TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ramus laisvalaikis - ne jiems

2012 08 17 8:35
A.Kaniava jodinėja nuo vaikystės. /LŽ archyvo nuotr.

Regis, po sunkios darbo dienos norėtųsi patogiai išsitiesti ir pailsėti. Tačiau yra žmonių, kuriems tokios ramybės nereikia.

Laisvalaikį jie leidžia skraidydami oro balionu, leisdamiesi parašiutu, jodinėdami, kaituodami, nardydami... Nors jie - ne iš tų, kurie visą dieną sėdi biure, todėl išėjus iš jo pajudėti būna smagu. Apie aktyvų ir net ekstremalų laisvalaikį pasakojo televizijos žurnalistas Giedrius Leškevičius, laidų vedėja Rūta Janutienė, "Keistuolių teatro" aktorius ir bardas Andrius Kaniava, pramogų pasaulio atstovas Marius Šmitas, kiti žinomi žmonės.

Aristokratiška ir romantiška pramoga

Skraidyti oro balionu turbūt ekstremalu - garsiai pasvarstė tokios patirties neturinti žurnalistė. Tai išgirdęs televizijos laidų vedėjas Giedrius Leškevičius pokalbį pradėjo klausimu: "Kuo susiję ekstremalumas ir oreivystė?" Ir paaiškino, kad klaidinga taip manyti. "Oreivystė apskritai vadinama aristokratišku užsiėmimu, - pasakojo Giedrius.

Jis priminė, kad oro balioną išrado aristokratai - grafo titulus turintys prancūzai broliai Josephas Michelis ir Jacques'as Etienne Montgolfier. Be to, oro balionas juda kartu su vėju, todėl nešvilpia pro ausis, kaip lekiant kitomis skraidymo priemonėmis. "Sklendi, galima sakyti, plauki. Ne šiaip sau rusai vadina "vozduchoplavanije" - plaukimas oru, - aiškino oro balionus pilotuojantis žurnalistas. - Iš tiesų tai yra ramybė, romantika..."

Skrydžiai oro balionais vis labiau populiarėja. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Po pirmo skrydžio - krikštynos

G.Leškevičius tiksliai tarsi gimtadienio datą gali pasakyti, kada pirmą kartą pakilo oro balionu. Tai buvo 2007 metų balandžio 28 dieną, ir skrido iš Maišiagalos į Trakus. "Mums, oreiviams, privaloma atsiminti", - tvirtino pašnekovas. Jis sakė, kad pirmą kartą skridusieji būna "krikštijami". Tokia oreivių tradicija. Per "krikštynas" prisakoma atsiminti visas pirmojo skrydžio detales, žinoti jas kaip poterius. O jei apie tai pasakodami suklys, esą turės komandą vaišinti šampanu. Pasak Giedriaus, vadinamosios krikštynos ne mažiau malonios kaip pats skrydis.

Dabar populiaru skrydį oro balionu padovanoti. Arba surengti gimtadienio ar kitos progos pramogą. Ne visada tai virsta pomėgiu. Retokai - tarsi antra profesija, kai žmogus išmoksta pilotuoti ir gauna licenciją.

Pats žurnalistas oreivyste susidomėjo paskatintas draugo. Ilgametis bičiulis, kuris jau skraidė, kalbindavo ateiti, sakė, kad labai smagu. Giedrius ryžosi ir po truputį įsitraukė į šią veiklą. Kai pirmą kartą kilo oro balionu, jis jau buvo komandos narys. "Oro balionas turi ne tik pilotą, - pasakojo G.Leškevičius. - Yra komanda, kurią sudaro dar trys žmonės." Tai savotiška mokykla. Komandos nariai padeda balioną paruošti skrydžiui, vėliau važiuoja į vietą, kur jis turėtų nusileisti, ir viską surenka. Štai taip pasitreniravęs, Giedrius pirmą kartą pakilo ir pasaulį pamatė iš paukščio, tiksliau, oro baliono skrydžio.

Pilotuoti įdomiau

G.Leškevičius teigė, kad daugiau emocijų sukėlė ne pirmas jo, kaip keleivio, skrydis, bet tas kartas, kai gavo progą pabandyti valdyti oro balioną. Nusileidęs ant žemės pilotas pasiūlė Giedriui lipti į krepšį ir oru perskristi į vietą arčiau keliuko, kad mašinai, į kurią teks viską sukrauti, nereikėtų važiuoti per lauką. "Pakaitinau balioną tiek, kad jis būtų plūdrus, o esantieji ant žemės galėtų paimti už kilpų ir pernešti, - prisiminė pašnekovas. - Gerai atsimenu tą jausmą, kai pakilau. Tada supratau, kad skrendu - ir tai priklauso nuo manęs, nes valdau tą daiktą."

Vėliau buvo pamokų, treniruočių, mokomųjų skrydžių, kol galiausiai G.Leškevičius gavo piloto licenciją. Dabar pats valdo oro balioną. Klausiamas, ar tai sudėtinga, žurnalistas sakė: "Reikia atsakomybės, psichologinio nusiteikimo, pajautimo. Aišku, reikia ir praktikos. Tačiau visa tai neatsiranda ir niekur. Pilotavimą galima palyginti su važiavimu dviračiu. Kol nemoki, nesupranti, kaip įmanoma išsilaikyti ant dviejų ratų. Galiausiai pradedi jį minti. Tenka peržengti tą ribą. Kiekvienas pilotas turi pajausti oro balioną." Dabar Giedrius tai žino. O iš pradžių atrodydavo, kad oro balionas skrenda, kur nori, o jis pilotuodamas tik šiek tiek prie to prisideda. "Po tam tikro laiko būna lūžis, tada pradedi visiškai valdyti balioną. Ir jis skrenda ten, kur tu nori", - teigė G.Leškevičius.

Kalnuose - ir grožis, ir rizika

Ar pilotuojant lieka laiko pasigrožėti vaizdais? "Žinoma, taip, - tvirtino Giedrius. - Kaip žinoma, Vilnius yra viena iš nedaugelio Europos sostinių, virš kurių galima skraidyti. Kai pakylame virš miesto, man dažnai tenka būti grupės vadu ir palaikyti ryšį su skrydžių valdymo tarnyba, oro uostu... Tam reikia laiko ir dėmesio. Kai lieka laiko nuo konkrečių darbų, galima bendrauti su keleiviais, grožėtis apylinkėmis, jausti skrydžio malonumą."

G.Leškevičius oro balionu skraido ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar ten sudėtingiau? Pilotas patvirtino: "Kiekvienoje naujoje vietoje sudėtingiau - kol įpranti." Jis paaiškino, kad būtina žinoti geografiją, išstudijuoti žemėlapį. To nereikia Vilniuje, nes vietos pažįstamos.

Žurnalistas yra skridęs net Alpėse. Kalnai - specifinė vieta, reikia daug žinių, pasiruošimo ir įgūdžių. Giedrius teigė, kad ten skraidant emocijos būna smagios. "Kai kyli - dažniausiai iš slėnio - lyg per filmą atsiveria vis daugiau vaizdų. Matai kalnų grožį. Tačiau būna ir klastingų momentų. Ten būna įdomių vėjų, kai skrendi, o už kalno jie pradeda gniuždyti, tai yra smukdyti žemyn, - patirtimi dalijosi vyras. - Kadangi nuo kalno keteros vėjas lenkiasi, pūsdamas apačion." Žurnalistas teigė, kad yra rizikos. Todėl nusileisti galima tik slėnyje. Jei tai padarysi ant kalno viršūnės, gali tekti ilgai laukti gelbėtojų.

Jaudulys ir budrumas

Klausantis G.Leškevičiaus pasakojimo, susidarė įspūdis, kad baimės jausmas jam nežinomas. Tačiau žurnalistas teigė - jei nebūtų jaudulio, kurį galima palyginti su sportiniu, sumažėtų budrumas, dėmesio koncentracija. "Tarkime, jei vairuodamas automobilį užsisvajosi, užsižiopsosi, veikiausiai padarysi avariją. Taip pat negalima žioplinėti ir skrendant balionu", - tvirtino pašnekovas. Giedrius sakė, kad patiria virpuliuką, priverčiantį sukaupti dėmesį ir sekti, ką darai. Kartais gali būti nerimo, jei oro sąlygos pradeda staiga keistis, o taip nutinka keletą kartų per metus. "Tada pradedi mąstyti apie atsargines nusileidimo aikšteles, - pasakojo pilotas. - Nors paprastai tai darome kiekvieno skrydžio metu - apgalvojame. Tačiau kai oro sąlygos keičiasi, privalai konkrečiai planuoti."

Žurnalistas jau yra patyręs pilotas. Ar pasitaiko bailių keleivių? "Tokių būna, - tvirtino G.Leškevičius. - Tačiau oro balionas iš man žinomų priemonių yra vienintelė, gydanti aukščio baimę." Jis minėjo pavyzdį, kaip pirmą kartą skrendantis žmogus buvo pasiėmęs vaizdo kamerą, bet iš pradžių filmavo tik krepšio grindis ir savo drebančias kojas. Maždaug po metų pats tapo pilotu: iš pradžių įstojo į klubą, vėliau baigė ir pilotų mokyklą. G.Leškevičius prisiminė vieną atvejį šiais metais, kai du keleiviai visai atsisakė skrydžio - neišdrįso įlipti į krepšį. Tačiau dauguma žmonių baimę įveikia. "Nesu matęs, kad po skrydžio nusileidę keleiviai bijotų taip, kaip lipdami į krepšį, - tvirtino Giedrius. - Nedrąsu būna pirmomis minutėmis, vėliau oro balione atrodo saugiau negu stovint dvylikaaukščio namo balkone."

Meditacija oro balione

Šią vasarą skristi oro balionu ryžosi atlikėjų pora - Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis. Jie pamatė, kaip iš aukštai atrodo Lietuvos sostinė Vilnius. Abiem kelionė patiko, nors diena buvo vėjuota ir darganota. Vėliau socialiniame tinkle Erica rašė: "Mėgavausi nuostabiu vasaros rytu karšto oro balione. Tokia ramuma ir palaima - lyg medituotum. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau kažko įgavusi, pasipildžiusi. Buvo verta keltis pusę šešių ryto, net jei nusileidimas šalia kapinių ir nebuvo toks švelnus."

Atlikėjų pora Erica ir Jurgis iš oro baliono grožėjosi Vilniaus vaizdais. 

"Rekomenduoju visiems bailiams"

Televizijos laidų vedėja Rūta Janutienė lygiai prieš metus šoko parašiutu iš trijų kilometrų aukštyje skrendančio lėktuvo. Ji ir dabar ryškiai prisimena, ką patyrė. Tai buvo vienintelis kartas, kai Rūta leidosi parašiutu. "Bijau aukščio", - netikėtai prisipažino žurnalistė. Moteris sakė, kad jai būtų neramu stovėti, tarkime, prie aukšto skardžio krašto. Kaip tada ją įkalbėjo šokti parašiutu? R.Janutienė prisiminė: "Man sakė, kad patirsiu, ko nebuvau patyrusi." Ir žurnalistė ryžosi. "Iš tokio aukščio nieko nebuvo matyti, nebuvo jokių blogų pojūčių, - įspūdžiais dalijosi pašnekovė ir pareiškė: - Rekomenduoju išbandyti visiems bailiams."

Rūta teigė, kad neteko įveikti psichologinio baimės barjero. "Ten būna "žmogus-voras", kuris už nugaros tave išmeta, - pasakojo ji. - Nebent kojomis įsispirtum, bet būtų kvaila tai daryti." Moteris prisiminė, kad kai stovi ant skrendančio lėktuvo laiptelio, stiprus vėjas taip pučia, kad kojas neša į šoną.

Koks jausmas apima leidžiantis žemyn iš dangaus? "Iš pradžių, kol neištraukia parašiuto, labai sunku kvėpuoti ir skruostai maskatuoja, - pasakojo R.Janutienė. - O parašiutui išsiskleidus, būna smagu, dar pasukioja į vieną ir kitą pusę, išeina beveik karuseliniai efektai. Leidžiasi apie penkias minutes, galima grožėtis vaizdais. Koks įspūdis? Graži ta mūsų Lietuva!"

Rūta sakė, kad nutūpė sėkmingai. Ir patarė, kad tiesiog reikia klausytis instruktorių. "Tokių žioplių kaip aš jie yra ne vieną nuleidę", - smagiai pasišaipė žurnalistė.

   

Televizijos laidų vedėjams patinka bekraštės erdvės - parašiutu besileidžianti R.Janutienė (nuotrauka viršuje) ir oro balionu skrendantis G.Leškevičius. /Asmeninio albumo ir TV3 nuotraukos

Malonumas - vandens slidės

Nors R.Janutienei ekstremali pramoga patiko, bet kol kas daugiau parašiutu nesileido. Kaip ji sakė, todėl, kad reikia važiuoti, tartis, organizuoti, o ir malonumas brangus. "Tai ne tas pats, kaip užlipti ir nušokti nuo stogo", - patikino pašnekovė.

Tačiau Rūtai adrenalino nebūna per mažai. "Visas mano darbas toks", - šypsojosi žurnalistė. Gal tada laisvalaikiu norėtųsi tiesiog ramiai pagulėti? Tačiau R.Janutienė teigė, kad neįsivaizduoja savęs nieko neveikiančios. "Būna, kad žmonės nuvažiuoja prie jūros ir guli. Niekada nesu taip atostogavusi ir to patyrusi, - tvirtino pašnekovė ir ironizavo: - Gal reikėtų skubiai išbandyti."

Rūta mėgsta pramogų parkus, kur galima lėkti vadinamaisiais amerikietiškais kalneliais. Moteris teigė, kad Europoje yra aplankiusi turbūt visus kvapą gniaužiančius tokio tipo atrakcionus. Dar R.Janutienei patinka skrieti vandens slidėmis ežeruose. Kadangi yra sportuojanti, jai buvo nesunku suprasti ir išmokti, kaip reikia stovėti ir laikytis. "Na, keletą kartų nukrinti, ir tiek, - dėl to galvos nesuka žurnalistė. - Juk liemenę duoda. O skrieti vandens slidėmis - didelis malonumas. Smagu, kai švilpia vėjas."

Vieną kartą moteris yra jojusi. "Sėdėjau ant kumelingos kumelės, kuri pasileido šuoliais. Neišdildomas įspūdis, kai tave neša tokia "mašina" ir neklausia - nori ar ne, - su ironija prisiminė Rūta. - Vėliau kumelę sugrąžino į aptvarą, kad eitų ratu. Ten ji mane du kartus numetė. Tada su šiuo pomėgiu baigiau." Žurnalistei daugiau niekada nekilo noras jodinėti.

Svajojo tapti raiteliu

O štai aktorius Andrius Kaniava jodinėja nuo vaikystės. Kai buvo devynerių, į žirgyną jį nusivedė draugas. Mažiau nei po mėnesio berniukas nuo žirgo nukrito. Tačiau neišsigando, jodinėjo toliau, nors kartkartėmis skrisdavo žemyn. Užsigaudavo, bet sunkesnių traumų jam pavyko išvengti.

A.Kaniava prisipažino, kad anuomet svajojo tapti raiteliu, tačiau sutrukdė regėjimo problemos. "Su akiniais ant žirgo nepajodinėsi. Bandžiau apsimesti, kad viską puikiai matau, bet mane ilgainiui "iššifravo", ir teko rinktis kitą profesiją. Nesigailiu, tapau aktoriumi, man tai patinka. O dabar jodinėti galiu įsidėjęs kontaktinius lęšius", - pasakojo "Keistuolių teatro" aktorius.

Tad radęs laisvą valandėlę A.Kaniava skuba į Belmonto žirgyną. Ten kaip mėgėjas treniruojasi jojimo trikovėje, kurios rungtys - dailusis jojimas, kliūtinis jojimas ir krosas. Šie įgūdžiai jam praverčia kaip aktoriui. Vienas tokių atvejų - filme "Tadas Blinda" A.Kaniava įkūnijo lenkų poną Adamą, kuris, žinoma, puikiai jodinėja žirgais.

Patraukė jėgos aitvarai

Marius Šmitas buvo populiarus televizijos ir radijo laidų vedėjas, mėgstantis šį darbą. Taip pat jį traukė ir kelionės. "Pirma kelionė buvo į Indiją. Maniau, kad ten ir pasiliksiu, - pasakojo Marius. - Tuo metu Lietuvoje turėjau labai gerą sutartį. Buvo sezono pabaiga, ir aš naujam sezonui užsiprašiau tiek pinigų, jog maniau, kad tokių man nemokės. Svarsčiau: na, ir gerai, liksiu Indijoje. Tačiau būdamas ten sulaukiau atsakymo, kad užsakovai sutiko ir gausiu sumą, kurios pageidavau." Kai taip susiklostė, vaikinas grįžo atgal į Lietuvą.

"Ta realybė, kasdienė matrica traukia įvairiausiais būdais, kai nori bėgti į šalį, - šypsojosi pašnekovas. - Gyvenime ne viską pastebime. Todėl reikia sustoti ir įsižiūrėti. Tada pamatai labai daug įdomių dalykų."

Kaip M.Šmito gyvenime atsirado jėgos aitvarai? Energingas vaikinas dairėsi, kokiu sportu užsiimti. Pabandė juos suvaldyti, labai patiko. Kaip sakė Marius, jėgos aitvarai "pakabino" nuo pirmo karto. "Supratau, kad jiems noriu skirti daugiau laiko", - tvirtino jis. Marius ne tik pats išmoko jais buriuoti, bet ir kitus pradėjo mokyti. Pomėgis iš pradžių buvo papildomas pragyvenimo šaltinis, galiausiai tapo pagrindiniu uždarbiu.

Taip kelionės ir jėgos aitvarų sportas tapo svarbiausiais gyvenimo dalykais. Šiuo metu, kaip ir kiekvieną vasarą, M.Šmitas gyvena Rodo saloje. Rudenį jis iškeliaus į Aziją. "Žiemos laikotarpį leidžiu Vietname, Tailande, dar kur nors pakeliauju", - teigė M.Šmitas. Azijoje lietuvis taip pat ir pats "kaituoja", ir kitus moko.

M.Šmitas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo vadovas. Jis pajuto potraukį keliauti, kiek vėliau užsidegė aistra jėgos aitvarų sportui, o dabar visa tai yra gyvenimo būdas.

M.Šmito kraują kaitina jėgos aitvarų sportas. 

Per bangas - ant lentos

Ekstremalūs išgyvenimai patinka ir dainininkei Kristinai Ivanovai. Vieną vasarą ji išbandė plaukimą banglente - iš pradžių Lietuvoje, vėliau - Rodo saloje. Merginai patiko ir tai tapo jos hobiu. "Įbrendi į jūrą, sulauki bangos, šoki ant savojo "bodyboardo", tada milžiniška banga nuneša atgal į krantą", - pasakojo ji, tarsi tai būtų visai paprasta. O iš šalies žiūrint atrodo įspūdingai. Jei diena karšta, tvanki, ant lentos galima čiuožti apsirengus vien maudymosi kostiumėliu, jei oro sąlygos sudėtingos, tenka apsitempti neperšlampamą kombinezoną. Atlikėjos nuomone, toks plaukimas nėra labai ekstremalus. "Žinoma, nereikia bristi per toli į jūrą ir nemalonumų išvengsi. Juk bangos ritasi į krantą, seklumos link, kur ir sudūžta", - tvirtino K.Ivanova.

K.Ivanova rado naujų vasaros pramogų.

Nardė tarp ryklių

Dainininkas Deividas Norvilas-Deivis yra išbandęs povandeninį nardymą. Susidomėjo nuo tada, kai maždaug prieš ketverius metus lankėsi Maldyvuose. "Tokiuose vandenyse nardžiau pirmą kartą. Lietuvoje su draugeliu išklausėme instruktažą, išmokome nardyti baseine, ir man "žiauriai" pradėjo patikti", - pasakojo atlikėjas.

Nardydamas jis net matė šalia plaukiojančius ryklius, bet jų nebijojo. Deivis tvirtino, kad tame regione rifiniai rykliai nardytojų nepuola. "Jei kuo nors neprišeri ir jie nepraranda proto", - pridūrė dainininkas. Tokį laisvalaikio pomėgį tikrai galima vadinti ekstremaliu. Tačiau rizika Deivio neatbaido nuo noro nardyti. Jis svajoja kada nors vėl atsidurti Maldyvuose ar Šri Lankoje. Ten patinka todėl, kad kraštai beveik nepaliesti civilizacijos. O nardant galima pamatyti daug gražaus - ne tik ryklių, bet ir delfinų, gražių žuvų ir įdomių vandens gyvių.

Deivis patyrė, kaip malonu nardyti. 
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"