TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

R.Gary: varžybos su savimi ir likimu

2009 01 22 0:00
Rašytojas, Generalinis Prancūzijos konsulas, apdovanotas Išsivadavimo judėjimo ir Garbės Legiono ordinais.
Corbis/Scanpix nuotraukos

Romainas Gary (1914-1980) nugyveno keletą gyvenimų: kaip emigrantas Romanas Kacevas, kaip rašytojas Romainas Gary ir kaip didysis mistifikatorius, slapstęsis po Emile'io Ajaro slapyvardžiu. Visus tris jis nutraukė vienu šūviu.

R.Gary gimimo aplinkybes ir vaikystę gaubia daug paslapčių. Duodamas interviu rašytojas nenorėjo jų atskleisti, o autobiografinių motyvų turinčiuose kūriniuose sąmoningai klaidino ir painiojo skaitytojus. Iki šiol nežinia, kas buvo jo tėvas. Motina Mina Kaceva (sceninis pseudonimas - Nina Borisovskaja) tvirtino, kad žymus rusų aktorius Ivanas Mozžuchinas, tačiau mažai kas tikėjo audringos, bet trumpalaikės meilės tarp kino žvaigždės ir provincijos aktorės istorija. Yra versija, kad prieš gimdydama Mina ištekėjo už smulkaus prekeivio Leibos Kacevo. Jis ir davė savo pavardę 1914 metų pavasarį Vilniuje gimusiam berniukui, pakrikštytam Romanu. L.Kacevas ir išsiskyręs su Nina rėmė buvusią žmoną ir jos vaiką materialiai. Be jo jie nebūtų išgyvenę. Mina vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, badavo, o visas jėgas ir pinigus skyrė sūnaus ugdymui. Ji svajojo, kad šis padarys tai, ko nepavyko jai - taps įžymybe. Kurios srities - nesvarbu.

"Mano sūnus bus ambasadorius"

M.Kaceva pasiaukojamai, bet nesėkmingai stengėsi padaryti Romaną "naujuoju Einsteinu", "naujuoju Nižinskiu", "naujuoju Jasha Heifezu". Romanas buvo pasiryžęs tapti įžymiu dailininku, blogiausiu atveju - rašytoju. Dailę motina ryžtingai atmetė. "Jos supratimu, - rašė R.Gary romane "Aušros pažadas", - tapyba dėl vienų ar kitų priežasčių visada siejosi su nenusisekusiu gyvenimu." Ji baiminosi, kad sūnus bus pasmerktas "bohemai": girtuoklystei, skurdui ir džiovai. Literatūra nekėlė tokios prietaringos baimės. Juolab kad iš sūnaus motina išgavo pažadą, jog tapęs didžiu rašytoju rūpinsis sveikata ir saugosis veneros ligų. "Guy de Maupassant'as mirė išprotėjęs", - perspėjo ji. Mat buvo įsitikinusi, kad vaikas taps būtent prancūzų rašytoju.

Motina puikiai kalbėjo prancūziškai, tačiau slėpė nuo sūnaus, kad išmoko šios kalbos linksmindama kareivius prancūzų armijos kafešantanuose. Apie Prancūziją jai išliko kuo šilčiausi prisiminimai. Motina nuolat pasakodavo sūnui apie tolimą šalį, kur išsipildo didžiausios svajonės, kur visi lygūs ir laisvi, artistai laukiami geriausiuose namuose, o rašytojas gali tapti Respublikos prezidentu.

Prancūzijoje motina ir sūnus atsidurs 1928 metais. O iki tol turės iškęsti daug pažeminimų. Pavyzdžiui, kaimynų - smulkiosios Vilniaus buržuazijos - pajuoką. Motina surengdavo "atsakomąsias scenas". Čia ji buvo nepranokstama. Rėkdavo: "Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabriele'is D'Annunzio! (...) Jis siūdinsis drabužius Londone!"

Įvykdyti pažadai

Romanas dievino motiną. Laikė savo pareiga padaryti viską, kad išpildytų jos lūkesčius. Jis baigė Sorbonos universitetą. Gavo du diplomus: teisininko ir slavisto. Prieš Antrąjį pasaulinį karą R.Kacevo apsakymai buvo spausdinami ne tik Prancūzijoje. Tačiau labiausiai motina didžiavosi tuo, kad užaugino savanorį, išėjusį kautis už Prancūziją. 1943 metais jis vos nežuvo Vokietijos oro erdvėje. Sunkiai sužeistas lėktuvo šturmanas R.Kacevas sugebėjo sėkmingai nusileisti (pilotas per apšaudymą neteko regėjimo). Už tai buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu.

Tačiau apie apdovanojimą motina nesužinojo. Paskutinį sykį Mina sūnų aplankė 1940 metais kariniame dalinyje. Kad sunkiai serga, slėpė. Ji parašė kelis šimtus laiškų (be datų) ir pavedė draugei reguliariai siuntinėti juos Romanui į frontą. Per visą karą jis gaudavo motinos laiškus. 186 laiškai liko neišsiųsti. 1945-aisiais grįžęs namo Romanas juos perskaitė per vieną naktį.

R.Gary jis tapo 1945-aisiais, išėjus pirmajam romanui "Europietiškas auklėjimas". Rašyti jį jis pradėjo per karą, o baigė jau atsargos kapitonas, pasiųstas į diplomatinę tarnybą Bulgarijoje. Niekas pasiuntinybėje nenutuokė, kad jis yra šio bestselerio autorius. Ir vėliau pasiuntinybėje Berne, dar vėliau Londone niekas nė neįtarė, kad Romanas Kacevas yra Romainas Gary. Jis kone kasmet parašydavo po romaną. Kad rašytojas ir diplomatas - tas pats asmuo, visi sužinojo tik 1956 metais, kai jis atėjo atsiimti Prancūzijos pagrindinės literatūros premijos - Gonkūrų.

Tuo periodu R.Gary turėjo viską: įdomų darbą, daugybę pomėgių, pinigų. Jį lydėjo sėkmė. Stigo meilės, nors jis ir buvo vedęs.

Jo žmona tapo anglų žurnalistė Lesley Blanch. Jie susipažino Londone 1944 metais per prancūzų lakūnų pagerbimo ceremoniją. Lesley buvo vyresnė devyneriais metais ir elgėsi su juo motiniškai švelniai. Būtent pas ją nuskubėjo Romanas sužinojęs apie motinos mirtį - guostis, ir netrukus jie susituokė. Tačiau ar buvo meilė?

Šventoji Žana

Pirmoji meilė atėjo, kai jam buvo jau keturiasdešimt šešeri. Jos vardas - Jean Seberg. Merginai vos dvidešimt dveji, o jau tikra Holivudo žvaigždė. Filmavosi Otto Premingerio filme apie Žaną d'Ark "Šventoji Žana". Netrukus Jean suvaidino pagrindinį vaidmenį pirmame Jeano Luco Godard'o filme. Tūkstančiai moterų ėmė mėgdžioti jos trumpų plaukų šukuoseną ir įžūlią šypseną. 1960 metais Jean išsiskyrė su vyru prancūzų režisieriumi Francois Moreuilu. Kaip tik tada R.Gary su ja susipažino. Jis buvo Prancūzijos generalinis konsulas Los Andžele. Rinko medžiagą romanui apie rasinę neapykantą "Baltas šuo". R.Gary nemažai bendravo su režisieriais ir aktoriais. J.Seberg jam buvo pristatyta ne kaip aktorė, o kaip baltoji amerikietė, susižavėjusi kova už spalvotųjų teises.

Jie prašnekėjo kelias valandas. R.Gary iškart pamatė, kad po visais skambiais politiniais pareiškimais ir dirbtinokai atrodančiu feminizmu slepiasi švelni moteris vaikas, laukianti globos bei rūpesčio. Jis įsimylėjo. Visam gyvenimui.

R.Gary tučtuojau išsiskyrė su Lesley. Dėkingumą jai išsakė vienoje geriausių savo knygų "Lady L.". Lesley nemėgino sulaikyti vyro, tik įkalbinėjo neskubėti tuoktis, motiniškai jo gailėdama - jai rodės, kad jauna aktorė pražudys jį, sugadins gyvenimą. Aišku, jis nepaklausė Lesley.

R.Gary ir J.Seberg susituokė 1962 metų spalio 16 dieną. Persikėlė į Prancūziją. Jean artumas įkvėpdavo R.Gary netgi labiau nei motinos meilė ir Lesley rūpestis. Visos naujų jo kūrinių herojės buvo labai panašios į Jean, nors ir gerokai idealizuotos. Tikroji Jean neslėpė, kad vaikų nenori, nes šie trukdytų karjerai ir politinėms kovoms. Kai Jean pastojo, Romanas atsiklaupęs ant kelių maldavo jos nedaryti aborto. Ji sutiko su sąlyga - vaiku ji nesirūpins.

R.Gary dievino mažylį, pavadino jį Alexandre Diego ir tapo jam viskuo: tėvu, motina, aukle. Jis maudė, vystė, maitino iš buteliuko. Mylėjo Jean nepaisydamas, kad ji nėra perskaičiusi nė vienos rimtos knygos. Jam ji atrodė dvasinga ir talentinga. R.Gary buvo įsitikinęs, kad režisieriai nesupranta jos subtilios sielos.

Kūdikio mirtis

R.Gary buvo tiesiog apakintas meilės. Jis atleido žmonai netgi draugystę su "Juodųjų panterų" nariais. Ta organizacija išgarsėjo žiauriais susidorojimais su politiniais priešininkais ir daugybės aukų pareikalavusiais teroro aktais.

Vis dėlto jie buvo laimingi. 1969 metais, kai Jean sukako trisdešimt vieni ir jos kino karjera krypo prie pabaigos, ji staiga nusprendė pagimdyti vaiką - dabar jau sau. Aštuoni nėštumo mėnesiai buvo patys laimingiausi per visą jų bendrą gyvenimą.

Tada jie gyveno Los Andžele. J.Seberg užsipuolė laikraštis "Los Angeles Times", iškart po to - labai populiarus savaitraštis "Newsweek". Žurnalistai priminė Jean jos kalbas, palaikančias "juodaodžių kovą už savo teises". Priminė, kad ji šią kovą rėmė pinigais. Pagaliau paskelbė apie Jean romaną su vienu "Juodųjų panterų" lyderių tvirtindami, kad būsimo kūdikio tėvas yra teroristas, o senis R.Gary - puiki priedanga.

Ar šiose apkalbose būta dalies tiesos, neaišku. Tačiau nuo Jean nusisuko visi draugai ir kolegos. Niekas jos neužtarė. Tik R.Gary užstojo Jean kaip tik galėjo, bet niekas nenorėjo jo klausytis. Kas belieka vargšui apgautam vyrui? Tik stengtis apginti pasileidėlę žmoną. Keletą savaičių trukęs pjudymas baigėsi tragiškai: 1970-ųjų balandžio 25 dieną iškamuota Jean pradėjo gimdyti - pirma laiko. Viskas susiklostė nesėkmingai - ji sužinojo, kad daugiau niekada nebegalės gimdyti. Naujagimė, pakrikštyta Nina - R.Gary motinos garbei - išgyveno vos dvi dienas.

Aktorė palūžo. Ji užsakė stiklo karstelį ir sukvietė žurnalistus į spaudos konferenciją - kad visi pamatytų, jog mergaitės oda balta. R.Gary atleido jai tą beprotišką poelgį.

Jean taip sielojosi, kad keletą kartų bandė žudytis. Pradėjo vartoti narkotikus. R.Gary mėgino priešintis, siuntė žmoną į geriausias narkologijos klinikas, bet Jean, regis, nebekontroliavo savęs. Kasmet dukros mirties dieną ji žudydavosi. Ji tapo vieno Alžyro revoliucionieriaus meiluže ir visur su juo rodydavosi. Jean kvailai išsišokdavo skrisdama lėktuvu - išsirengdavo nuoga ir blaškydavosi po saloną. Sykį ji užpuolė juodaodį policininką ir apdraskė jam veidą šaukdama, kad šis išdavė savo rasę, nes esą tarnauja nusikalstamai valstybei.

Antrasis kvėpavimas - E.Ajaras

Amerikos spauda triumfavo. Po kūdikio mirties visuomenė pasmerkė Jean persekiojusius žurnalistus. Dabar šie sulaukė progos atsigriebti. J.Seberg - paprasčiausia beprotė: ar gali normali baltaodė palaikyti juodžius teroristus arba nuoga lakstyti lėktuvuose?

R.Gary rengė vieną spaudos konferenciją po kitos bandydamas apginti mylimąją. Netgi po to, kai jie išsiskyrė. Skyrybų iniciatorė - Jean. Romainas nenorėjo sutikti - tikėjosi, kad ateis laikas ir viskas susitvarkys. Jie bus laimingi. Be jo ji prapuls. Tačiau Jean nesileido įkalbama, ir 1970 metais skyrybos įvyko.

R.Gary nesiliovė mylėti Jean. Nors jie negyveno kartu, buvusioji bet kada galėjo prisiglausti jo namuose. Taip ir padarydavo, kai sunegaluodavo ar kai norėdavo pailsėti. Ji nebesifilmavo, pinigų jai nuolat trūko, ir R.Gary ją išlaikė... O ji jo sąskaita išlaikė savo "globotinius" ir sugyventinius.

Alexandre Diego gyveno su tėvu, tačiau dvasios artumo nei su juo, nei su motina nejuto. Senstantį R.Gary tai slėgė. Ne mažiau slėgė nujaučiama jo paties kūrybinės karjeros pabaiga. Naujas jo knygas skaitytojai sutikdavo santūriai. Jaunajai kartai R.Gary atrodė pasenęs. Publika rado kitų dievukų. R.Gary sakė, kad likimas jį apgavo: visko davė dosniai, truputį paerzino sėkme, o paskui dovanas atsiėmė. Ir tada jis nusprendė apgauti likimą. Taip atsirado rašytojas E.Ajaras.

Jaunas prozininkas E.Ajaras savo pirmo romano rankraštį atsiuntė paštu iš Brazilijos. Leidyklos "Gallimard" žmonėms kūrinys pasirodė įdomus. Buvo išleistas. Kritikai prirašė tiesiog liaupsinančių recenzijų, ir kitas E.Ajaro romanas "Gyvenimas dar prieš akis" 1975 metais buvo apdovanotas Gonkūrų premija. Tiesa, premijos pinigų autorius atsisakė. Atsisakydavo duoti interviu ir susitikti su skaitytojais. Honorarai jam atkeliaudavo pašto perlaidomis. Jis buvo nekomunikabilus kaip reta. Apie E.Ajarą ėmė sklandyti neįtikimiausių gandų. "Kalbėjausi su moterimi, kuri tvirtino turėjusi romaną su E.Ajaru. Pasak jos, jis neprilygstamas lovoje, - rašė R.Gary savo dienoraštyje. - Džiaugiuosi, kad nenuvyliau..."

Asmenybės susidvejinimas

Jis tiesiog mėgavosi, kai žurnalistams "pavyko sužinoti", kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi rusų emigrantas Paulis Pavlowitchius, R.Gary giminaitis. Taip jie nusprendė perskaitę "jaunojo genijaus" romaną "Pseudo", kuriame E.Ajaras-P.Pavlowitchius nupiešė gana nemalonų savo įžymiojo dėdulės R.Gary portretą.

Kilus R.Gary ir E.Ajaro "konfliktui", kritikai, žurnalistai ir publika stojo jauno ir, tvirtinta, labiau talentingo rašytojo pusėn. R.Gary romanai neblogi, bet neprilygsta puikiems E.Ajaro kūriniams.

Niekam į galvą neatėjo, kad E.Ajaro romanus rašo tas pats R.Gary. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip vienas žmogus per penkerius metus parašydavo septynis romanus - tris kaip R.Gary, keturis - kaip E.Ajaras. Kur dar scenarijai, straipsniai...

O P.Pavlowitchius pradėjo rodytis aukštuomenėje. Jam buvo pasiūlyta labai pelninga vyriausiojo redaktoriaus vieta leidykloje "Mercure de France". R.Gary šalia jo, jauno ir garsaus, atrodė kaip vargšas giminaitis. Su juo R.Gary galėjo susitarti - juk ir Paulis nebuvo suinteresuotas, kad tiesa iškiltų aikštėn. Tačiau dviejų rašytojų, R.Gary ir E.Ajaro, priešprieša darėsi vis labiau įtempta. Varžybos su savimi grėsė nervų krize arba asmenybės susidvejinimu. Vis dažniau dienoraštyje R.Gary svarstydavo, kad neįmanoma apgaudinėti likimo ir likti nenubaustam.

Galima kaltinti depresiją?

1979 metų rugsėjo 8-ąją netoli rašytojų namų pastatytoje J.Seberg mašinoje buvo rastas jos savininkės lavonas be drabužių. Jean buvo mirusi prieš keletą dienų. Arba nužudyta. Niekas iš praeivių jos anksčiau nepastebėjo, kadangi užklotas kūnas - labai nenatūralia poza - gulėjo tarp priekinių ir galinių sėdynių. Delne - sugniaužtas raštelis: "Atleisk, aš nebegaliu gyventi su tokiais nervais". Tačiau rašysena nebuvo panaši į jos. Pradėjusi tyrimą policija aptiko jos draugužių Alžyro revoliucionierių pėdsakų, bet paskui buvo paskelbta, kad mirties priežastis - per didelė barbitūratų dozė. Vadinasi, savižudybė arba nelaimingas atsitikimas.

R.Gary palaidojo J.Seberg prestižinėse Paryžiaus Monparnaso kapinėse. Atrodė, kad jis ramiai pakėlė buvusios žmonos mirtį. Daugelis stebėjosi - juk tokia stipri buvo jo meilė! Bet gal todėl jis ramus, kad jau seniai neteko Jean?

Praėjus daugiau nei metams, visi suprato, kaip smarkiai klydo. R.Gary nebuvo nustojęs mylėti Jean ir nepakėlė jos mirties taip ramiai, kaip atrodė. Jis apskritai jos nepakėlė.

R.Gary nusišovė 1980 metų gruodžio 2 dieną. Viską apskaičiavo. Kad radusiųjų kūną nešokiruotų šiurpus vaizdas, jis užsidėjo maudymosi kepuraitę ir iššovė sau į burną iš mažo kalibro revolverio. Išvakarėse jis paskambino pirmajai žmonai Lesley, prisipažino prastai sulošęs savo kortų partiją.

Priešmirtinį raštelį R.Gary parašė dviem kalbom: prancūziškai ir rusiškai. "Galima dėl visko kaltinti depresiją. Tokiu atveju nederėtų pamiršti, kad ji trunka nuo tada, kai tapau suaugusiu žmogumi ir kad tik jos dėka aš deramai užsiėmiau literatūros amatu."

Tiesą apie literatūrinę mistifikaciją jis išdėstė esė "Emilio Ažaro gyvenimas ir mirtis", kuri, laikantis testamento, buvo paskelbta praėjus metams po autoriaus mirties.


Trumpai

Lietuvių kalba išleistos R.Gary knygos: "Gyvenimas dar prieš akis" (1992, 2008), "Aušros pažadas" (1999, 2007), "Europietiškas auklėjimas" (2001), "Toliau jūsų bilietas nebegalioja" (2008). Pagal romaną "Gyvenimas dar prieš akis" 2008 metais teatre "Jaja" pastatytas spektaklis (rež. E.Mikulionytė).

Lietuvos kino studija yra įsigijusi "Aušros pažado" ekranizavimo teises.

Vilniuje veikia R.Gary klubas (vadovas akt.R.Ramanauskas).


 

Parengė Mantas ANDRIJAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"