TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Revoliucijų švyturio tamsioji dalis

2008 02 02 0:00
Valegrandė. 1967-ųjų spalio 10 diena. Bolivijos karininkai rodo žurnalistams Che Guevaros palaikus.

Jakobinai turėjo savąjį Saint Justą, bolševikai - Dzeržinskį, o kubiečiai - Che Guevarą. "Mažuoju skerdiku" jį praminė, kai vadovavo La Cabanos kalėjimui, sovietų Lubiankos analogui. Praslinkus keturiems dešimtmečiams po pasaulinės revoliucijos guru mirties aiškėja gūdi tiesa.

Ernesto Guevara, vadintas Che, gimė 1928 metais Argentinoje. Studijavo mediciną Buenos Airėse, bet vėliau atsidavė pasaulinei revoliucijai. Nuvertus Batistos režimą dirbo, be kitų pareigybių, kalėjimo viršininku Havanoje, Kubos centrinio banko šefu ir pramonės ministru. Septintojo dešimtmečio viduryje dėl nesutarimų su Fideliu Castro paliko salą. Dalyvavo kovose Konge, vėliau mėgino organizuoti revoliucionierių grupes Bolivijoje, bet ten jį sučiupo vyriausybės kariuomenė, bendradarbiaujanti su CŽV. Che sušaudytas 1967 metų spalio 9-ąją. Daug metų jo kapas buvo slepiamas. Tik po trijų dešimtmečių Che (ir šešių jo karių) palaikai aptikti netoli Bolivijos Valegrandės miesto ir iškilmingai palaidoti Kuboje.

Mirties koridoriuje.

Pagrindiniu Kubos revoliucijos simboliu tapo Paredonas, La Cabanos kalėjimo sušaudymų siena

"Egzekucijos - ne tik Kubos liaudies poreikis, bet ir tos liaudies uždėta pareiga", - taip skamba atsakymas, datuotas 1959 metų vasario 5-ąją ir pasirašytas La Cabanos kalėjimo, buvusios kolonijinės tvirtovės, komendanto. Ernesto Che Guevara atsako į savo tėvynainio, argentiniečio Luiso Paredeso laišką. Autorius sunerimęs dėl kasdienių masinių egzekucijų, apie kurias praneša pasaulio spauda. Guevara priduria: "Linkėčiau ponui rinktis informaciją iš spaudos, kuri nėra tendencinga."

Jis drąsino budelius

"Netendencinga" spauda, konkrečiai - "Revolucion", arba Liepos dvidešimt šeštosios judėjimo organas, vadovaujamas Fidelio Castro, iš tikrųjų reguliariai informavo apie egzekucijas, įvykdytas visoje saloje, pirmiausia La Cabanoje, nuo pirmųjų "barbudų" (barzdočių) atėjimo į valdžią dienų.

Revoliuciniai tribunolai be paliovos posėdžiavo visose kareivinėse - nuo Monkados Santjago de Kuboje salos rytuose, kur valdė Fidelio brolis Raulis Castro, iki La Cabanos Havanoje, kurioje nuo sausio 3-iosios įsakinėjo Guevara. Jų užduotis buvo išnaikinti Batistos diktatūros "banditus." Kartu užgniaužti ir bet kokią kontrrevoliucijos galimybę, bet visų pirma kelti siaubą tiems, kurie ketintų sukilti prieš naująją valdžią.

"Revolucion" nedvejodama rėmė mirties nuosprendžius, skelbiamus per sufabrikuotus procesus. Tonas buvo radikalus, ypač po pirmųjų kritikos balsų Amerikos spaudoje. Pavadinimai kalbėjo patys: "Egzekucijų nutraukimas vėl suerzintų žmones", "Jokio atleidimo", "Nestabdykite nepriekaištingo teisingumo", "Egzekucijos leis išvengti didesnio kraujo praliejimo", "Kodėl šaudome karinius nusikaltėlius" ir t. t. Tribunolai skelbė nuosprendžius rampos šviesoje. R.Castro rengė masines egzekucijas šalies rytuose. Vieną dieną prie sienos buvo pastatyti 68 asmenys. "Revolucion" išdidžiai skelbė pirmame puslapyje: "Tik pas mus (!) rasite Santjago de Kuboje sušaudytųjų sąrašą."

La Cabanoje teismo procesai vyko žurnalistų akivaizdoje. Kelias valandas, o kartais tik kelias minutes trukdavo tragifarsas pasiųsti

mirti žmones, kuriuos įtarė buvus budeliais, tarnavusiais diktatūrai, taip pat asmenis, nedalyvavusius represijose. Pakakdavo skundo, kelių keršto trokštančio asmens šūksnių, kad paskelbtų nuosprendį ir nakties priedangoje jį įvykdytų. Tai darė "savanoriai". Kartais į šaudytojų būrį buvo kviečiami "revoliucijos kankinių" šeimų nariai. Taip nutiko Olgos Guevaros, nužudyto revoliucionieriaus sesers (nesigiminiavusios su Che) atveju, tačiau ji nesutiko pati šaudyti pasmerktojo. Jos atsisakymas buvo vienintelis "Revolucion" puslapiuose išspausdintas kritikos žodis apie egzekucijas.

Dažniausiai "juodą darbą" atlikdavo kareiviai iš San Ambrozijo

kareivinių. Tam daliniui vadovavo Darielis Alarco Ramirezas, pramintas Benigno. Jis buvo vienas ištikimiausiųjų Guevarai, lydėjo jį nuo Sierra Maestros iki Kongo ir Bolivijos. Kartais pats atvesdavo kareivius į La Cabaną. Girdėjo juos pasakojant, kaip Guevara stebėdavo egzekucijas, rūkydamas cigarą ant sienos, esančios

anapus fortą supančio griovio. "Tiems kareiviams, anksčiau nemačiusiems Che, tai būdavo didelis įvykis. Labai juos padrąsindavo", - dabar pasakoja Ramirezas.

Guevaros dalyvavimas - pateisinimas ir padrąsinimas kareiviams. Tačiau ir pats Che tebuvo vykdytojas. Užklijuotus vokus su įsakymais gaudavo iš aukščiausio lygio vadovų kas vakarą apie šeštą valandą. Pasak Benigno, Guevara nekantraudamas jų laukdavo ir stebėtinai nervindavosi, jeigu pasiuntinys vėluodavo. Tuose vokuose buvo nuosprendžiai, kuriuos kiek vėliau skelbdavo revoliucinis tribunolas La Cabanoje, gausiausias ir negailestingiausias, klausantis tik F.Castro instrukcijų.

Parodomosios skerdynės

Retai kas būdavo išteisinamas. Nuosprendžiai: mirties bausmė arba dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų kalėti. Pirmiausia buvo baudžiami žmonės, tarnavę Batistos armijoje. Egzekucijos būdavo filmuojamos, o ištraukos vėliau rodomos per televiziją ir

informacines kino kronikas. Viename išlikusiame filme matyti, kaip juodaodis buvęs kareivis po šūvių salvės susilenkia ir krinta į fortą juosiantį griovį. Kitame - kaip vieno aukščiausių nugalėtos armijos karininkų kepurė išlekia aukštyn tuo momentu, kai jis pats virsta į griovį. Tas pasmerktasis prieš tai buvo nuteistas beisbolo aikštėje, suįžūlėjusios minios ir televizijos kamerų akivaizdoje. Išdrįso net palyginti savo procesą su "romėnų cirku". Dėl Kubos visuomenės ir Amerikos spaudos pasipiktinimo buvo teisiamas antrą kartą, jau neatvirai, bet mirties neišvengė.

Laikraščiai, visų pirma dideliu tiražu leidžiamas savaitraštis "Bohemia", spausdino ištisus puslapius fotoreportažų ir išsamiai aprašinėjo, kas vyksta per procesus, perpasakojo skundikų parodymus. Ką tik iškepti "teisėjai" (dar neseniai partizanavę) vykdė "prokurorų" (turinčių tokį pat stažą) reikalavimus, padiktuotus buvusio advokato F.Castro, kuris nesivargino juridiškai gražbyliauti. Argi pati revoliucija - ne teisės pamatas?

Spauda, visų pirma "Bohemia", kai tik Castro užgrobė valdžią, rašė, kad žuvo 20 tūkst. žmonių. Tai nepatikrinamas ir aiškiai didesnis skaičius. Norėta suteikti epinį mastą partizaniniam karui, nesunkiai pasiektai pergalei prieš demoralizuotą armiją, neparengtą kovoti su negailestingu priešininku. Tas išpūstas skaičius, gausiai iliustruotas revoliucionierių ir civilių žmonių lavonų fotografijomis pirmuose laikraščių puslapiuose, buvo aiškiai skirtas ir pateisinti procesus, rengtus be jokių teismo garantijų.

Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai teisėjai nesutikdavo pasmerkti be įrodymų. Taip atsitiko teisiant Batistos armijos pilotus, apkaltintus miestų ir kaimų bombardavimu. Tribunolo nariai, išdrįsę išteisinti pilotus, iškart neteko savo funkcijų. F.Castro nerūpėjo valdžios pasidalijimas: atlėkdavo į teismą ir, virtęs prokuroru, reikalaudavo panaikinti per švelnų nuosprendį. Po kelių dienų ir pilotai buvo nuteisti per kitą procesą, o paskui - sušaudyti.

Che Guevara elgėsi subtiliau. Kaltinamiesiems nuteisti nesinaudojo gražbylystės talentu, kur kas mažiau išplėtotu negu vyriausiojo vado. Jam pakakdavo to, kad gavęs įsakymus visada sugebėdavo juos įvykdyti. Į Che sąskaitą 1959 metų pirmaisiais mėnesiais, kai šeimininkavo La Cabanoje, reikėtų įrašyti apie 200 dokumentuotų egzekucijų, taip pat aukų pavardes ir mirties datas. Taip jis pelnė Carnicerito (Mažojo skerdiko) iš La Cabanos pravardę.

Jei ne šnipai, tai budeliai...

Vyriausiasis skerdikas nesitepė rankų krauju. Castro žadėjo minioms: "Kraujo praliejimo nebebus." Vieną dieną laikraščiai pranešdavo, kad egzekucijos nutraukiamos, o kitą - kad vėl atnaujinamos. Malonė trukdavo trumpai.

Che nesitenkino štabo įsakymų vykdymu, kaltinamųjų teismu, jeigu tai iš viso galima vadinti teismu, ir neatidėliojamu nuosprendžių vykdymu. Organizuodavo apsimestines egzekucijas ir psichinius kankinimus.

Fausto Menocalas išvengė mirties tik todėl, kad buvo Kubos prezidento (buvusio) šeimos narys. Guevara pats jį saugojo beveik dvi paras. "Turėjau stovėti keturiasdešimt valandų, dieną ir naktį, nevalgęs ir negėręs, priešais jį kabinete. Tai buvo ilgas koridorius, ginkluoti žmonės ateidavo ir išeidavo, gavę rašytinius įsakymus ar instrukcijas. Tyčiodavosi iš manęs. Guevara pats mane tardė. Vakare, kai buvau uždarytas kameroje, atėjo ir pasakė: "Tai štai, Menocalai, šiąnakt jus sušaudysime." Mane atvedė priešais egzekucijos būrį. Pririšo prie stulpo, užrišo akis, po to driokstelėjo karabinų salvė. Atėjo manęs pribaigti. Pajutau stiprų smūgį į smilkinį. Trenkė karabino buože, apalpau", - pasako vyras.

F.Menocalą nepagrįstai apkaltino tuo, kad buvo Batistos mokamas skundikas. Jį suėmė 1959 metų sausio pirmomis dienomis, išleido tik balandį, o vėliau ištrėmė. Guevara ypač persekiojo tuos, kurie, jo nuomone, buvo diktatūros "šnipai" arba "budeliai".

Paskui atėjo revoliucijos bendražygių eilė. Tačiau Guevara sugebėjo išvengti tų rietenų. Priklausė absoliučiai patikimų asmenų grupelei, kaip ir Raulis Castro. Niekada neištarė kritikos žodžio. Priešingai, ragino sparčiau žygiuoti į komunizmą. Tapo jo teoretiku, pasiuntiniu į socialistinius kraštus ir Kubos revoliucijos gynėju tarptautiniame forume. Net užsienyje buvo paženklintas savo praeities, tų keliolikos mėnesių, praleistų La Cabanoje. Po kalbos, pasakytos per JTO visuotinę asamblėją 1964 metų gruodžio 11-ąją, kai kurių Lotynų Amerikos šalių ir Jungtinių Valstijų delegatai klausinėjo jo apie represijas saloje. Atsakinėjo atvirai: "Šaudėme, šaudome ir ateityje šaudysime taip ilgai, kiek to reikės. Mūsų kova - žūtbūtinė."

1964 metais informacijos apie egzekucijas jau senokai buvo nematyti kelių leidinių, dar pasirodančių saloje, pirmuose puslapiuose. Po kelių mėnesių beliko vienas - "Granma", Kubos komunistų partijos centro komiteto organas. Jis atsirado sujungus "Revolucion" ir "Hoy", buvusios stalininės komunistų partijos laikraštį. F.Castro paskelbė apie tą sujungimą per centro komiteto posėdį 1965 metų spalio 3 dieną; motyvas - "popieriaus stoka". Taip pat perskaitė Che atsisveikinimo laišką. Guevaros kalbos per Jungtinių Tautų forumą ir viešas barbariškumo pripažinimas negalėjo neprisidėti prie priverstinio jo išvykimo iš Kubos. Che buvo per daug radikalus F.Castro. Garsėjo ne kaip išsivadavimo judėjimui atsidavęs idealistas, o kaip nepalenkiamas valdžios žmogus. Laiške Fideliui jis išreiškė greičiau ryžtą asmeniškai aukotis, negu žudyti kitus: "Šiuo metu kuklios mano pagalbos reikia kituose Žemės rutulio kraštuose. Galiu daryti tai, ko negali tu, nes esi atsakingas už Kubą. (...) Jeigu man paskutinė valanda išmuš po kitu dangumi, mano paskutinė mintis bus su Kubos liaudimi, labiausiai - su tavimi."

Che Guevaros figūra laikui bėgant įgavo kitų bruožų. Žmogus, kuris įvykdė tiek egzekucijų, užleido vietą didvyriškam "guerillero", kuris nedvejodamas atiduotų gyvybę dėl savo idealų. Budelio praeitis blanko kankinio idėjos šešėlyje. Jo mirtis Bolivijoje sutvirtino tą mitą. Tačiau sušaudytų žmonių artimiesiems argentinietis revoliucionierius visada liks revoliucinių tribunolų ir La Cabanos egzekucinių būrių vadas.

Paskutinė valanda

Felixas Rodriguezas, buvęs CŽV agentas, kalbėjosi su Guevara prieš pat jo egzekuciją. Štai jo pasakojimas.

"Papa cansado" (tėtė pavargęs). Šitas koduotas komunikatas pranešė man didžią naujieną: "Guevara suimtas ir sužeistas." Spalio aštuntą dieną 15.30 val. boliviečių reindžerių dalinys, specialiai amerikiečių sukurtas persekioti Che, pagaliau sučiupo jį Juro tarpeklyje. Kareiviai atvežė Che į kaimo mokyklą La Hueroje. Aš tuo metu buvau Valegrande, sraigtasparnio pusės valandos skrydžio atstumu, kartu su boliviečių aštuntosios divizijos štabu. Vakare geriame škotišką viskį už pergalę. Ryto metą vos prašvitus pulkininkas Zenteno ir aš sraigtasparniu išskrendame į La Huerą.

Jau tiktai gailestis

Kai įeinu į mokyklos klasę, pirmiausia pajuntu gailestį - ir pats labai tuo nustembu. Neapsakomai purvinas Che panašus į klošarą. Žiūriu į jį, o mintyse matau triumfo akimirkas - didįjį Che, žengiantį per pasaulį Mao, Chruščiovo, Neru, Ben Belos draugijoje. Čia jis tik apgailėtinas. Sėduosi priešais ir sakau: "Che, atėjau pasikalbėti su tavimi." Atkerta: "Nesileisiu tardomas!" Aiškinu, kad nepaisydamas mus skiriančių dalykų, žaviuosi jo drąsa. Jis tam jautrus. Šnekučiuojamės įvairiomis temomis. "Kodėl Bolivija?" - klausiu. Atsako: "Nes tai skurdus kraštas, tolokai nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, turi sienas su penkiomis šalimis ir menkai apmokytą armiją."

Paskui išeiname laukan nusifotografuoti. Nuotraukoje, kur stoviu greta jo, Che atrodo išsekęs. Dar prieš akimirką šypsojosi, kai tarstelėjau: "Dėmesio, paukštukas!" Prieš išryškindamas filmą buvau įsitikinęs, kad nuotraukoje turiu besišypsantį Che ... Deja. Ir sraigtasparnio pilotas įdavė man savo aparatą, kad jį nufotografuočiau. Sutikau, bet patyliukais atidariau objektyvo diafragmą iki galo, kad apšviestų nuotrauką. Tam atvejui, jeigu laikydamasis oficialios versijos praneštų, kad Che žuvo kovodamas. Neturi būti jokio kompromituojančio įrodymo. Pilotas niekada man šito nedovanojo...

Palydėjęs Che Guevarą į klasę gaunu radiogramą iš aukščiausio lygio Bolivijos karinės hierarchijos. Koduotas komunikatas "500 - 600". "500" reiškė "Che", "600" - "miręs", o "700" - "gyvas". Trumpam ryšį išjungiu. Paskui išdėstau savo prieštaravimus pulkininkui Zenteno, nes privalėjau pristatyti Guevarą gyvą į Panamą, kur CŽV norėjo jį ištardyti.

"Pasakyk Fideliui"

Sakau Che: "Komendante, man labai nemalonu. Visaip stengiausi. Bet gavau viršininkų įsakymą." Jis akimirką išbąla kaip siena. Tikėjosi, kad bus paliktas gyvas. Paskui susitvardo. "Taip geriau. Apskritai neturėjau leistis gyvas paimamas." Ištraukia iš kišenės pypkę, kad padovanotų tam, kas su juo gerai elgėsi. Seržantas Teranas, atsakingas už belaisvių sušaudymą, nori ją imti. Che nesutinka. Klausiu, gal duotų ją man. Jis atsako: "Tau - taip."

Pabaigai klausiu jo, ar norėtų dar ką nors perduoti. "Jei galėsi, perduok Fideliui, kad netrukus regės revoliucijos triumfą Lotynų Amerikoje..." Paskui draugišku tonu priduria: "Pasakyk mano žmonai, kad dar kartą ištekėtų ir pamėgintų būti laiminga." Tai jo paskutiniai žodžiai. Išeidamas iš kambario nurodau seržantui Teranui: "Šauti krūtinės ląstos aukštyje, neliesti veido." Lauke išgirstu trumpą seriją. 13 valandų 20 minučių, sekmadienis, 1967 metų spalio devintoji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"