TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Ramzis altruistas

2010 04 03 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Kaip mažas gyvūnėlis gali pakeisti ir žmogaus, ir viso miestelio gyvenimą.

Kai Vicki Myron, Spenserio miestelio Ajovos valstijoje bibliotekos direktorė, pirmą kartą paėmė ant rankų ir švelniai priglaudė mažąjį žaliaakį, iškart pajuto, kad šis katinas jai svarbus. Santykiai su gyvūnais, panašiai kaip ir su žmonėmis, kartais būna grįsti simpatija, meile ar antipatija iš pirmo žvilgsnio. Kūno kalba, feromonų išsiskyrimas, vidinė ramybė - sunku nusakyti, kas tai lemia. Tarp Vicki ir katino užsimezgė ryšys: ji suprato, kad įsigijo kažką artimo, savo ir dabar turi kuo rūpintis. Katinas akivaizdžiai atsilygino tuo pačiu: pasijuto toks saugus, kad maudomas net nesipriešino, tik murkė.

Tai vyko speiguotą 1988-ųjų sausio rytą. Pirmadienį. Vicki įsiminė kiekvieną smulkmeną. Kačiukas buvo įmestas į knygoms skirtą dėžę tarsi negyvas daiktas.

Užuovėja nuo nevilties

Ramzis į Spenserio biblioteką, pas Vicki Myron, pateko sunkiu metu. Ameriką krėtė finansų krizė. Kaimiškoje Ajovos valstijoje tuštėjo fermos, dramatiškai krito žemės kaina, nebebuvo teikiami kreditai, buvo uždaromi bankai, netrukus pradėjo bankrutuoti firmos, susijusios su žemės ūkiu. Spenseryje žlugo didžiulė margarino gamykla. Visi Vidurinieji Vakarai apmirė. Tapo labai gūdu.

Biblioteka buvo ta vieta, kur susikrimtę miestiečiai ateidavo paskaityti laikraščių, paprastai jie ieškojo darbo pasiūlymų. Vicki pastebėjo, kad katino buvimas veikia žmonių elgesį. "Ramzis nekūrė darbo vietų. Stebuklingu būdu neatgaivino ekonomikos. Mūsų katinas buvo tarsi užuovėja nuo tos beviltiškos padėties." Be abejonės, jis turėjo savyje geros energijos ir sugebėjo ją perduoti žmonėms, nukreipdamas jų dėmesį ir mintis. Katinas turėjo įgimtą talentą surasti tuos, kuriems labiausiai reikia paguodos. Tokia elgsena būdinga gyvūnams, nors ne visada ją pastebime. Žinome apie panašias delfinų reakcijas: jie geba iš visos asmenų grupės išsirinkti patį silpniausią ir jam padėti. Specialistų nuomone, tai paremta nuoširdumu, signalais, kuriuos nesąmoningai siunčia asmenys, sunkiai bendraujantys su išoriniu pasauliu. Gyvūnai juos priima ir atitinkamai reaguoja.

Ramzis užšokdavo ant kelių, leisdavosi glostomas. Savaip leisdavo žmonėms suprasti, kad jis juos pasirinko, kad jie kuo nors reikšmingi, gal net reikšmingiausi. Kad jis žino apie juos daugiau nei kiti.

Vicki pastebėjo, kad daugelis žmonių pradeda dažniau užeiti į biblioteką ir pasilieka ilgiau, kad sutiktų katiną. Dažniau šypsosi, ypač pagyvenę ir vieniši. Ramzis, kuris įtikėjo savo misija, sugebėdavo uždegti bibliotekos lankytojus tuo tikėjimu. Tokį fenomeną nesunku paaiškinti: katinas atkreipdavo į save visų dėmesį, atitraukdavo žmones nuo minčių apie kasdienius rūpesčius ir pergyvenimus. Net ir tai buvo svarbu ir reiškė tiek daug. Kiekvienas, laikantis katiną (gal šunį ar papūgą), supranta tą būseną. Katinas kelia šypseną, žadina švelnumą, verčia juo domėtis. Dabar, tuojau pat. Ūmai nebesame vieniši, vienu du su savo liūdesiu. Nebegalvojame tik apie save ir savo nesėkmes. Esame stebimi, reikia tik sugebėti tai suprasti ir neatstumti ištiestos letenos. Ramzis atiduodavo žmonėms dalelę savęs ir jie imdavo šypsotis, atsitiesdavo. Žmonės kartais šnekučiuodavosi su katinu: tuo metu daugeliui jis buvo tapęs vienintele gyva būtybe, kuriai buvo galima atverti lūpas. Nereikėjo jam aiškinti apie nesėkmes, teisintis. Katinas priimdavo juos tokius, kokie yra, net ir tada, kai neturėjo darbo.

Katinas Ramzis palengva tapo tarsi viso Spenserio nuosavybe. Apie jį sakydavo: "Mūsų katinas, mūsų Ramzis."

Kai į biblioteką užsukdavo vaikų, katinas neklysdamas pasirinkdavo silpniausius, užsidariusius, labiausiai kompleksuotus. O neklusnūs vaikai ūmai tapdavo romūs, vienas už kitą mandagesni, pritildavo.

Neįgaliesiems - mat Spenserio biblioteka organizuodavo knygų pristatymus ir vaikams iš specialiosios mokyklos - katinas skirdavo tiek dėmesio, kiek jiems reikėjo. Būdavo katiniškai švelnus, bendraudavo kūno kalba, ją katinas instinktyviai suprasdavo ir sugebėdavo atsiliepti jam suprantamu būdu. Tada dar nebuvo paplitusi felinoterapija, gydymo metodas, grindžiamas ligonio kontaktu su katinu (panašiai kaip dogoterapija - kontaktu su šunimi, o hipoterapija - kontaktu su arkliu), tačiau tai buvo, kaip apibrėžia terapeutai, sielos raminimas.

Mintis skaitantis draugas

Daugeliui bibliotekos lankytojų Ramzis buvo vienintelis gyvenime sutiktas draugas. O Vicki jis buvo artimiausia būtybė, nes neklysdamas atspėdavo jos mintis. Pasveikindavo moterį iš ryto, žinojo jos dienotvarkę. Nujausdavo jos judesius, perspėdavo. Vos tik Vicki pagalvodavo, kad reikėtų išmaudyti katiną ar nuvežti pas veterinarą, jis jau žinodavo ir mėgindavo slėptis. Net kai ji pagalvodavo: vanduo.

Katinų šeimininkams tai ne erezija. Vos tiktai pagalvojame, ir katinai jau žino mūsų mintis. Pirmykštėse bendruomenėse toks stiprus, bemaž mistinis žmogaus ir gyvulio ryšys turbūt buvo savaime suprantamas dalykas. Vystantis civilizacijai tas bendravimo būdas buvo nuvertintas, laikomas prietaru ar pramanu. Katinai ir šunys paprastai žino, kada jų šeimininkas grįžta iš tolimos kelionės arba jai rengiasi ir tą žinojimą parodo savo elgesiu. Ir net daugiau, jie nujaučia ligas ar grėsmingus gamtos reiškinius, kad ir cunamį: gyvūnai pabėgo nuo bangos, o žmonės nesugebėjo suprasti jų elgesio. Turime pripažinti: daugeliu atvejų gyvuliai mus lenkia - kalbama apie instinktą, bet turbūt tai nėra tik instinktas.

Kai Vicki susirgo krūties vėžiu, katinas nuo jos nesitraukė. Tik jis vienas žinojo, kaip moteris kentėjo, nes nuo kitų ji slėpė savo ligą. Stengėsi pasveikti.

Prieš atsirandant Ramziui, vienišos motinos Vicki santykiai su vienintele dukterimi Jodi buvo blogi. Praraja ėmė didėti nepastebimai ir tapo nebeperžengiama, kai nugaišo jųdviejų mylimas šuo. Vicki neverkė, nes nenorėjo liūdinti Jodi, o duktė tai palaikė beširdiškumu. Turbūt viskas būtų baigęsi tikra drama, jeigu Ramzis, neklystančio instinkto valdomas, nebūtų beprotiškai pamilęs Jodi iš pirmo žvilgsnio. Staiga atsirado svarbi pokalbių tema, priežastis bendram juokui. Tema, kuri neerzino ir neskyrė. Katino dėka namai vėl tapo jaukūs.

Šlovės ratilai

Laikui bėgant Ramziu iš pradžių susidomėjo vietos radijas ir laikraštis. Jis buvo fotogeniškas ir sugebėjo bendrauti su žiniasklaida: pozavo nuotraukoms, mėgo kamerą ir objektyvą. Nuotrauka pasirodė centrinėje spaudoje, paskui Ramzio istoriją aprašė profesiniai žurnalai, skirti bibliotekininkams ir kačių mylėtojams. Spenserį pradėjo lankyti laikraštininkai ir turistai. Bibliotekos katinas garsino miestelį. Tai sutelkė miestiečius, pagyvino jų veiklą. Gal atsitiktinumas, gal ir ne, bet gyvenimas pradėjo gerėti. Viskas klostėsi kur kas lengviau, nes Spenserio žmonės jau buvo kitokie - nuoširdesni, įsitikinę, kad norint pasiekti sėkmės nereikia gailėti pastangų. Biblioteka buvo suremontuota, į centrinę gatvę grįžo elegantiškos parduotuvės.

Ėjo metai. Ramzis palengva tapo pagyvenusiu "džentelmenu". Buvo devyniolikos metų, kai veterinaras nustatė, kad jis serga vėžiu. Paskui viskas klostėsi jau ne taip, kaip anksčiau. Vicki nusprendė, kad laikas imtis permainų. Ji išėjo į pensiją ir parašė knygą apie katiną Ramzį. (Knyga dar iki pasirodymo tapo legendinė dėl rekordinio avanso, kurį leidykla pasiūlė autorei ir jos bendradarbiui Bretui Witteriui: 1 mln. 250 tūkst. dolerių).

Vicky Myron - ne Hemingvėjus. Bet ji nėra ir pernelyg emocinga. Gyvenimas jos nelepino, patirtis grūdino, bet neužgesino optimizmo. O katinas Ramzis buvo vienas dvasios ramybės šaltinių. Vicky knyga tapo labai paklausi todėl, kad ji rašo be pretenzijų, prisipažįsta, jog mylėjo katiną ir kartais kreipdavosi į jį kaip į vaiką: eikš pas mamą. Papasakojo ir tai, ką gerai žino visi kačių bičiuliai: katinai ir apskritai visi gyvūnai gali lemti mūsų elgesį ir turėti įtakos mūsų gyvenimui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"