TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Provincijos įdomybės

2008 03 05 0:00
Kazio Kęstučio ŠIAULYČIO piešinys

Praviras laiškas Lietuvos įdomybių rašytojui Romualdui Granauskui (pabaiga, pradžia kovo 4 dienos numeryje).

Pala, Ramule, apie ką čia dar su tavim pašnekėjus? Sakiau, kai šnekėsim kada telefonu, užsiminsiu ir šit apie ką. Jeigu mobiliukais neina kalbėti, suomiška teletechnika gal netgi kokių šnipų paklausoma, tai mažiau šnekėsim, o pasižiūrėsim kokių įdomesnių laidelių per... Nacionalinę televiziją. Gerai! Čia tu irgi nebūsi tas, kuris atjaustų mus, provincialus. Ką tu atjausi, kad tau visokios kabelinės po ranka, kad jums, miestiečiams, čia pat ir kokie koncertai, ir teatrai. Ta Nacionalinė vis tolyn nuo mūsų ir tolyn - paleido antrąjį kanalą ir ten nuvarė visus geresnius, kultūringesnius dalykus - kokius dokumentinius filmus, Bumblauską, Kuolį, Kelmickaitę, Baužytę su "Mūsų miesteliais", gali nuvaryti ir Donskį, o pirmojoje programoje priveisė visokių reikia pakalbėti, visokių seksinių ("popsinių"... pap..., kaip tu sakai...) šokių mokyklų, visokių pamokėlių, kurių metu ir jų pagyvenę mokinukai, taipgi ir žiūrovai, ne tiek mokėsi, kiek nenuleisdavo akių nuo mokytojos kojaičių... Ar tu, Ramule, žinai, kad mes kaimuose tiktai šią Nacionalinę Lietuvos televizijos programą ir matome, antrojo kanalo - ne! Kuriems velniams mums, provincialams, ko nors padoresnio reikia, vis tiek mes nieko neišmanom!.. Na, palaukit, imsimės politiškai gąsdinti - jungsimės batios Lukašenkos televizijas!

Vamzdiec!

Skaityk toliau, nesiraukyk... Turi gerą ausį, ar ne? Klausyk, ar pastebėjai, ar išgirdai vieną pošiurpį dalyką: ar per radiją, ar televizijoj šnekėdami kokių nors valdžios institucijų, kokių departamentų žmoneliai, šneka, rodos, ne žmonėms, ne tau ir ne mums, pakraščių gyventojams, o kalbasi su kaži kokiu įstatymu, potvarkiu, žvelgdami abejingomis akimis - lyg žiūrėtų į kokią raidę, skirsnį, punktą... Nemoku pasakyti, bet nutuoki, apie ką kalbu. O jau kai pradeda ką nors aiškinti - amen! Sprendimai, pataisos, interpretacijos, papildymai, instrukcijos, nutarimai, klausimai, problemos: tikra teoretikų šutvė! Žmogui vietos nėra. Ai, jo iš tikro nėra, sakė juk signatarė aktorė - yra klientai ir jiems yra skirti projektai... Pala, o tai kaip vadinsis kompozitoriaus, literato kūriniai, suslėgti projekto sūrmaišy? A, komprojektas, litprojektas... Bet ar čia mums kas nors neims prikaišioti sovietizmo nostalgijos? Atsiras kas nors, apskųs Briuseliui...

Dar vis tiek išsitarsiu, dar pasakysiu kelis žodžius iš provincijos ir apie provinciją. Matei laidžiukę per televiziją, matei, kaip atrodė Subartonių Krėvės muziejaus direktorės Evelinos Buržinskienės namelio liekanos? Pasistatė moteris sudegusio vietoj, na, be leidimo, vėlei - be projekto, liepė griauti, nusigriovė su vaikais pati, dabar stovėjo prie tų griuvėsių. Na, taip, pasistatė, tarkim, be leidimo ar tenai dar ko, betgi, betgi... gaisravietės vietoj. Matei, kaip aplink tą nugriauto namo laužą vaikščiojo kaži kokių statybų inspektorius? Kaip katinas, pridaręs į pelenus ir vis norintis nusipurtyti kojaitę. Taigi ta moteris, ta Evelina Buržinskienė, ir sako prisibijodama: "Kad jau taip, nugrioviau su vaikais, žiūrėsim, statysim kaip reikia, bet kai pasiklausau, pasižiūriu, kas darosi kitur..."

Žinai, Ramule, čia jau nebeišlaikė mano nervai - pašokau ir pats vienas sau užkriokiau:

- Vamzdiec!

(Atmeni, iš kur tas vamzdiec atsirado? Ogi vienas išmintingas žmogus sudurstė žodį iš galingos sovietinio gyvenimo patirties ir iš Mažeikių naftos. Atsimeni? Tam žmogui reikėjo duoti kokį patentą... Pasaka! Pala! Girdėjai - jau baigia iš kiaušinio išsiristi ir vienas mūsų šalelės Lietuvos įvaizdžio įvaizdis. Girdėjai? Būsiąs toksai: drąsi Lietuva. Negi Lietuva ir teverta tokio pasipūtėliškai kvailo įvaizdžio? Geriau tu pavadink: vamzdiec Lietuva! Pamatytume, kaip visa Europa, gal net ir pasaulis, kukliai pastebėkime, prie tokio įvaizdžio vartų sustotų, suklustų: kaži ką tas reiškia, gražiai skamba? Kaži kaip reikėtų užrašyti europietiška kalba? Lithuania - aišku, o kaip - vamzdiec?

Tai va: tada ėmiau vaikščioti iš kampo į kampą, nuodėmingai apgailestaudamas, kad Lietuvoj nepažįstu bent kokio Bin Ladeno (kaip rašyti originalo kalba?..) išpažintojo, tikrai kyšio atiduočiau visas savo nuo visokių remontų užsilikusias lentas, kad jis paleistų... kokioj Šventojoj į stiklapilvius per visokias machinacijas sustatytus daugiaaukščius kokį nediduką lėktuvėlį... Suriktų per garsiakalbį, perspėtų, kad žmonės kuo greičiau iš tų stiklamūrių išsikraustytų, ir... Pernai mačiau, pervažiavom per šitą statybų klaikynę. Ir staiga beviltiškai prisiminiau štai ką: į Dzūkijos miškus rusų lakūnai karui besibaigiant už kanistrą naminės nuleido ne vieną lėktuvą. Žmonės iš tų nuleistųjų aliuminio lydydavo indus, šaukštus, netgi mergelėms lelijėlėms šukas... Juk tikriausiai aerodromų buvo ir kitur, ne tik Perlojoj, rodos, kad ir prie Palangos. Betgi kas iš to, kad ir būtų buvę, dabar tai nėra... Čia jau ir aš (kaip ir tu savo rašymuose laikrašty) pradedu sapnuoti...

Bliamba, tu mane su tais savo sapnais visai užšutinai - rašyčiau ir rašyčiau, bet jau reikia ir užbaigti. Kas čia dar geresnio toje mūsų provincijoje? A, anąsyk kaimo kelelyje pusnaktį užklimpusi kapstėsi greitoji - mat miškų pirkliai varo ir varo baisiausias mašinas, išmalė, išdraskė visus keliukus, ir niekas negalėjo jų sudrausminti, ką čia kalbėti apie baudas. O tais keliukais arba pro šalį dešimtis kartų pralėkdavo visokių didžiūnų ir seimūnų mašinėlės. Sako, nėr tokio įstatymo, nėr kaip nubausti, o mat yra įstatymas kelius ardyti. Dabar tas jau aprimo, jau nebėr bemaž ir miškų. Girdėjau, kaip dvi dzūkės šnekėjo: sako, anksčiau, kai su Petra išeidavom į girią grybų ar uogų, tai ir traukdavo pargriūti ant samanėlių - tokios gražutės, tokie patalėliai. O dabar - nei tų patalėlių, nei kur pasislėpti - išrausiotos plynios... Šneki, atsiliepė kita, o tai kiek turi metų? Jai dar samanos!

Šit dėl ko taip išvarpytos Lietuvos girios!

Kas čia dar? Anąsyk vėlei turėjau progą prisiminti varganus savo mokyklinius metus - kai trūkdavo sąsiuvinių, o pažymių knygelės būdavo panašios į autus. Pas mumi dabar, ne mūs kaime, o mieste, ne dabar, o pernai rudenį, vaikai gavo dovanėlių - pažymių knygelių, kur sudėtos vieno seimūno, sako, kad ir mero, o gal dar ir kito didžio žmogaus nuotraukos. Tai va! Vau! Graži dabar žiema ne žiema, ramu, tyku, net šunes tingi suloti, laukiam nesulaukdami gyvesnio gyvenimo, kai prasidės upele plaukimo sezonas, tada tai pagyvensim vienu tikro gyvenimo ritmu, patrauksim į nosis, burnas ir ausis dulkių - matai, mūsų sodžius pritaikytas arklukais važinėti, o nūnai... Nebus kur dėtis, baisu ir pereiti kelaliu. Gal kartais yra gauta kokių pinigų, nes iki kaimo pernai buvo nuklotas asfaltas, išžvyruotas toksai šalikelis į baidaryną, į plukdymo vietą, bet kad tenai, girdi, nelabai gerai su visokiais... infraraudonaisiais? Infrastruktūrom... tai daugel kas baidarių vežimus varo per kaimą į buvusią prieplauką. Juk jau rašiau - kaip ir kam galioja įstatymai!

Tai matai - telefonu pasibijojau daug šnekėti, o čia... Ehė, kai ko ir neparašiau, ką būčiau telefonu pasakęs... Matai, gyvate, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Ką nutylėjau, tegu būna jei ne valstybės įvaizdžio, tai bent jau mūsų paslaptis. Gerai? Kitą sykį telefonu... O gal ne! Tegu žmonės ramiai sau žiūri serialus. Tai - sudiev.

Juozas (APUTIS)

Zervynų sodžius,

vasario mėnesis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"