekančio žmogaičio liežuvis, o šitaip jį tepti kadaise pradėjo, o dabar tepa jau storiausiais sluoksniais vadinamosios mūsų scenų žvaigždės.

Provincija, visa tai, ką čia sakome, yra provincija. Kalbos komisija, regis, irgi mano panašiai, kalbos taisymams sukurdama mažučius radijo ir televizijos vaidinimukus, kuriuos tikriausiai irgi projektas įkvėpė. Tie projektukai, kaip ir pagret skelbiamos reklamos, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Kaip kokie nerimti juokeliai.

Kalbos komisijos žmonės tas visokias nūdienos kalbos bjaurybes turėtų negailestingai deginti, o ne kvailoms, agresyvioms madoms pataikauti.

Broliukas, kaip tasai sakė, tingėdamas tą žodį broliukas linksniuoti, - į visa tai, ką parašiau anksčiau apie telefonus, o dabar apie lietuvių kalbos žodžius, politikos ir kultūros didžiūnai žiūri kaip į atkampiausią provinciją. Į provinciją, kur žmogus esąs visai nevertingas, smulkmena. Ar girdėjai anąsyk per radiją šnekant Nijolę Oželytę? Žinau, kadaise ji skaitydavo tavo noveles, kai važinėdavom po kaimus, po provinciją... Šit kaip ji anąsyk prasitarė: buvo žmogus žmogui vilkas, o dabar žmogus žmogui - klientas...

Juozas (APUTIS)

Zervynų sodžius,

vasario mėnesis.

Tęsinį skaitykite rytdienos LŽ numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"