TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Senas kaip pasaulis vynas

2011 05 14 0:00
Daktaras P.McGovernas ieško įkvėpimo. Ąsočio dugne jis rado liekanų, kurios paskatino atkurti puikaus alaus "Midas Touch" receptą.

Visi esame girdėję - kuo senesnis vynas, tuo geresnis. O kokio senumo vynui galioja ši taisyklė? Ką pasakysite apie gėrimą, kuriam šeši tūkstančiai metų?

Pirmosiomis šių metų dienomis Armėnija išsiveržė į priekį ir net pralenkė iki šiol lyderiavusį Egiptą. Abi šalys konkuruoja toje pačioje srityje - vyno gamybos. Tačiau nė viena iš jų nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis, nes šiuo požiūriu abi dalyvės nelabai turi kuo girtis. Kalbama apie istorinį, tiksliau priešistorinį vyną.

"National Geographic" draugijos remiami mokslininkai viename Armėnijos urve aptiko nedidelę metro skersmens geldą, turinčią gražiai išdrožinėtą nutekėjimo lovelį. Dar prieš keliolika metų jos paskirtis greičiausiai būtų buvusi neaiški, o specialistai aptarinėtų tos vietos religinę funkciją - gal siejamą su aukojimu, o gal su ritualiniais apsiplovimais. Taip darbavosi archeologai tais laikais, kai svarbiausiais laikyti tvirti įrodymai: kaulas, akmuo ir molis. Aprašytą ir nufotografuotą radinį nuvalydavo ir išveždavo į saugią vietą - muziejų arba tyrimų institutą.

Šiandien darbuojamasi kitaip, kiekvienas save gerbiantis archeologas žino, kad svarbiausi dalykai gali būti sunkiai įžiūrimi plika akimi. Daugiau už šaltą akmenį gali atskleisti pilka dulkių kruopelytė atrasto indo dugne - jeigu bus deramai ištirta. Būtent tokių likučių tyrimas parodė, kad armėniška gelda yra neolitinės vyno daryklos, seniausios iš iki šiol žinomų, rakandas. Indo dugne specialistai aptiko kauliukų ir išspaudų likučių - genetiniais tyrimais nustatyta, kad tai buvo vynuogės, tos pačios rūšies, kuri šiandien paplitusi beveik visame pasaulyje. Geldą pripildydavo uogų, jas sumindavo ir gautas sultis supildavo į ąsočius (jų rasta netoliese) fermentuotis ir... toliau jau žinoma. Šios įrangos amžius - šeši tūkstančiai metų, iki tol seniausiomis laikytos Egipto vyno daryklos.

Patrickas McGovernas iš Pensilvanijos archeologijos ir antropologijos muziejaus pirmasis atkreipė dėmesį į rastų rakandų dugne glūdinčias smulkias daleles. Jis išties geriausias pasaulyje labai senų alkoholinių gėrimų specialistas. Per pastarąjį dvidešimtmetį jis sugebėjo įtikinti kolegas, kad pusė šaukštelio senų miltelių, iki tol nerūpestingai iškratomų iš atrastų amforų ar ąsočių, kur kas vertingesni už patį indą. Daktaras Patas, kaip jį vadina bendradarbiai, visapusiškai analizuoja šią substanciją, visų pirma pasitelkdamas skysčių chromatografiją ir masės spektrometriją. Šitaip nustatoma tiksli jos cheminė sudėtis ir išsiaiškinama, kokia ji buvo prieš sudžiūdama.

Pasirodo, šie milteliai dažniausiai būdavo vyno, alaus, midaus arba visų šių gėrimų mišinys. Panašių liekanų P.McGovernas atrado karaliaus Mido kape - taip pavadinta 740 metais prieš mūsų erą datuojama karalių laidojimo vieta Gordiono miesto griuvėsiuose. Ji atkasta 1957 metais, iš ten iškelti indai rūpestingai supakuoti į popierinius maišus ir nugabenti į P.McGoverno laboratoriją. Vienas jo studentas, apžiūrinėdamas tuos sendaikčius, surado tikrą lobį - šiek tiek dulkelių maišo dugne. Atnešė jas Daktarui Patui, šis išanalizavo dulkeles ir gavo gana keistus rezultatus.

Auksinis Mido prisilietimas

Inde buvo rasta midaus, baltojo vyno ir alaus pėdsakų. Visi gėrimai sumaišyti. Skamba ne itin viliojančiai, tiesa? Matyt, Mido rūmuose tai buvo tikrai karališkas gėrimas. P.McGovernui ta mįslė nedavė ramybės, po kelerių metų jis pradėjo bendradarbiauti su Samu Calagione, mažos Miltono alaus daryklos "Dogfish Head" savininku. Šis nepabūgo iššūkio ir ryžosi atkurti senovinį receptą. Tik bėda, kad naudojantis chromatografija ir spektrometrija neįmanoma pateikti sudedamųjų dalių proporcijų ir apibūdinti gėrimo gamybos proceso. Jau iš pat pradžių paaiškėjo, kad šiam gėrimui trūksta kartumo, kuris pašalintų pernelyg juntamą medaus ir vynuogių saldumą. Tačiau tais laikais Mažojoje Azijoje nebūta apynių. Vietoj jų aludaris pamėgino naudoti šafraną, taip jis pataikė į dešimtuką.

Taip buvo sukurtas gėrimas, kuris tiksliai atitiko likučius, rastus Mido kape, be to, jis buvo labai skanus. Toks skanus, kad "Midas Touch" laimėjo kur kas daugiau apdovanojimų nei visi kiti "Dogfish Head" produktai. Vėliau mokslininkas kartu su aludariu išleido į rinką "Chateau Jiahu" - stiprų alų, sukurtą pagal tai, ką Daktaras Patas išgramdė iš indo, iškasto neolitinėje Jiahu gyvenvietėje Kinijoje. Šiam gėrimui panaudoti ryžiai, gudobelės vaisiai, medus ir chrizantemų žiedai.

Tačiau vieno gėrimo masinės gamybos "Dogfish Head" vis dėlto nesiryžo imtis. Tai Pietų Amerikos čiča. Jis iki šiol įvairiais būdais gaminamas iš kukurūzų. Norint paspartinti fermentaciją, kukurūzuose esantį krakmolą reikėtų paversti paprastu cukrumi. Verdant klasikinį alų iš miežių krakmolą suskaido salykle esantys enzimai. Kukurūzų krakmolui skaidyti naudojamas kitas būdas - kramtymas. Žmogaus seilėse yra amilazės, kuri puikiai atlieka šią užduotį. Mokslininkai ir aludariai eksperimentuodami praleido daug laiko kramtydami kukurūzų grūdus ir spjaudydami juos į bendrą indą. Čiča puikiai pavyko, o Daktaras Patas išaiškino, kad nėra pagrindo bjaurėtis, nes alkoholis ir taip sunaikina visas bakterijas. Tačiau masiškai gaminti šio gėrimo nepradėta, nes tai pernelyg sudėtinga.

Alus geriau už duoną

Ar tokie bandymai duoda kokios nors naudos? P.McGoverno nuomone, alus ir vynas civilizacijos raidoje suvaidino svarbesnį vaidmenį net už kepinius. Toks gėrimas kaip alus, pasak jo, turi daug privalumų. Visų pirma, jame esantis alkoholis dezinfekuoja vandenį ir gėrimas ilgai negenda. Antra, tai puikus šaltinis lizino ir B grupės vitaminų, kurie stiprina nervų bei imuninę sistemas. Trečia, gamybos metu perdirbtas krakmolas virsta lengvai įsisavinamu cukrumi. Įdomu, kad tas pats grūdų kiekis, iš kurio išverdama košė, duoda organizmui kur kas mažiau naudos, nei tada, kai iš jų padaromas alus. Vadinasi, alų gerianti bendruomenė tiesiog geriau maitinasi už tą, kuri nepažįsta šio gėrimo. Sunku daryti tokią išvadą neatlikus mokslinių tyrimų, bet čia išryškėja svarbiausias alaus bruožas - beveik visi jį mėgsta, taigi nieko nereikia įkalbinėti jį gerti.

O kaip dėl armėniško vyno? Jo maistinis vertingumas ne per didelis, bet šis gėrimas turi kitą paskirtį. Aplink vyno daryklą, veikusią prieš šešis tūkstančius metų, rasta daug kapų. Tyrėjai nustatė, kad daryklos produkcija naudota per laidojimo ceremoniją. Taigi alkoholio paskirtis nesikeičia tūkstančius metų - raminti ir kūną, ir sielą.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"