TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Rusija: "Atiduokite Kolčako auksą!"

2011 04 02 0:00
Admirolas A.Kolčakas
Užsienio spaudos nuotrauka

Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas neseniai raštu kreipėsi į savo šalies Užsienio reikalų ir Finansų ministerijas ir paprašė patikslinti, ar tikrai JAV, Didžiosios Britanijos ir Japonijos bankuose saugoma per 500 tonų aukso, kuriuo disponavo admirolas Aleksandras Kolčakas.

Vieną 1920 metų vasaros dieną į kulkosvaidžiais ginkluotų japonų užimtą Mandžiūrijos stotį, esančią Kinijos ir Rusijos pasienyje, atvyko nedidelis sąstatas - garvežys ir keli vagonai. Traukinį saugojo dvidešimt ginkluotų kareivių, prižiūrimų neaukšto žmogaus.

"Mes prašome sąjungininkų laikinai priimti mūsų krovinį ir taip jį išgelbėti nuo konfiskacijos", - pareiškė šis žmogus komendantūroje, į kurią atėjo jau vilkėdamas generolo mundurą.

"Esu generolas Pavelas Petrovas"

Į Mandžiūrijos stotį iš visų pusių plūdo sumuštos Kolčako armijos likučiai. Jie troško per Kinijos teritoriją pasiekti Primorę - paskutinį Rusijos kampelį, kuriame dar nebuvo bolševikų valdžios.

Tačiau kinai kėlė griežtus reikalavimus: išsigelbėti nuo raudonųjų persekiojimo padės tik tuo atveju, jei jiems bus perduoti ginklai ir kitos vertybės. Pastarasis reikalavimas Pavelą Petrovą ypač trikdė, mat saugomuose vagonuose buvo ypatingas krovinys - Rusijos aukso atsargos. Padėtis buvo grėsminga, tad generolas nusprendė paprašyti sąjungininkų laikinai pasirūpinti slaptu kroviniu, - kitu būdu išgelbėti nuo kinų buvo neįmanoma. Laikas spaudė, ir P.Petrovas mainais į krovinį gavo tik trumpą raštelį, esą dėžės su aukso luitais, saugumo sumetimais, laikinai perduodamos japonams.

Po to auksas dingo. Kaip, beje, ir kitos, gerokai didesnės rusiško aukso partijos, XX amžiaus pradžioje papuolusios į rusų kaimynų Tolimuosiuose Rytuose rankas. Kalbos apie tai, kaip susigrąžinti prarastą turtą, Rusijoje sklinda jau seniai, bet jokių rezultatų nepasiekta.

"Neturime jokių dokumentų"

Tokijo pozicija šiuo klausimu griežta: nesama jų šalyje rusiško aukso, kurį reikėtų gražinti, ir viskas! Būtent šitaip pareiškia Japonijos užsienio reikalų ministerija, kai tik kalba užeina apie prarastą auksą.

Maskva prašė Tokijo pasidomėti auksu ir 1991-aisiais, ir 1995-aisiais. 1996 metais Japonijos užsienio reikalų ministerija (URM) atliko tyrimą ir perdavė Rusijos kolegoms pranešimą dėl Kolčako aukso. Jame teigiama, kad Tokijuje prarastojo brangaus metalo neaptikta.

Anot japonų, atlikus kruopštų tyrimą, paaiškėjo, kad 1916-1920 metais į Japoniją išties buvo atgabentos 55 dėžės aukso luitų ir monetų iš Rusijos. Dalis šių vertybių buvo panaudota kaip mokestis už ginklus, kita dalis sugrąžinta antibolševikinėms jėgoms aukso pavidalu arba pinigais pagal tuometį kursą. Be to, dalį šio aukso pasiėmė Japonija kaip Rusijos skolą jai už Pirmojo pasaulinio karo metais tiektus ginklus.

Taigi Tokijas 1996 metais padarė išvadą, kad visos rusiškos vertybės buvo sugrąžintos, ir jų valstybė neturinti atiduoti jokio aukso. Atrodo, kad Maskva į tai iki šiol neturi ką atsakyti: ji nedisponuoja jokiais tikrais dokumentais, tik popierėliais, neturinčiais jokios juridinės galios. Ir dar remiasi painiais pagyvenusių žmonių pasakojimais.

1991 metų vasarą į savo tėvynainių kongresą Maskvoje buvo atvykęs 69 metų Kalifornijos verslininkas Sergejus Petrovas. Jis tada pasakojo, kaip jo tėvas, Kolčako generolas, perdavė japonams saugoti dalį Rusijos imperijos aukso atsargų. Šio emigranto pasakojimas tąsyk sukėlė tikrą emocijų audrą.

Ar būta paskutiniojo traukinio?

1915 metais, jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos vyriausybė nusprendė evakuoti savo aukso atsargas kuo toliau nuo fronto linijos. Apie 500 tonų brangiojo metalo buvo pakrauta į 28 vagonus ir išvežta į Kazanę. Vertybių kaina dusyk viršijo tų laikų Japonijos imperijos biudžetą.

1918 metais gerai organizuoti baltųjų daliniai užėmė Kazanę, kur buvo saugoma žuvusios imperijos aukso atsargos. 1918-ųjų rudenį auksas buvo pervežtas į Omską, beje, trečdalis jo jau buvo išleista karinėms reikmėms. Karinė sėkmė, kaip žinome, neilgai šypsojosi admirolui A.Kolčakui. 1919 metų lapkričio 14 dieną Omskas krito. Ir čia, japonų tyrėjų nuomone, prasideda pirmosios mįslės, susijusios su auksu. Japonai tikina, esą vertybių likimą pavyko susekti tik iki šito miesto. Kai Omskas buvo apsuptas bolševikų, japonų misijos galva generolas Jasutaro Takajanogi kreipėsi į admirolą ir pasiūlė paimti saugoti auksą. A.Kolčakas, kaip tikina Tokijo tyrinėtojai, išdidžiai atsisakė. O netrukus po to auksą prie Irkutsko užgrobė čekai, kurie mainais už savo saugumą ir galimybę evakuotis per Vladivostoką išdavė raudoniesiems admirolą ir perdavė didžiąją dalį aukso. Bet, regis, anaiptol ne visą.

Seniai sklando kalbos apie tai, kad čekų legionieriai išsivežė su savimi dalį "kolčakiškų" brangenybių. Tačiau po Omsko kritimo ir į jų rankas pateko ne visas admirolo auksas. Taip teigia japonų istorikas Josiaki Chijama.

"Didelių įtarimų kelia paskutinis traukinys, kuris sugebėjo išsiveržti iš Omsko, kai į jį jau veržėsi raudonieji, - sako jis. - Dokumentais įrodyta, kad traukinio vagonuose, kartu su rusų karininkais, važiavo ir japonų karo žvalgybos pulkininkas Sigeru Savada - ryšininkas tarp japonų misijos ir Kolčako vyriausybės. Yra duomenų, kad tame traukinyje būta ir aukso iš Rusijos imperijos atsargų."

"Aš priėmiau... aukso luitus"

Minėto japonų istoriko duomenys iš dalies sutampa su kaliforniečio Sergejaus Petrovo pasakojimu: juk jis tikino, kad jo tėvas sugebėjo išvykti iš kovų apimto Omsko traukiniu, kuriame buvo 33 dėžės su aukso luitais.

Nėra duomenų apie tai, kokiu būdu auksas vėliau buvo atgabentas į Čitą. Greičiausiai jį rogėmis atvežė įžymiojo Ledinio žygio dalyviai - Kolčako armijos likučiai, nes Transsibiro magistralė jau buvo raudonųjų ir čekų rankose. Generolo sūnus teigė, esą jo tėvas atvežė į Užbaikalės sostinę 33 dėžes su aukso luitais, iš kurių 11 vėliau buvo atiduotos šio krašto atamano Grigorijaus Semionovo daliniams. Apie tai, kas vėliau įvyko Mandžiūrijos stotyje, P.Petrovas pasakojo sūnui ne sykį.

"Tėvui duoto raštelio originalą aš daug kartų mačiau vaikystėje, - sako Sergejus. - Tai buvo nedidelis popieriaus lapelis, 25 ir 15 centimetrų kraštinių. Tekstas parašytas rusiškai, o apačioje - japoniškas antspaudas. Raštelyje buvo parašyta: "Aš priėmiau iš generolo Pavelo Petrovo saugoti aukso luitus, iš viso 22 dėžes. Sugrąžinsiu jas tada, kai gausiu atitinkamą pažymą iš žmogaus, atidavusio jas saugoti." Vėliau buvo išvardyta dėžių su luitais markiruotė ir numeriai. Apačioje puikavosi japonų karinės valdžios atstovo, papulkininkio Izomės parašas rusiškais rašmenimis."

Petrovo ne sykį klausė, ar jis gerai prisimena šį vardą. Ir kiekvienąsyk išgirsdavo: be abejonės, šios raidės įstrigo į atmintį visam gyvenimui. Taigi reikėjo ieškoti "papulkininkio Izomės". Laimei, Japonijoje archyvai itin tvarkingi ir juose buvo galima rasti sąrašus asmenų, 1920 metais tarnavusių Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Rokuro Izomės vardas buvo aptiktas, ir šis radinys patvirtino S.Petrovo pasakojimo tikrumą.

Izomei perduotas auksas, sprendžiant iš visko, nebuvo įtrauktas į oficialius dokumentus, kuriuos patikrino Japonijos URM.

Japonų rašytojas Sejtio Maumoto savo darbuose pateikė vieno kariškio prisiminimus. Pasak kariškio, japonų imperatoriškosios armijos 14 divizijos vadovybė Sibire užgrobė didelį kiekį rusiško aukso. Kariškis prisipažino pats dalyvavęs pervežant šį auksą į Ucunomijos miestą, kuriame buvo įsikūrusios šios divizijos kareivinės.

14-osios divizijos žygiai

Nuo Tokijo iki Ucunomijos - kelios valandos kelio. Ir dabar šiame mieste esama karinių dalinių, veikia buvusios 14-osios divizijos muziejus. Jame galima aptikti štai kokį įrašą: "1920 metų balandžio 19-ąją mes sumušėme rusų banditus prie Raudonosios upės. Paimta vertingų trofėjų." Beje, 14-osios divizijos kapitonas Kosaburo Jamasava vienąsyk buvo prasitaręs (ir tai dokumentaliai užfiksuota), kad būtent balandį jo kovų draugai užgrobė didelį rusiško aukso kiekį. Pasak K.Jamasavos, auksą pasisavino divizijos štabo viršininkas.

Po aprašytų įvykių Japonijoje kilo skandalas, susijęs su tuomečiu premjeru, atsargos generolu Gijiti Tanaki, vienu iš Tolimųjų Rytų intervencijos vadovų. Sugrįžęs iš Sibiro, jis netikėtai ėmė vadovauti stambiausiai šalies politinei partijai ir jos padedamas tapo vyriausybės galva. Tačiau išsyk po to vienas iš opozicijos atstovų įrodė: parlamento bosai pardavė šį krėslą G.Tanaki, grįžusiam iš Rusijos pasakiškai turtingam.

Remdamasis liudytojais, deputatas Nakano tikino, jog pagrindinį generolo kapitalą sudarė didžiulis rusiško aukso kiekis, kurį jis pasisavino Sibire. Pasirodo, ta pati 14-oji divizija užgrobė auksą Amūro srityje, A.Kolčako generolo Rozanovo vadovaujamos kariuomenės kareivinėse, o taip pat Primorėje, kur auksas buvo paprasčiausiai atimtas iš rusų.

Svajonės apie 80 milijardų

Generolas P.Petrovas, išsyk po to, kai atidavė dėžes su auksu papulkininkiui Izomei, po ilgų klajonių atsidūrė Šanchajuje, kur dirbo fotografu, o vėliau, 1932-aisiais, pareiškė artimiesiems vykstąs į Japoniją, mat emigracijos vadovybė įgaliojusi jį susigrąžinti caro auksą.

Petrovai įsikūrė gražiame name, pasisamdė tarnų. Neturtingas Šanchajaus fotografas netikėtai pasirodė turįs nemažai pinigų ir plačių ryšių Tokijuje. Vargu ar tą galima paaiškinti tik baltųjų emigrantų parama.

"Taip, tėvui duodavo pinigų japonų kariškiai, - patvirtino S.Petrovas. - Bet aš nežinau, kas buvo tie žmonės. Užtat visam gyvenimui įsiminiau 1936-ųjų vasario 26 dieną, kai Japonijoje prasidėjo perversmas, kurį surengė viena armijos grupuočių. Nežinau, kas tada atsitiko, bet mes per vieną dieną praradom visą materialinę gerovę ir buvom priversti persikelti į vargingą namelį Jokohamos pakraštyje."

1936 metais pralaimėjo pati radikaliausia japonų kariškių grupuotė su generolu Sadao Araki priešakyje. Šis žmogus buvo dalyvavęs Sibiro intervencijoje ir neaišku, kokiais sumetimais vadovaudamasis, finansavo P.Petrovą. Tačiau po 1936 metų generolo P.Petrovo ieškinys dėl rusiško aukso buvo atmestas. S.Petrovas prisipažino, jog jo tėvas buvo priverstas parduoti pulkininko Izomės raštelį savo priešininkams, kad būtų kuo padengti teismo išlaidas. Už šiuos pinigus generolas su šeima vėliau išvyko iš Japonijos į JAV. Tiesa, generolas buvo padaręs šio raštelio fotokopijų, bet jos jau prarastos ar, geriausiu atveju, voliojasi kur nors Rusų emigracijos muziejuje San Franciske.

Rusijos optimistai tikina, kad Japonijoje, priskaičiavus procentus, dabar esama apie 80 mlrd. dolerių vertės rusiško aukso. Tokijas tikina galįs be problemų atsiskaityti už tas caro ir baltagvardiečių vertybes, kurios į jų šalį pateko oficialiu keliu. O generolo P.Petrovo perduoto aukso likimas, tikėtina, iki galo taip ir nebus išaiškintas.

 

Parengė DANA KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"