TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Senolei rankdarbiai - vietoj raminamųjų

“Rankdarbiais susidomėjau vaikystėje. Pamenu, namuose turėjome pasamdytą tarnaitę, kuri daug ir gražiai nėrė vąšeliu. Niekas manęs ypatingai neskatino, tiesiog pati norėjau išmokti ir ką nors sukurti savo rankomis. Augau darnioje inteligentų šeimoje ir buvau auklėjama tautiškumo dvasia. Manau, ir dabartiniu metu kiekviena lietuvė moteris privalo mokėti nors kiek siuvinėti ar megzti, skiepyti savo vaikams ar anūkams praeities tradicijas“, - sakė senolė Birutė Rafanavičienė, gyvenanti Kalnėnuose (Užusalių sen.).

Tremtyje išmoko siuvinėti

Kitąmet garbingą jubiliejų švęsianti B.Rafanavičienė moka ne tik megzti, nerti, siuvinėti kryželiu, bet ir juostas austi. Kruopštus rankų darbas ją viliojo jau vaikystėje. Mat namuose dirbanti tarnaitė mokėjo nerti vąšeliu.

Dar aktyviau susidomėjo rankdarbiais būdama Sibire, kur praleido net vienuolika metų. Kartu su kitomis tremtinėmis ji daug laiko praleisdavo siuvinėdama. Pradžioje neturėjo iš kur gauti siūlų. Teko ardyti jau netinkamus dėvėti apatinius drabužius, kurie buvo šilkiniai ar trikotažiniai. „Iš tų medžiagos gabaliukų mes pamažu traukdavome šilko siūlelius, paskui atsargiai suvyniodavome į kamuoliuką. Tais siūlais siuvinėjome užvalkalų ar staltiesių kraštus. Barake nieko daugiau neturėjome, tik vienintelius narus. Juos ir stengėmės puošti. Po kiek laiko Sibire jau galėjome nusipirkti siūlų, be to, jų atsiųsdavo ir iš Lietuvos“, - prisiminė senolė.

Kryželiu siuvinėti irgi išmoko būdama tremtyje. Sykį į baraką buvo atkelta politinė kalinė iš Ukrainos. Ši moteriškė savo pomėgio nenorėjo atsisakyti ir Sibire. Ji siuvinėjo, o kitos moterys ar merginos smalsiai žiūrėdavo ir stebėdavosi, kokio nuostabaus grožio kūrinys gimdavo. Paskui tuo pomėgiu visos tarsi užsikrėtė. „Sąlygos buvo sunkios - neturėjome tinkamo apšvietimo. Sėsdavome prie nemažo stalo. Jo viduryje degdavo žibalinė lempa, pastatyta ant didelio puodo. Stengdavomės geresnes vietas užsiimti arčiau lempos, nes stalo kraštuose būdavo tamsoka. Bet vis tiek noriai siuvinėdavome. Net nežinau kaip, tačiau pavykdavo suderinti siūlus, gražiai sukurti. Kartais mėgindavome atkartoti matytą peizažą, o kartais kopijuodavome piešinėlį, gautą iš vietinių mokytojų“, - pasakojo Birutė.

Puoselėjo tradicijas

B.Rafanavičienės tėvai gyveno Obeliuose (Rokiškio r.), o 1939-aisiais persikėlė į Kaišiadorių rajone esantį Bertašiūnų kaimą. Mat ten jos mama buvo gavusi dešimt hektarų pasogos. Dar tiek pat žemės nusipirko ir sėkmingai kūrėsi naujoje sodyboje. Iš Suvalkijos kilęs tėtis dirbo muitinėje, mama šeimininkavo namuose. Anot pašnekovės, tėvai buvo uolūs katalikai, be galo mylėjo Lietuvą, savo dukrai ir sūnui skiepijo tautines tradicijas.

Grįžusi iš Sibiro, Birutė jau rūpinosi savo šeima, taigi rankdarbiams laiko nebeliko. Dirbti važinėjo į Kauną. Užaugino tris vaikus, išleido juos į mokslus, o paskui ir anūkams padėjo. Tik išėjusi į užtarnautą poilsį vėl sėdo prie mezginių ir nėrinių. „Tada pradėjau rimtai dirbti. Reikėjo drabužių vaikams, o didelio pasirinkimo tais laikais nebuvo. Todėl nėriau, mezgiau kostiumėlius sau, megztinius ar kitus daiktus visai šeimai. Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, po kelerių metų atsirado rankdarbiams skirtų priemonių ir visokių siūlų, taip pat pigesnių rūbų. Rodos, sėdėk ištisas dienas ir mėgaukis megzdama ar siuvinėdama“, - sakė senolė.

Mezginiai - lyg raminamieji vaistai

Dabar įvairių rankdarbių moteriškei tarsi ir nereikia. Bet ką jai veikti senatvėje? Po kaimą vaikščioti nepatinka. Prie televizoriaus sėdėti jau neįdomu. O mezginiai - lyg raminami vaistai. Nerdama ar siuvinėdama ji nesiblaško ir visas mintis nukreipia tik į konkretų kūrinį. Geriausiai sekasi pavasarį, kol nėra lauko darbų darže, arba vėlų rudenį. Vakare irgi mezga, tačiau nenaktinėja.

Nesvarbu, kad kartais suklysta. Mezginį gali išardyti ar pataisyti ne vieną sykį. Štai nerdama vąšeliu sudėtingo rašto staltiesę, vis peržiūri žurnalo lape pateiktą schemą, vis skaičiuoja eilutes, kilpeles.

Tautines juostas austi B.Rafanavičienę paskatino Užusalių pagrindinės mokyklos pedagogės, kai ten buvo surengta kūrybinių darbų paroda. Tiesa, šio amato senolė nemokėjo, bet ilgą laiką siekė įgyvendinti savo svajonę. Ir jai pavyko. Kaip austi trumpas juostas, mokėsi net Kaune, kartu su anūkės auklėtoja lankydama nemokamus kursus. Paskui iš dėstytojos vyro įsigijo didesnes audimo stakles ir audė ilgas juostas, kurias margino liaudiškais motyvais. Pasak Birutės, šis darbas reikalauja labai daug laiko ir kruopštumo. Vien pasiruošimas užsitęsia visą dieną.

Ateityje moteris neketina organizuoti savo rankdarbių parodos. Nebent jei kas pakviestų ar paragintų. Daug savo mezginių, nėrinių, juostų, siuvinėtų paveikslų yra padovanojusi artimiesiems. Likusieji kūriniai puošia namo sienas bei kambariuose esančius baldus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"