TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Senoji puikybės siena

2008 06 21 0:00
Kiekvieną Romos imperijos svečią prie sienos pasitikdavo pats imperatorius

2008 metais UNESCO ketina įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą visus romėnų gynybinius statinius Rytų Europoje - Didžiąją europiečių sieną, kuri kadaise pertvėrė žemyną nuo jūros iki jūros.

Europiečiai vėl domisi ta "antikos Šengeno zona", kuri atskyrė turtingųjų pasaulį nuo skurdžių pasaulio, civilizacijos pasaulį nuo barbarizmo ir laukinumo pasaulio

550 kilometrų įtvirtinimų, apie 900 sargybos bokštų ir 120 tvirtovių. Tai Limes Romanus - Didžioji romėnų siena, pirmą kartą perskyrusi Europą nuo Šiaurės jūros iki Juodosios į vakarus ir rytus. Čia dar reikėtų pridėti Hadriano pylimą. Ir Antonino pylimą Britų salose.

Dar prieš kelis dešimtmečius tos kalvos nieko nedomino, o šiandien romėnų bokštai tarsi atgimsta iš pelenų. Vokietijos Aleno mieste net atidarytas Limeso muziejus - natūralaus dydžio sienos perėjimo punkto maketas. Tvirta akmeninė siena, arka su vartais ir du triaukščiai sargybos bokštai; jų sienos stropiai nutinkuotos ir išbaltintos.

"Visi pastatai atstatyti tiksliai pagal romėnų statybinę technologiją, - įtikinėja istorikas Marselis Hauntingas, "Vadovo po Limesą" autorius. - Juk dar viduramžiais bokštų pamatai buvo išardyti statybinėms medžiagoms."

Šiandien europiečiai vėl susidomėję romėnų Limesu, ta "antikos Šengeno zona", kuri prieš du tūkstančius metų - panašiai kaip mūsų dienomis Gibraltaro sąsiauris - atskyrė turtingųjų pasaulį nuo skurdžių pasaulio, mokytumo pasaulį nuo neraštingumo pasaulio, civilizacijos pasaulį nuo barbarizmo pasaulio. Galbūt, tyrinėdami romėnų patirtį, dabartiniai europiečiai tiesiog nori suprasti: kaip išsaugoti savąją gerovės oazę susiduriant su ateiviais? Juk analogijų Romos Limesas mūsų laikams pateikia nemaža.

Dingusi provincija

Prieš atsitverdami siena nuo "chaoso ir barbarizmo" pasaulio, romėnai kone pusantro šimto metų mėgino jį pavergti. Pirmas per Reiną, skiriantį Galiją nuo Germanijos, persikėlė Gajus Julijus Cezaris; 51 metais pr. Kr. jis persekiojo sumuštą keltų armiją. Tiesa, Germanijoje Cezaris užtruko neilgai: sudegino visus kaimus, kuriuos užėjo per 18 dienų, ir grįžo namo.

Kur kas rimčiau užkariauti germanų girių išsirengė jo įpėdinis Oktavianas Augustas. 15 metais pr. Kr. Romos kariuomenė forsavo Reiną, nugalėjo visas germanų gentis ir net išėjo ant Elbės krantų. Ši upė dviem dešimtmečiams tapo rytų siena naujai Romos provincijai - Germania Magna (Didžioji Germanija).

Bet romėnai "pažadino" išsisklaidžiusias germanų gentis ir jos pradėjo kurti sąjungas kovai su interventais. Publijus Kornelijus Tacitas citavo vieno barbarų vado žodžius, kad gentys, nesusidūrusios su Romos valdžia, nežinojo bausmių, nemokėjo mokesčių. Germanai niekada nedovanosią romėnams plakimo rykštėmis ir kapojimo alebardomis. Ir štai 9 m. po Kr. rugpjūtį kilo sukilimas, Teutoburgo miške germanai išguldė tris elitinius legionus. Nebeliko nei užkariautojų armijos, nei pačios provincijos.

Tik po kelerių metų romėnai įstengė surengti baudžiamąją ekspediciją prieš germanus, bet nedaug telaimėjo, o per audras Šiaurės jūroje paskendo beveik keturi legionai. Vėliau jie Galijoje sukūrė dvi naujas provincijas - Aukštutinę ir Žemutinę Germaniją. Germania Magna buvo uždrausta net minėti, todėl antikiniuose šaltiniuose neliko užuominų apie dingusios provincijos sostinę.

Idilė prisidengus skydu

Bemaž šimtą metų padėtis prie Reino priminė šaltąjį karą - kairiajame, Galijos krante buvo sutelkti aštuoni legionai - galingiausia imperijos karinė grupuotė, kuri tik retkarčiais atsikirsdavo barbarų išpuoliams. Bet pirmo šimtmečio po Kr. pabaigoje imperijai atsirado naujas priešas - klajoklių sarmatų gentys, kurios grėsė rytinėms sienoms Dunojaus regione. Imperatorius Trajanas įsakė visa karine galia smogti perspėjamąjį smūgį sarmatams, o Reino krantuose pastatyti įtvirtinimų liniją. Ta kiklopinė statyba istorijoje vadinama Limesu ("limes" lotyniškai "pasienio linija, siena, riba").

Limesas prasidėjo dabartinio Reinbrolio miestelio (netoli Bonos) apylinkėse ir baigėsi pietryčiuose, ant Dunojaus kranto, ten, kur dabar stovi Noištato miestas. Įtvirtinimų linijos išorinėje pusėje buvo iškastas iki dešimties metrų gylio griovys, o iš viršaus pylimą saugojo ištisinė nusmailintų baslių siena. Kas romėnų mylia (1481 metras) į sieną buvo įstatyti akmeniniai trijų aukštų bokštai, kuriuose budėjo sargybiniai. Kilus pavojui jie galėjo akimirksniu perduoti grandine signalą apie sienos pažeidimą į "pasienio užkardas", įrengtas kas 10-15 kilometrų. Trečio šimtmečio pradžioje tose tvirtovėse buvo dislokuota daugiau kaip trisdešimt tūkstančių profesionalių kareivių.

Visos romėnų "pasienio užkardos" statytos pagal karinės stovyklos pavyzdį: tvirtovės centre būdavo vadavietė, aplinkui ją šventovės, arsenalas, amunicijos sandėliai ir svirnai grūdams laikyti, dirbtuvės ir ligoninė. Abipus centrinės aikštės driekėsi legionierių barakai ir namai aukštesniems karininkams, o prie stovyklos sienų ūžė krautuvėlių, smuklių ir viešnamių spiečius, išdygstantis prie kiekvienos tvirtovės. Šalia prostitučių ir markitančių tuose miesteliuose slaptai gyvendavo ir kareivių nuotakos, laukiančios leidimo oficialiai susituokti - legionierius turėjo teisę vesti tiktai sulaukęs keturiasdešimties metų, kai pasibaigdavo jo sutarties terminas. Daugelis atitarnavusių legionierių pasilikdavo gyventi tose kolonijose, ir palengva "aplinkmiesčiai" virsdavo tikrais miestais, turinčiais tūkstančius gyventojų.

Beje, Limesas buvo ne tik valstybės siena; visų pirma toji nepertraukiama siena tapo imperijos didybės ir galybės simboliu. Didžiausią įspūdį archeologams padarė sienos ruožas tarp Vadiurno ir Haghofo miestelių. 81 kilometro ilgio siena per kalnus, slėnius ir upes yra ideali tiesioji linija. Tarytum jokia kliūtis neįstengė priversti romėnų statybininkų atsitraukti nuo nusibrėžto tikslo. Romėnai valdo ne tiktai tautas, bet ir pačią gamtą - tokią vaizdingą pamoką pateikė ši "puikybės siena". Istorikai mano, kad stebuklo autorius buvo senatorius Gajus Popilijus Karas Pedonas, karvedys nevykėlis, nusprendęs įbauginti ir sugluminti barbarus ne ginklo jėga, bet monumentų galybe.

Jo sumanymas pasitvirtino. Vaizdinio barbarų tramdymo patirtis buvo paskleista ir kitose provincijose - visų pirma Britanijoje, kur tokių penkių metrų aukščio siekiančių sienų likučiai ir šiandien sutraukia tūkstančius turistų. Analogiškų romėnų įtvirtinimų - Gyvačių arba Velnio pylimų - buvo aptinkama ir Bulgarijoje, Rumunijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Niekas negalėjo patikėti, kad tokias galingas sienas sukrovė žmonės. Manyta, jog neapsieita be pragaro jėgų.

Siena kontrabandai

Limesas anaiptol nebuvo panašus į nepramušamą praėjusio šimtmečio geležinę uždangą. Istorikė Jouna Lindering iš Leideno universiteto, tyrimo apie romanų poveikį germanams autorė, mano, kad statydama šitą sieną imperijos valdžia visų pirma norėjo užkirsti kelius kontrabandinei prekybai: būtent per Limeso miestus ėjo Didysis gintaro kelias nuo Baltijos jūros.

Antikos laikais tie suakmenėjusios reliktinių pušų sakų gabalėliai buvo vertinami labiau negu auksas. Plinijus Vyresnysis rašė, kad gintaro kainos buvusios tokios didelės, jog už paprasčiausius karolius mokėdavo daugiau negu už suaugusį vergą. Tarp kitko tais laikais už suaugusį vergą mokėdavo nuo 2 iki 6 tūkst. sestercijų. Pavyzdžiui, patyręs vynuogių augintojas arba graikiškai kalbantis mokytojas kainuodavo jau 8 tūkstančius. Palyginimui - daugmaž už šitokią sumą paties Plinijaus giminaitis galėjo įsigyti dvarelį netoli Romos. Dar keli skaičiai: už 6 tūkst. sestercijų buvo galima pirkti apie 500 gramų aukso arba ketvirtį hektaro gero vynuogyno. Vidurinio sluoksnio trijų žmonių šeimai tokios sumos būtų pakakę mažiausiai pusantrų metų pasiturinčiai gyventi.

O dabar padėkite ant kitos svarstyklių lėkštės paprastus karolius iš gintaro, kurį germanai ar baltai rinkdavo sau po kojomis.

Pastatę sieną su kontroliniais punktais Romos valdininkai pradėjo kontroliuoti tą nepaprastai pelningą verslą: kiekvienas vežimas su gintaru, medumi, kailiais arba sidabru muitinėje būdavo specialiai apmokestinamas.

"Gastarbeiteriai" imperijai

Limeso vartai tapo ir verbavimo punktais jauniems barbarams, norintiems užsidirbti imperijos karinėje tarnyboje. Kiekvienais metais sieną saugančiai kariuomenei išlaikyti tekdavo sumokėti iki 80 milijonų sestercijų, bet vargšų germanų naujokų samdymas leisdavo sutaupyti pusę tos sumos. Galų gale imperijos sienų apsaugą nuo barbarų patikėjo patiems barbarams.

"Dievai turėtų užsidengti veidus iš gėdos matydami, kaip šitie žvėrių kailiais apsisiautę barbarai komanduoja žmonėms su romėnų koviniais šarvais! - rašė Romos istorikas Ammianas Marcelinas, jaunystėje pats tarnavęs kareiviu Galijoje. - Ir šitie barbarai - šitie žmonės, kuriais mes iki šiol naudojomės kaip tarnais savo namuose - dabar panoro valdyti mūsų valstybę!"

Išties daugelis barbarų padarė neprastą karjerą Romos imperijoje. Pavyzdžiui, alemanų genties vadas Malarichas tapo visų naujokų iš pasienio teritorijų viršininku. Jo tėvynainis Krokas vadovavo kariuomenei Britanijoje ir minimas istorijoje todėl, kad suteikė esminę pagalbą imperatoriui Konstantinui Didžiajam siekiant sosto. O štai frankas Silvanas būdamas imperijos pėstininkų magistras, pats mėgino tapti imperatoriumi, pasiremdamas kariuomene. Bet labiausiai iš visų "išsišokėlių" barbarų išgarsėjo vandalas Stilichonas: po imperatoriaus Teodosijaus Pirmojo mirties paskirtas mažamečio imperatoriaus Gonorijaus globėju, faktiškai valdė visą imperijos vakarinę dalį.

Būtent "gastarbeiteriai" ir sugriovė imperijos sienas. Dar 167 metų birželį keli tūkstančiai karių iš langobardų genties, staigiai persikėlę per Dunojų, iš karto keliose vietose pralaužė Limeso gynybą. Paskui juos Romos imperijos sieną užgriuvo daugiatūkstantinė narkomanų armija. Nors tais metais barbarų antplūdį žūtbūtinėmis pastangomis pavyko atremti, Limeso tvirtovių antpuoliai ėmė kartotis beveik pamečiui.

Kaip liudija antikiniai šaltiniai, barbarų vadai atvirai pareikšdavo, kad jiems rūpi ne auksas, o ariamos žemės ir vieta apsigyventi, nes germanų miškai nebegalėjo išmaitinti gausėjančių gyventojų. Jie jau išmoko gyventi su užmoju, taip kaip romėnai.

Galų gale Galijos gyventojai pradėjo pro pirštus žiūrėti, kai šiapus sienos kuriasi vis naujos ateivių iš Rytų kolonijos. Kaip rašė istorikas Flavijus Vopiskas Sirakūzietis, jau trečio šimtmečio viduryje daugiau kaip septynios dešimtys pasienio miestų buvo gyvenami barbarų. Kai po dviejų dešimtmečių paskutinis Romos valdininkas paliko Limeso rajoną, naujieji persikėlėliai išsiardė akmeninius sargybos bokštus - jau nebebuvo ko bijoti.


Istorija moko, kad nėra beprasmiškesnio užsiėmimo, kaip statyti sienas tarp tautų ir civilizacijų. Pagaliau nė viena iš tų sienų nepasiekė savo tikslo.

Didžioji kinų siena

* Paskirtis. Ilgiausias statinys pasaulyje, statybos pradžia laikomi IV-III amžiai pr. Kr.

* Ilgis. 4000 kilometrų (pagal kitus skaičiavimus - daugiau kaip 6000 kilometrų).

* Efektyvumas. Siena nesulaikė nė vieno užkariautojo. Paskutinis sėkmingas sienos šturmas įvyko 1933 metais, kai į Kinijos teritoriją įsiveržė japonų kariuomenė.

Mažino linija

* Paskirtis. Prancūzų įtvirtinimai pasienyje su Vokietija, pastatyti 1929-1934 metais.

* Ilgis. Apie 400 kilometrų.

* Efektyvumas. Vermachto daliniai apėjo Mažino liniją per Belgijos teritoriją, ir linijos įgula pasidavė be mūšio.

Zygfrido linija

* Paskirtis. Vokiečių įtvirtinimų sistema prie sienos su Prancūzija, pastatyta 1936-1940 metais.

* Ilgis. Apie 400 kilometrų.

* Efektyvumas. Karo veiksmams Zygfrido linijos įtvirtinimai nebuvo panaudoti.

Stalino linija

* Paskirtis. 23 įtvirtinti rajonai, pastatyti 1928-1939 metais senosios SSRS vakarų sienos linijoje.

* Ilgis. Apie 1200 kilometrų.

* Efektyvumas. Prieš prasidedant karui visų įtvirtintų rajonų įgulos buvo išformuotos, karo eigai Stalino linija nepadarė didesnės įtakos.

Berlyno siena

* Paskirtis. Apsauginis statinys, 1961 metais VDR valdžios pastatytas prie Vakarų Berlyno administracinės sienos kaip užtvara perbėgėliams.

* Ilgis. 164 kilometrai.

* Efektyvumas. Nugriauta 1989 metais, visiems laikams tapusi geležinės uždangos žlugimo simboliu.

Saugumo siena Izraelyje

* Paskirtis. Užtvarų sistema aplink palestiniečių gyvenvietes, kad trukdytų skverbtis teroristams.

* Ilgis. Planuojama pastatyti 700 kilometrų.

* Efektyvumas. Kelia didelių abejonių, bet jau pretenduoja į XXI amžiaus simbolio vardą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"