TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Raupsuotasis karalius

2008 12 20 0:00
Balduinas IV (akt. E.Nortonas) R.Scotto filme "Dangaus karalystė".

Nors ir buvo mirtinai pasiligojęs paauglys, 1177 metais jis metė pirštinę islamo ekspansijai. Kam priklausytų Šventoji Žemė, jeigu Balduinas IV, Jeruzalės karalius, nebūtų miręs toks jaunas? Jis padarė daugiau žygdarbių, negu Ričardas Liūtaširdis.

Savaitgalio skaitiniai

Istorija Jeruzalės karaliaus Balduino IV nemini kaip vieno iš šauniųjų riterių ir narsiųjų karvedžių. O juk tas sunkios ligos kankinamas jaunuolis padarė kur kas daugiau žygdarbių, negu pavyzdžiui, pasaulyje išgarsėjęs jo amžininkas Ričardas Liūtaširdis. Nuo pat gimimo (1161 metais) Balduinas buvo ir palaimintasis, ir prakeiktasis. Vardą paveldėjo iš dėdės, karaliaus Balduino III (1129-1162), kuris per brolėno gimimo dieną pasakė, kad jo dovana naujagimiui bus Jeruzalės karalystė. Susirinkusieji juokėsi - monarchas buvo pačiame jėgų žydėjime, tik 31 metų. Tačiau po dviejų metų Balduinas III mirė be įpėdinio ir karūną paveldėjo jaunesnis brolis Amalrikas (Balduino IV tėvas).

Nejautri dešinioji ranka

Jeruzalės karalystėje buvo negriežtai laikomasi primogenituros (teisės paveldėti sostą pagal pirmagimystę), todėl dėl karūnos perdavimo turėjo spręsti karaliaus taryba. Dėl nežinomų priežasčių tarybos nariai pareikalavo iš Amalriko, kad šis išsiskirtų su Agne Kurteniete (oficialia santuokos išardymo priežastimi buvo nurodyta artima Amalriko ir Agnės giminystė).

Amalrikas, nors ir gerai sutarė su Agne, neprieštaravo - jam rūpėjo gauti sostą ir užsitikrinti paveldimumą jų santuokos vaikams: Balduinui ir vyresnei dukrai Sibilei. Vėliau jis vedė Bizantijos kunigaikštytę Mariją Komneną. Ši ambicinga moteris negalėjo susitaikyti su mintimi, kad karaliaus vaikai iš pirmos santuokos turi garantuotą aukštesnę poziciją, nei jos palikuonys (Marija ir Amalrikas susilaukė vienintelės dukros Izabelės).

Taigi Balduinas augo be motinos, o pamotė, laikiusi jį varžovu, jo nekentė. Tačiau Balduinas buvo nuovokus ir imlus mokslams vaikas. Jam pasisekė ir su mokytoju - Vilhelmas iš Tyro priskiriamas prie iškiliausių epochos protų. Kad galėtų pasisemti kuo daugiau žinių, Balduinas net apsigyveno jo namuose. Vieną dieną Vilhelmas pastebėjo, jog berniukui kažkas ne taip... "Žaidė su kilmingų šeimų vaikais, - rašė Vilhelmas, - išdykavo, badėsi adatomis ir smeigtukais, kaip dažnai mėgsta daryti vaikai. Visi aikčiodavo iš skausmo, tik Balduinas iškęsdavo dūrius tylėdamas. Iš pradžių pamaniau, kad šitaip grūdina savo charakterį, bet paskui supratau, kad Balduino dešinė ranka nejautri."

Gydytojams net nekilo abejonių, jog tai nepagydoma liga. Tačiau Amalrikas įsakė, kad berniukas - būsimasis riteris - pradėtų mokytis joti. Berniukas kaire ranka laikydavo ginklą, o dešinė buvo inertiška - tad Balduinas išmoko valdyti žirgą tik keliais ir tapo puikus raitelis. Ant žirgo sėsdavo beveik iki gyvenimo pabaigos ir tik sunkios negalios paveiktas įsakydavo nešti į mūšio lauką neštuvais.

Kūne liga, aplinkui priešai

Pagal Jeruzalės karalystės įstatymus, kiekvienas kilmingas vyras, susirgęs raupsais, privalėjo stoti į Šventojo Lozoriaus riterių ordiną. Sulaukęs penkiolikos metų - toks amžius tada laikytas brandos slenksčiu - Balduinas būtų turėjęs tapti vienuoliu. Amalrikas suprato, kad, jeigu taip atsitiks, karalystė gali likti be sosto įpėdinio. Jo pirmtakai pasitraukė iš šio pasaulio netikėtai, tragiškomis aplinkybėmis: Balduino senelis Fulko Andegavenietis žuvo medžiodamas, dėdė Balduinas III ūmai mirė nuo dizenterijos. Kas laukia karalystės, jeigu ir pats Amalrikas žus arba susirgs mirtina liga? Kaip "atsarginis variantas" buvo kunigaikštytės Sibilės ištekinimas už galingos karališkos giminės įpėdinio, kad šis prireikus taptų sosto paveldėtoju. Bet šiam sumanymui buvo nelemta išsipildyti, nes potencialus kandidatas atsisakė, susivokęs, kad Jeruzalės karalystė silpsta.

Tuo tarpu karalius Amalrikas tarytum nujautė artėjančią staigią mirtį. Jis mirė 1174 metais - taip pat kaip ir brolis - nuo dizenterijos. Raupsuotam sūnui paliko vidinių prieštaravimų draskomą valstybę. Be to, nuolat grasino išorės priešai. Apie tai, kad medikai įtaria Balduiną sergant raupsais, žinojo tik labai siauras patikimųjų būrelis. Sklandė įtarimų ir būgštavimų, bet oficialiai apie tai buvo nekalbama ir todėl jį karūnuoti Jeruzalės karaliumi nebuvo kliūčių. 1174 metų liepos penkioliktą Balduinas IV įžengė į sostą.

"Balduinas puikiai mokėsi, ugdė savo gabumus, - rašė Vilhelmas iš Tyro. - Buvo gražus vaikinas, o jodinėjo geriau už kitus vyrus, net ir daug vyresnius už jį. Turėjo nuostabią atmintį, mėgo klausytis pasakojimų. Visuomet įsimindavo tuos, kurie parodė jam širdį, gerai elgėsi su juo. Bet įsimindavo ir tuos, kurie turėjo piktų ketinimų, buvo jį užgavę ar nuskriaudę. Buvo panašus į tėvą - tokių pačių veido bruožų, tokios pačios figūros. Taip pat vaikščiojo, taip pat kalbėjo. Viską iškart suvokdavo. Bet turėjo tarties ydą - mikčiojo. Panašiai kaip tėvas klausydavo gerų patarimų."

Koks monarchas galėjo būti šis vaikinas - gabus, bet miknius, be to, alinamas mirtinos ligos? Balduinas be paliovos turėjo laviruoti. Manevravo tarp riterių ordinų, gretimų kryžininkų valstybėlių, popiežiaus (Aleksandras III tvirtino, jog Dievas pasiuntė Balduinui raupsus kaip bausmę už nuodėmes), turėjo paisyti ir Bizantijos, ir Vakarų interesų. Be to, jo karalystės sienoms grasino musulmonai - jie iš visų pusių apsupo Balduino valdomą Jeruzalės kryžininkų valstybę. Nors ilgainiui jis vis skausmingiau jautė ligos raidą, šauniai laikėsi ir diplomatiniame, ir mūšio lauke.

Salachas ad Dinas įžengia į sceną

Publikacijose apie Balduiną nuolat aptinkame istoriografijoje įsigalėjusių stereotipų. Jo valdymo ir asmenybės vertinimai turi šešėlį - Jeruzalės karalystė žlugo praslinkus vos dviem metams po jo mirties. Pateikiamas argumentas, jog tai buvęs jo nevykusio valdymo rezultatas. O Salachas ad Dinas visur laikomas nepriekaištingu viduramžių epochos rytietišku džentelmenu, kuris visada tesėdavo žodį ir be priežasties krikščionių neskriausdavo.

Abu tie teiginiai yra neteisingi supaprastinimai. Salachas ad Dinas, kurdų vado ir politiko Najm ad-Din Ajubo sūnus, aukščiausių postų pasiekė tuo pačiu metu, kai Amalrikas I užkariavo Egiptą. Salachas ad Dinas tuo metu buvo viziris. Po paskutinio Egipto valdovo iš Fatimidų dinastijos mirties (pasak kitų šaltinių, jis buvo pašalintas iš sosto) pasiskelbė jo įpėdiniu. Išsprendęs vidaus problemas pradėjo ekspansiją: vieną po kitos prisijungė musulmonų valstybėles, kad vėliau galėtų pradėti žygį į kryžininkų valdas. Užėmė Jemeną ir teritorijas į vakarus nuo Egipto. Paskui patraukė į Damaską. Vedė Sirijos valdovo našlę, Alepo apgulties metu vos nežuvo per šiitų fanatikų (izmailitų) pasikėsinimą. Pagaliau susitiko akis į akį su kryžininkais.

Daugelis istorikų priekaištauja Balduinui ir jo patarėjams, kad sukėlė karą su Salachu ad Dinu, nes penkiolikmetis karalius, vos tiktai gavęs teisę daryti savarankiškus sprendimus, atsisakė patvirtinti taikos sutartį su sultonu, kurią padarė neoficialus regentas Raimundas Tripolietis. Brendimo metu Balduino liga pasiekė naują fazę ir siaubingai naikino jauną organizmą. Karaliaus aplinkos žmonės suprato, jog reikia skubiai ieškoti naujo valdovo. Pradėta vėl galvoti kaip ištekinti Sibilę (jos pirmas vyras, Vilhelmas Montferatietis, mirė 1177 metais).

Saracėnai rengėsi pulti Jeruzalę. Balduinas stengėsi surasti kuo daugiau sąjungininkų, visų pirma tikėjosi pagalbos iš Bizantijos imperatoriaus Manuilo Komnino. Tartis pasiuntė Antiochijos kunigaikštį Renaldą Šatiljonietį. Tai buvo nevykęs pasirinkimas. Bizantijos imperatorius priešinosi Renaldo vedyboms su Antiochijos kunigaikščio Raimundo našle. Renaldas, kilęs iš žemesnės kilmės giminės, vedęs gauna Antiochijos kunigaikščio titulą. Manuilas šaltai sutiko nepripažintą Antiochijos kunigaikštį ir atsisakė remti kryžininkus. O Salachas ad Dinas jau atžygiavo prie Jeruzalės vartų.

1177 metų lapkričio 25 dieną Balduinas ir Renaldas su 375 riteriais, prie kurių prisijungė 80 tamplierių, mūšyje prie Montgisardo susirėmė su 26 tūkst. Salacho ad Dino karių. Sultonas neįvertino jauno, nepatyrusio priešininko; buvo įsitikinęs, kad saujelė riterių nedrįs susikauti su jo pulkais. Balduinas apstulbino Salachą ad Diną, kuris nesitikėjo smūgio, nesitikėjo ir riterių kovinių įgūdžių. Salacho ad Dino kariuomenė pakriko. Sultonas neteko 90 proc. savo karių, didelių nuostolių patyrė ir jo asmeninė gvardija, sudaryta iš mameliukų. Gelbėjosi bėgdamas į Egiptą. Pakeliui skelbė, kad mūšį laimėjo jis, o ne kryžininkai. Ištisus metus rinko naują kariuomenę.

1180 metų vasarą atsitiko įvykis, kuris galutinai nulėmė tragišką Jeruzalės karalystės likimą. Sibilė susižiedavo su avantiūristu Gi de Luzinjanu. Karaliaus ir Sibilės motinai Agnei jis vis tiek atrodė tinkamas kandidatas, mat buvo Anglijos karaliaus Henriko II pusbrolis. Balduinas nusileido motinos prašymams ir - nors labai nenoriai - sutiko, kad jie tuoktųsi.

Tuo metu raupsai ėdė Balduino kūną: jaunasis karalius apako, negalėjo pajudinti rankų, nevaldė kojų. Mąstė, kaip kuo greičiau atsisakyti sosto, tačiau nebuvo kuo save pakeisti. Didžiausią nešlovę užtraukė Renaldas Šatiljonietis, pramintas Padūkėliu: užpuolė karavaną, traukiantį iš Egipto į Damaską (tai buvo ne vienintelis Renaldo ekscesas, jis dažnai plėšdavo pirklių vilkstines, praeinančias netoli jo pilies), pagrobė Salacho ad Dino motiną. Didžiai supykęs Salachas ad Dinas 1182 metais vėl puolė kryžininkus.

Tiesioginio pavojaus akivaizdoje Balduinas regentu paskyrė svainį, Gi de Luzinjaną. Ir vėl blogai pasirinkta: svainis pasirodė besąs neatsakingas ir bevalis. Nė metams nepraslinkus regentas Luzinjanas dalyvavo vestuvių puotoje Kerake. Salachas ad Dinas apgulė pilį, atkirsdamas susirinkusius svečius nuo pasaulio.

Balduinas, sukaupęs paskutines jėgas, išvedė kariuomenę, bet pasiekęs Keraką sužinojo, kad Gi nedrįso išeiti kautis su Salachu ad Dinu. Sultonas, nesulaukęs priešo, nutraukė apgultį ir patraukė namo. Balduinas neatleido jam gėdingo bailumo, pašalino iš regento pareigų ir išvijo iš Jeruzalės. Luzinjanas su žmona išsikraustė į Askaloną. Jaunasis valdovas bandė išskirti seserį su juo, bet neįstengė.

Nenugalėtas kol gyvas

Vis labiau silpdamas, laukdamas mirties, raupsuotasis karalius 1183 metais paskelbė savo teisėtu įpėdiniu penkerių metų seserėną Balduiną (Sibilės ir jos pirmojo vyro Vilhelmo Montferatiečio sūnų). Karalius Balduinas IV mirė 1185 metais. Ligotas seserėnas - pusantrų metų vėliau. 1187 metų liepos 4 dieną Salachas ad Dinas mūšyje prie Hitino nugalėjo kryžininkus ir Gi de Luzinjano (Sibilės pastangų dėka jis vis dėlto tapo Jeruzalės karaliumi) kariuomenę. Pralaimėtas mūšis buvo paskutinis Jeruzalės karalystei ir krikščionių viešpatavimo Artimuosiuose Rytuose agonijos pradžia. 1291 metais kryžininkai buvo išvaryti iš tų kraštų. Bet atminimas apie gerąjį karalių Balduiną ilgam liko regione. Jo pergalė prieš Salachą ad Diną apaugo legendomis.

Kyla klausimas, kodėl Bažnyčia neiškėlė ant altoriaus Balduino, karaliaus-kankinio, kuris gynė krikščionių tikėjimą nuo kitatikių antpuolių ir gyveno dorai, laikydamasis Dievo įsakymų. Atsakymas paprastas. Balduinas mažai domėjosi religija. Net jau labai sirgdamas negalvojo užsidaryti vienuolyne. Buvo karalius-riteris, bet ne karalius-vienuolis. Drąsus ir išdidus. Po jo mirties kronikininkas rašė: "Nors nuo vaikystės buvo apimtas raupsų ir kentėjo, iš visų jėgų gynė Jeruzalės karalystės sienas ir didvyriškai nugalėjo Salachą ad Diną mūšyje prie Montgisardo. Kol gyvas buvo nenugalėtas."

PARAŠAI

Jeruzalė XII amžiuje.

Balduinas IV (Edwardas Nortonas) Ridley Scotto filme "Dangaus karalystė".

Vilhelmas iš Tyro nustato, kad jaunuolis serga raupsais.

Gi de Luzinjanas, nevykėlis Balduino įpėdinis (1186-1192).

Salachas ad Dinas Jeruzalėje (1187).

langas

KRYŽININKAI IR JŲ VALSTYBĖ

Prieš Balduinui IV užimant sostą kryžininkai ir jų palikuonys (daugiausia prancūzai) valdė visą Sirijos ir Palestinos pakrantę. Pirmojo kryžiaus žygio metu užėmę Jeruzalę, įkūrė krikščionišką Jeruzalės karalystę. Vėlesni valdovai pajungė gretimus kraštus, susikūrė autonominių, bet Jeruzalės lenu laikomų valstybėlių konglomeratas: Edesos grafystė, Antiochijos kunigaikštystė ir Tripolio grafystė.

Jeruzalės karaliaus rūmuose aukščiausi valdininkai buvo kancleris (vadovavo raštinei ir tvarkė karaliaus archyvą) ir senešalas, reikalui esant pavaduojantis karalių ne karo srityse ir atsakingas už valstybės iždą. Armijai vadovavo konetablis, tiesiogiai pavaldus karaliui. Centrinė valdžia buvo nestipri, monarchui teko perduoti daug savo prerogatyvų vietos valdovams, kurie gindavo sienas. Karaliaus taryba vykdė trejopas funkcijas: teisinę, patariamąją ir įstatymų leidybos.

Aukščiausi Katalikų bažnyčios hierarchai Jeruzalės karalystėje buvo Antiochijos patriarchas ir Jeruzalės patriarchas, kuris rūpinosi Jėzaus Kristaus Karsto bazilika. Bažnyčia buvo ašis, organizuojanti karalystės gyvenimą. Jeruzalės karalystėje XII amžiuje gyveno apie 620 tūkst. žmonių, bet katalikų buvo tik apie 140 tūkstančių. Kiti buvo musulmonai, krikščionys, priklausantys Rytų bažnyčioms (armėnai, nestorijai, maronitai) ir judaizmo išpažinėjai. Nors pirmojo kryžiaus žygio metu 1099 metais nugalėtojai Jeruzalėje surengė musulmonų ir žydų skerdynes, vėliau kryžininkai nevaržė vietos gyventojų tikėjimo laisvės.

Užvaldę pakrantę kryžininkai išvystė prekybą, Jeruzalės karalystė tapo svarbiu apsikeitimo prekėmis tarp Rytų ir Vakarų punktu. Jai nuolatos grėsė musulmonų antpuoliai, todėl ordinų riteriai, saugantys Šventąją Žemę ir Viešpaties kapą, budėjo be atvangos, visą laiką pasirengę kautis. Tamplieriai ir joanitai riteriai svarbiausia savo pareiga laikė Šventosios Žemės gynimą. Abu ordinai valdė didžiulius žemės plotus ir Artimuosiuose Rytuose, ir Vakarų Europoje. Tuo momentu, kai Balduinas IV žengė į sostą, kiekvienas ordinas galėjo sutelkti tiek pat riterių, kiek karaliaus vasalai. Ordinai buvo finansiškai nepriklausomi ir formaliai nebuvo Jeruzalės pavaldiniai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"