TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šaktarpio vėjų kvapas

2007 04 18 0:00
Gražiausios tądien buvo Rusnės moterys.
Autoriaus nuotrauka

Kai išlipi Rusnėje, ne visuomet susigaudai, iš kur dvelkia rūkyta žuvimi pagardintas vėjo kvapas. Prie krantinės - nė vienos valties, prie parduotuvės - nė vieno žmogaus, tik linksma porelė kikena prie pašto, tari perskaičiusi ką tik gautą vadinamojo šaktarpio atviruką. Niekas tau neišvers archajiško žodžio, kuriuo apibrėžiama salos būties akimirka: "nei ledu, nei bradu". Slysta pro akis trapus laiko virpėjimas, kurio negali sustabdyti nei vyzdžiuose, nei mintyse. Nieko kito nelieka, kaip tik pasiganyti pavasarine drėgme alsuojančiose miestelio gatvėse. Norėtum sutikti Rusnės metraštininką Kazimierą Banį ar į savo namelį atvažiavusį klaipėdietį leidėją Kęstutį Demerecką, o gal geistum pakalbinti miestelio senbuvį Boleslovą Antanavičių, bet staiga išgirsti dainuojant šventę. Daug nesvarstydamas pasuki garso link.

Šventės būna garsios, tylios ir gražios. Tu patekai į pastarąją. Argi nepatyrei žavesio kalbindamas Ervino Prūso mokinį Vaidą Gricių, argi nesidžiaugei žiūrėdamas, kaip septintoko rusniškio pirštuose gluosnio vytelė virsta vadinamuoju bučiuku, ar nejautei pagarbos primirštam amatui. Vaikas buvo atviras ir orus kaip upės vanduo. O kokios orios ir gražios tądien buvo Rusnės moterys, prie žuvienės katilų mojuojančios samčiais ar pulkais apspitusios kalnus ką tik išrūkytų karšių. Nurijęs šlakelį Birutės Servienės pasiūlytos "kafijos" pajutai gyvenimo godulį, virpančiais pirštais lietei šilutiškio Juliaus Katausko raugo keramiką, žiūrėjai į Birutės Stakvilevičienės parduodamus šiaudinius avilius ir norėjai pavirsti bite, nes tokie šilti ir tokie jaukūs jos aviliai tau atrodė, kad traukte traukė juose apsigyventi. Net šiaudinės grandinės, supintos neprieraišiems vyrams, viliojo vilčių kupinas jaunamarčių širdis. "Tas grandinių saldumas - nuo jausmų ar nuo vyno?" - dainavo kažkas prie Skirvytės.

Ko tik nepajausta, ko nepastebėta. Keturių vėjų pagairėje vaikščiojai neskubėdamas, tarsi po savo namus, tarsi po nusipraususią Lietuvą. Buvai pakalbintas provizoriaus Virginijaus Skirkevičiaus, netgi sušelptas beržo gumbo antpilu, apibertas poeto Vitalijaus Šopio gražbylystėmis. Už prieinamą kainą iš jo rankų galėjai nusipirkti inkilą savo mūzai. Žiūrėjai į medyje kabančią juknaitiškio Alfonso Kazlausko pintinę ir bandei atspėti, kiek šaktarpio paslapčių į ją sudėta. Kas žingsnis mainėsi dainos posmas, keitėsi arba kitaip skambėjo artimo ištartas žodis. Nenustebai pasveikintas buriuotojo Andriaus Varno, kuriam visą amžių pavydi jūros tolių ir septynių pėdų po kiliu. Jo akių šviesoje spindėjo marių purslais aptaškytas Rusnės gyvenimas.

Tarsi didelėj fotografijoj matei visus, kuriuos žinai, kurių nepažįsti, regėjai ką tik pasitraukusius nuo stalo ir atėjusius iš toli, jautei vėjuose žuvies kvapą, užuodei lankose džiūstantį upės dumblo skonį, girdėjai pakrantėj dygstančią žolę, gandro kalenimą, tolyn nuskrendantį pasieniečių sraigtasparnį ir supratai, kad šaktarpis - tai laikas, kai pažiūrėjęs į laikrodį miestelio aikštėje susirinkusiesiems gali garsiai pasakyti: "Atverkite langus. Į Rusnę atėjo pavasaris". Tarsi tavęs nenugirdęs ant šakos paukštelis snapu valėsi fraką ir miklino fleitą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"