TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Pusmėnulis raudonosios žvaigždės šešėlyje

2008 07 26 0:00

Kodėl ortodoksai komunistai ir radikalai islamistai veisia vienodai beatodairiškus teroristus?

Abejonių nepripažinimas, beatodairiškas tikslo siekimas, vienareikšmiai ir nekintantys šūkiai, dogmos ir postulatai - visi tie islamizmo bruožai primena kitą galingą XX šimtmečio idėjinę formaciją - komunizmą. Nors komunistinės valstybės kėlė didžiulę grėsmę laisvajam pasauliui, jos retai griebdavosi teroro už savo teritorijos ribų. Generolų Kutepovo (Paryžiuje, 1930) ir Milerio (1937) pagrobimas, Trockio nužudymas (Meksikoje, 1940), bulgaro radijo žurnalisto Markovo nunuodijimas (Londone, 1979), pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II (Romoje, 1981) - tai buvo specialiosios operacijos, slaptosios policijos suplanuotos ir realizuotos. Jų taikinys nebuvo atsitiktinės aukos, jos nebuvo iracionalios neapykantos rezultatai.

Iliuzija kaip narkotikas

Bedievių komunistų ir fanatiškai tikinčių musulmonų politinės - visuomeninės pažiūros buvo panašios. Komunistinį modelį mėgino įskiepyti Ahmedas Ben Bella Alžyre, Naseras Egipte, Hafezas al-Asadas Sirijoje, Saddamas Huseinas Irake, Ahmedas Sekou Toure Gvinėjoje, Kwame Nkrumah Ganoje, Sukarno Indonezijoje, Habibas Burgiba Tunise. Tų šalių panašumą su Vietnamu, Kambodža, Kuba, Nikaragva ar Šiaurės Korėja lėmė ne kultūrų bendrumas, o tai, kad visos jos XX amžiaus viduryje atsidūrė ties industrializacijos eros slenksčiu.

Demokratai Vakaruose dažnai viliasi, kad valdžią tose šalyse užgrobė sąmokslininkų grupelė, kuri neturėjo visuomenės paramos, bet jeigu ten įvyktų laisvi rinkimai, viskas susinormalizuotų. Tačiau rinkimai Alžyre (1992), Pakistane (1997), Gazos ruože (2006) rodo didelę islamiškų parijų įtaką. Šiandieninėje Turkijoje pasaulietiškos valstybės likimas kabo ant plauko. Visuomenė nenujaučia, kad komunistų ar islamistų valdymas reiškia neišvengiamą skurdą. O tarp idėjų, kurias skelbia ir vieni, ir kiti, ypač patrauklios dvi: lygybė ir neklystamumas. Abi vienodai apgaulingos. Iliuzijos daro raminantį poveikį kaip alkoholis ar novokainas. Gelbėdamiesi nuo dvejojimo kančių prie komunistinės ideologijos ar ortodoksinio islamo linksta net išsilavinę ir talentingi žmonės. Jean-Paul Sartre'as, susižavėjęs trockizmu ir maoizmu, pateko į ideologijos glėbį, sugundytas tokių pačių taurių potraukių, kurie atvedė į islamizmą egiptietį rašytoją Sajidą Kutbą.

Islamo ir komunizmo panašumai darosi akivaizdesni, kai sugrįžtame į XIX amžių. Komunizmui atsirasti tada padėjo revoliucinis teroras, persiritęs per Europą ir Ameriką su tokia pat jėga kaip šiandieninis džihadas. Neapykanta besikuriančiam industriniam pasauliui perpildė europiečių širdis tose šalyse, kurios atsiliko technologų varžybose. Neapykanta ne silpnesnė už tą, kuri šiandien liepsnoja musulmonų, besipriešinančių industriniam pasauliui, širdyse.

Pirmieji "žemdirbių" išpuoliai prieš "mašinų gamintojus" vyko ne XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Palestinoje, bet daug anksčiau. Jau XIX amžiaus pradžioje mašinų panaudojimas gamybos sferoje sukėlė gigantiškas visuomenines permainas ir pakirto buvusios tvarkos pagrindus. Tas lūžis virto kančiomis daugeliui žmonių, iš kančių gimė protestai, o po protestų sekė smurto aktai. Ludistų judėjimas Anglijoje (1811 - 1816) naudojo mums žinomus metodus: užsimaskavusių banditų naktiniai antpuoliai, fabrikų naikinimas ir padeginėjimas, jų savininkų žudymas. Tų nusikaltimų vykdytojų persekiojimas virto areštais, teismo procesais, egzekucijomis, trėmimais.

Nuo XIX amžiaus vidurio terorizmas tapo tarptautiniu reiškiniu. Jo pirminių šaltinių reikėtų ieškoti šalyse, kurios atsiliko nuo technikos pažangos. Italijos karbonarai, Lenkijos anarchistai, Rusijos narodovolcai ir eserai, Airijos katalikai, Serbijos nacionalistai - visi verti atskiro skyriaus knygoje "Žemdirbiai prieš mašinų gamintojus".

Terorizmo kronika Pirmojo pasaulinio karo metais kraujo praliejimo mastais nenusileidžia terorizmui, kuris prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Bombos sproginėjo kavinėse ir parkuose, nekalti žmonės žūdavo Paryžiaus ir Lijono, Londono ir Mančesterio, Čikagos ir Niujorko, Maskvos ir Sankt Peterburgo, Vienos ir Sarajevo gatvėse. Teroristų akyse valstybės, įžengusios į industrializacijos erą, buvo nusikalstami režimai, o asmenys užimantys postus jų administracijoje ar teisėtvarkoje nusipelnė mirties bausmės. Nuo anarchistų kulkų, bombų ar peilių žūdavo net valstybių vadovai bei jų šeimų nariai: Rusijos caras Aleksandras II (1881), Prancūzijos prezidentas Sadi Carnot (1894), Ispanijos premjeras Antonio Canovas de Castillo (1897), Austrijos imperatorienė Elžbieta (1898), Italijos karalius Umberto (1900), Jungtinių Valstijų prezidentas Williamas McKinley (1901), Austrijos sosto įpėdinis arkikunigaikštis Ferdinandas (1914).

Panašiai kaip mūsų dienų džihadas, ano meto anarchistų-socialistų judėjimas neturėjo tvirtų organizacinių rėmų, todėl policijai buvo taip sunku su juo kovoti. Apie tai teisme kalbėjo prancūzas anarchistas Emile Henry, susprogdinęs bombą Paryžiaus kavinėje: "Kiekvieną dieną mane apima vis didesnė neapykanta tai pasišlykštėtinai visuomenei, kurioje esu priverstas gyventi. Anarchizmas giliai įleido šaknis - tai reakcija į visuomenės supuvimą. Anarchizmas yra visur, todėl jo negalima sugauti. Galų gale jis jus sunaikins."

Revoliucionieriai pateisindavo nekaltų žmonių mirtį tais pačiais argumentais, kuriuos šiandien naudoja džihado kovotojai. "Anarchistai nepasigailės nei buržuazijos vaikų, nei moterų, nes buržuazija nepasigaili engiamos daugumos vaikų ir moterų," - pareiškė Henry. Taip pat kaip šiandien intelektualai ir meno žmonės, nors ir nepritarė smurtui, teigė, jog reikia kovoti prieš anarchistus ne represijomis, bet šalinant neteisybę ir valdančiųjų režimų žiaurumus.

Kam kenkia demokratija

Jeigu šiuolaikinis tyrinėtojas sėstų rašyti industrinės eros pradžios Rusijoje istoriją, galėtų padalinti savo darbą į dvi dalis: pirmoji - tai revoliucinis teroras, kurį inspiravo Lenino mokytojai: Černyševskis, Bakuninas, Nečajevas, Želiabovas (1816 - 1917), o antroji - laikotarpis nuo bolševikinio perversmo 1917 m. spalį iki komunizmo žlugimo 1991 m. rugpjūtį. Tuo laikotarpiu komunistinė oligarcija pavertė terorą savo įrankiu.

Istorinės analogijos rizikingas dalykas, tačiau pagrįsta atrodo tokia hipotezė: kai atsilikusios šalys įžengs į industrializacijos fazę, turės pereiti du etapus. Pirmas - tai nežabotas teroras, antras - tvirta diktatūra paremta islamizmo ideologija, kuri tokia panaši į komunizmą.

Musulmoniškų kraštų, kurie perėjo pirmąjį etapą ir atsidūrė ties antrojo slenksčiu pavyzdžiu reikia laikyti Iraną, Siriją, Libiją. Nematome teroristų, kilusių iš tų kraštų, o tai reiškia, kad totalitarizmas sugeba kontroliuoti savo pavaldinius, apriboti jų judėjimo laisvę, kontaktus ir keitimąsi informacija, pačioje užuomazgoje likviduoja bet kokias organizacijas. Priešingai taurių intelektualų viltims Egiptas, Pakistanas ir Saudo Arabija veikiausiai pasuks totalitarizmo, o ne demokratijos linkme.

Industriniam pasauliui tai vis dėlto atneš tam tikrą palengvėjimą. Totalitarinis režimas nepakenčia žmonių, pasirengusių mirti dėl abstrakčių idėjų, o kaip tik tokie kelia mums didžiausią pavojų. Pagaliau totalitarizmui galima pagrasinti raketomis, lėktuvnešiais, koviniais sraigtasparniais - žlunganti Sovietų Sąjunga įrodė, kad tokie "argumentai" gali būti veiksmingi totalitarizmui. Tų nesubrendusių šalių stūmimas demokratijos link - tai būdas atgimti terorui visa jo grožybe.


Idėjinis bendrumas

1. Visiškas žmogaus pavaldumas dogmoms ir valdžiai.

2. Už mėginimą pasitraukti (pabėgimą į užsienį, perėjimą į kitą tikėjimą) - mirtis.

3. Už kritiškas ar ironiškas nuomones apie gyvus ir nebegyvus šventuosius - mirtis.

4. Siekimas likviduoti laisvąją rinką.

5. Visa apimanti meno ir mokslo kontrolė.

6. "Islamas, panašiai kaip komunistų partija kontroliuoja valstybę, nepaklusdami jai ir už nieką neatsakydami"( Rogeris Scrutonas "Vakarai ir visi likusieji").

7. Nėra legalios opozicijos.

8. Komunistų partija yra neklystanti, nes remiasi šventa knyga - marksizmo- leninizmo teorija. Taip pat visada teisus musulmonų ulemas, nes remiasi šventais pranašo priesakais.

9. Aplinkinį pasaulį užvaldžiusios satanistinės jėgos - kapitalistai, kitatikiai, kurie nori sunaikinti "šviesos karalystę" - komunizmą, islamą.

10. Mirtis kovojant su priešais - tai aukščiausias gyvenimo pasiekimas.

 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"