TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Rietavo šlovė

Bažnyčios šventorius. Vaizdas į miesto skverą.

Net ir šimtąjį kartą apsilankius Rietave neišblėsta džiugi šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios pagava. Į padanges įsirėmę du balti bažnyčios bokštai tarsi žaidžia šventiškumu, pakursto kiekvieno į juos pažvelgusio regėjimo drąsą. Gal todėl čia, Rietave, tokie kitoki žmonės - jiems negaila šypsenų, rimties, netrūksta iškalbios ramybės - tikrai nestokojame bičiulystės dvasios!

Naujųjų laikų Rietavo istorija prasidėjo įspūdingai - bene ryškiausia to meto Lietuvos kultūros ir politikos asmenybė - kunigaikštis, kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) nuo 1802 metų ėmė valdyti čionykštį dvarą. Miesto legenda pasakoja: Rietave kunigaikštis surengęs savo sūnaus Irenėjaus (1808-1863) krikštynas, į šias iškilmes pakvietęs, vaišinęs tris tūkstančius aplinkinių kaimų valstiečių... 1833 metais Irenėjus Rietavo dvarą pasirinko savo nuolatine rezidencija, jo karališko masto projektai pavertė šį Žemaitijos kampelį tikrovėje įsikūnijančia romantiška svajone... Kaip ir dera šioje, beveik šimtmetį trukusioje pasakoje yra ir didingi rūmai su bokštuose plevėsuojančiomis vėliavomis, ištaigingi apartamentai su žymių dailininkų paveikslais, oranžerijos, kupinos šiltųjų kraštų gėlių, palmių, vaisius subrandinančių bananmedžių. Žinoma, šalia rūmų turėjo vešėti slėpiningas parkas, jame - fontanai, rožynai, tvenkiniai, jų pakrantes turėjo pagyvinti, žolynus skabyti išdidžių povyzų povai ir fazanai... Pasakos herojai - kunigaikštis, du jo sūnūs - Bogdanas (1848-1909) ir Mykolas (1849-1902), jų nuostabios žmonos, Žemaitijos bajorai ir valstiečiai, visų mylimas vyskupas, klebonai ir vikarai, iš užsienių parsikviesti meno ir mokslo žmonės, imperatorius, kariškiai, sukilėliai ir jų persekiotojai, dvariškiai, puotų ir iškilmių svečiai, Rietavo miestelėnai... Kunigaikščiai mokėję žemaitiškai kalbėti, rėmę Lauryno Ivinskio, Simono Daukanto kūrinių leidybą. XIX amžiaus pasaka negalėjo apsieiti be to meto stebuklų - Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė, nutiesta pirmoji telefono linija, veikė metalo liejykla, įvairios dirbtuvės, žemės ūkio ir muzikos mokyklos, buvo rengiamos didžiulės žemdirbystės parodos, vyko simfoninės muzikos ir dūdų orkestrų koncertai.

Pasakos pabaiga liūdna - paskutinysis kunigaikštis išprotėjo, jo rūmai buvo apiplėšti ir nugriauti, o gražiajame sode ganėsi išbalusios ožkos... Dar užsimenama (A.Vilainis, "Naujoji Romuva", 1939 m. Nr. 11) "jog sunykus dvarui iš oranžerijos išgabenti augalai pritapo sostinėje � Kaune: �Daug palmių, oleandrų ir kitų retų augalų ir dabar puošia Metropolio, stoties ir kitus viešuosius pastatus ir privačius namus"... Tačiau, kaip ir dera romantiškai pasakai, jos tęsinyje - netikėtas posūkis: užmaršties erškėčių brūzgynai prasiskleidžia, paaiškėja, kad tikroji Rietavo karūna - didinga bažnyčia, atlaikė visas užgriuvusias negandas - du pasaulinius karus, miesto gaisrus, sprangią ateizmo epochą - ir vėl nušvito teigdama gerų užmojų nemarumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"