TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šakoto medžio vaisiai - visiems

2007 01 15 0:00
Atidarant parodą Edmundo Laucevičiaus palikimą aptarė Mokslų akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius (kairėje), Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir kultūrologas profesorius Vytautas Jakelaitis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vilniaus paveikslų galerijoje veikia paroda "Kultūros istorikui ir kolekcininkui Edmundui Laucevičiui - 100". Dviejose salėse - jo buto, kuriame ilgai kauptas meno rinkinys, nuotraukos ir greta jų panašiai atkurtas kolekcininko sukauptų vertybių išdėstymas.

Ant sienų gausiai kabo tapybos paveikslai, stenduose - ekslibrisai, aplikacijomis ir smulkiais karoliukais siuvinėti paveikslėliai, miniatiūros, Meiseno porceliano indai, yra sidabro, bronzos dirbinių, baldų, sietynų.

Jautė bajorišką vertę

Edmundo Laucevičiaus (1906-1973) gyvenimas ir pats būdas buvę plačiai šakoti. Jis gimė netoli Šiaulių Bubiuose, grafo Zukovo vasarvietėje. Kaip "Lietuvos švyturyje" yra rašęs prof. Vytautas Jakelaitis: "Tai buvo daugiašakės natūros žmogus, kokių dabar visai reta: bajoras garsios giminės, auginusios savo genealoginį medį daugiau kaip 500 metų".

Edmundo senelis valdė keturis dvarus ir turėjo aštuonis sūnus. Vienas jų - Tacijonas - Šiauliuose turėjo didelę ir garsią vaistinę. Tuose namuose vokiečių ir prancūzių bonų auklėjamas augo Edmundas, vėliau sakęs, jog mokąs keturias užsienio kalbas. Po to dar išmokęs angliškai. Mirus tėvui, nuo 1914 m. karo šeima bėgo į Rusiją, bet vėliau sugrįžo į Šiaulius. Profesorius Jakelaitis, išsamiai išstudijavęs Laucevičiaus gyvenimą, teigia, kad giminė iš apskrities bajorų ir dvarininkų išsiskyrė lietuviška orientacija, bet nuoširdžiai bendravo su visais šviesiais žmonėmis, nepaisydami tautybės. Tačiau lenkuojantys kaimynai Laucevičius pravardžiavo "litvonais". Šeima rūpinosi aplinkinių vaikų mokymu, suaugusių švietimu, nemėgo apsileidimo, storžieviškumo. Tokioje aplinkoje ir augo Edmundas, kurį prisimenantieji vertina, kaip aštrialiežuvį, su savo bajoriškos vertės pajutimu, bet mokėjusį bendrauti su kultūringais žmonėmis.

Studijos ir karjera

Įstojo Edmundas į Kauno universitetą studijuoti ekonomikos. Tuomet labai stigo išsilavinusių valdininkų, tad daugelis studentų jau ir dirbo. Jaunasis Laucevičius taip pat nuo 1925 m. pradeda dirbti, iš pradžių muitinės pasiuntiniu, o vėliau - savarankišku kontrolierium, pirmos eilės sekretorium. Ar lėmė jo paties savybės, ar ir jo dėdės prof. Tado Petkevičiaus, taip pat - pusseserės Vandos vyro doc. Balio Sruogos rekomendavimai, bet karjeros kreivė vedė aukštyn. Netrukus Edmundas Užsienio reikalų ministerijoje jau ruošiasi diplomato darbui. Čia tampa Protokolo departamento sekretorium, o nuo 1938 m. kovo jis paskiriamas Lietuvos pasiuntinybės Londone pirmuoju sekretorium. Štai tada turbūt ir prasidėjo jo tikrieji gyvenimo universitetai. Edmundas porą metų stropiai studijavo anglų kalbą, susipažino su daugybe įdomių žmonių - diplomatų, politikų, meno žinovų. Su malonumu lankė meno salonus, galerijas, antikvariatus, senienų turgus. Važinėdamas po Europą ištaikydavo progą lankytis ir žymiuose muziejuose. Pradėjo domėtis sidabro meniniais dirbiniais, nemažai jų išsiųsdavo į Kauną. Laucevičius bibliotekose ieškojo informacijos apie epochų stilius, įžymius autorius, jų dirbtuves. Tai buvo jo savarankiškų dailės studijų pradžia, trukusi ilgai.

Grėsmės ir kolekcionavimo džiaugsmas

1939 m. pabaigoje Edmundas grįžo į Lietuvą, bet netrukus ministerija buvo likviduota, prasidėjo 1940-jų represijos. Jo pusbrolis Liubomiras Laucevičius (vėliau - žymus gydytojas) ir sesuo Marija ištremiami į Sibirą. Edmundas persikelia į Vilnių, matyt, sumėto pėdas ir karo, pokario sumaištyje dėsto anglų kalbą mokyklose ir institutuose. Teko jam patirti enkavedistų tardymą, po kurio teko susidėti prarastus dantis, bet didesnio pavojaus išvengė. Nusipirkęs namuką Vilniaus pakraštyje, jis netrukus nuo lubų iki grindų sienas užpildė paveikslais, dailės darbelių vitrinomis, bute puikavosi senos meistrystės baldai. Tai buvo inteligentų traukos vieta.

Tyrinėjimų erdvės

Sako, kad pirmąją žiežirbą platesniems kultūros istorijos tyrinėjimams įžiebė prof. Konstantinas Jablonskis, parodęs Edmundui savo senojo popieriaus kolekciją ir pataręs patyrinėti popieriaus vandenženklius. Laucevičius susidomėjo ir netrukus ėmė gilintis, kaupti medžiagą apie popieriaus gamybą Lietuvoje. Tai jį vedė toliau - iki knygų įrišimo, auksakalių darbo tyrimų. Laucevičius periodikoje ir mokslo spaudoje paskelbė nemažai straipsnių. Vienerius metus padirbėjęs ir Lietuvos dailės muziejuje, vėliau išėjęs į pensiją, Laucevičius susikaupia kapitaliniams darbams. 1967 m. Mokslų Akademijos centrinė biblioteka ir "Minties" leidykla išleido jo dviejų tomų veikalą "Popierius Lietuvoje XV-XVIII a." (dail. Vytautas Kalinauskas). Ten apžvelgta popieriaus gamybos technika, būdai, ypatumai, žaliava, formatai. Vandenženklių atlase paskelbti ir aprašyti 4276 vandenženkliai (filigranai). Šis leidinys puikiai įvertintas daugybės užsienio mokslo institucijų, o Bolonijos (Italija) bienalėje apdovanotas aukso medaliu. Kitų savo knygų Laucevičius nesulaukė. Po jo mirties 1976 m. išspausdintas dar vienas didžiulis darbas - dailininko Rimanto Dichavičiaus apipavidalinta knyga "XV-XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose". 2001 m. "Baltos lankos" išleido dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės parengtą Laucevičiaus knygą "Lietuvos auksakalystė: XV-XIX a.". Liko ir kitų rankraščių.

Kultūros istoriko ir kolekcininko rinkinys pasitarnavo papildyti ne vieno Lietuvos muziejaus fondus. Po Laucevičiaus mirties didelę dalį jo meno kolekcijos įsigijęs Lietuvos dailės muziejus drauge su Mokslų akademijos biblioteka ir parengė dabar veikiančią parodą Vilniaus paveikslų galerijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"