Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Saharos dykuma: dar visai neseniai ji buvo žaliuojanti ir turtinga žemė

 
2017 04 24 16:58
Reuters/Scanpix nuotrauka

Net jei savo akimis nesate pabuvoję dykumoje, be abejo esate skaitę ar matę jos didybę ir grėsmingumą kokiame veiksmo arba dokumentiniame filme. Pagalvoję apie tokius gamtos darinius, dažniausiai pirmieji į galvą šaunantys žodžiai – troškulys, karštis ir mirtis. Mąstant apie konkretų pavyzdį, – didžiausią Žemės karštąją dykumą – Saharos dykumą, susidaro įvaizdis, jog ši dykuma yra tarsi amžina – kitokios formos, apart negyvenamą, karščiu alsuojančią vietą, ši dykuma ir negalėjo būti. 

Todėl bus įdomu sužinoti, jog prieš 10 000 tūkstančių metų, Saharos dykuma buvo žaliuojanti ir turtinga žemė, apgaubta ežerais.

Pietų Korėjoje stūksančio Seulo Nacionalinio Universiteto archeologai ir ekologai publikavo naują straipsnį, kuriame teigiama jog žmogus buvo pagrindinis faktorius, kodėl žaliuojanti bei turtinga žemė tapo mirties apgaubta vietove, kokią galima pamatyti dabar.

Straipsnyje teigiama, jog pagrindinė priežastis, kodėl Saharos dykuma pasikeitė taip ženkliai, yra tai, jog prieš 8 tūkst. metų Afrikos žmonių bendruomenės pradėjo vis labiau taikyti gyvulinę agrokultūrą kaip pragyvenimo būdą.

Didėjant bei plečiantis žmonių bendruomenėms, taip pat didėjo ir gyvulių skaičius, todėl, norint apgyvendinti tokį kiekį gyvojo inventoriaus, neišvengiamai teko mažinti ir augmenijos plotą.

Augmenijos mažėjimas savo ruožtu silpnino savotišką saulės spindulių „skydą“ – mažėjant augalų kiekiui, saulės spinduliai, užuot sugeriami pačių augalų, atsispindėdavo nuo žemės ir grįždavo į atmosferą.

Šis pokytis lėmė tai, jog sezoniniai lietūs tapo vis retesniu reiškiniu šioje vietovėje. Šis grėsmingas ciklas laikui bėgant išplito ir transformavo vietovę, savo dydžiu beveik prilygstančią JAV, į mirtimi alsuojančią dykumą, kokią matome dabar.

Tyrime daromos išvados meta iššūkį nusistovėjusiai nuomonei, jog Saharos dykumos likimas buvo nulemtas ne žmonių, tačiau pokyčių Žemės orbitoje ar dėl natūralių augmenijos pokyčių.

Senovės žmonių įtaka klimatui buvo pastebėta keliose vietovėse, pavyzdžiui kai kuriose Europos dalyse ar rytų Azijoje, todėl nestebina tai, jog žmonės galėjo daryti įtaką ir šiai dykumai.

Tačiau norint išsiaiškinti ar žmonės tikrai buvo Saharos dykumos likimo kalviai, reikia atlikti daugiau tyrimų. Mokslininkai šiuo metu svarsto dar kartą grįžti į šią dykumą ir tyrinėti žemę, esančią po dykumos smėliu, taip galbūt atrasdami naujų užuominų apie šios vietovės praeitį.

„Visoje Saharoje tuo laikotarpiu buvo apstų ežerų ir juose turėtų matytis įvairių ženklų apie augmenijos pokyčius“, – komentuoja projekto vadovas Dr.David‘as Wright‘as.

„Turime bandyti išgręžti skyles į šias kadaise vandeniu turtingas vietoves ir bandyti atrasti žmonių intervencijos pėdsakų. Mūsų, archeologų ir geologų darbas, yra surinkti kuo daugiau informacijos apie tai, jog galėtume sudaryti aiškesnį modelį apie Saharos dykumos klimatą.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"