TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Senovinės tarpušvenčio pramogos

2007 01 04 0:00
Kol ateis Trys karaliai, pagal tautos tradicijas tikrą poilsio ir pramogų metą galėtume prisiminti senuosius lietuvių papročius.
LŽ archyvo nuotrauka

Dvylikos dienų tarpas nuo šventųjų Kalėdų iki Trijų karalių senovės kaime būdavo vadinamas tarpušvenčiais, tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis. Tai tikras poilsio metas, aišku - ir pramogų. Neprailgdavo tie žiemos mėnesiai...

Vaikų išdaigos

Jei tik kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius tarpušvenčiu aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais ganė vasarą. Džiugus susitikimas. Lauke vaikai susikabins į virtinę, Aukštaitijoje vadinamą "švykštu" ar "varmasu". Priekyje kerdžius, į jo skvernus kits už kito - visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus "ulyčia", nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių, o klegesio... Prisimintina, kad kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Persakydavo jiems įvairiausių žinių apie gamtą, gyvūnus, pamokydavo darbelių, dainų bei muzikavimo. Štai kodėl manoma, kad kerdžius užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą kaimo bendruomenėje. Neretai žmonės kerdžių pavadindavo raganiumi ar burtininku, - mat pažinojo gydomąsias žoles, mokėjo užkalbėti nuo gyvatės įkirtimo. Todėl ir vaikų folklore yra labai archainių dalykų, senovinių apeigų nuotrupų, per ilgą laiką virtusių žaidimais.

Sodybas lankydavo persirengėliai

Rytų Aukštaitijoje į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo Senis Kalėda. Jis, būdavo, apsitaiso išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuodamas dideliausia krivule ir lydimas būrio "avinėlių". Sodybos šeimininkus Senis Kalėda pasveikindavo iškilminga prakalba: "Aš Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai; saldainiais ten lyja, "baronkom" sninga. Nešu tarbų, pilną skarbų: laimę, derlių ir visokį labą..." Pakviestas į trobos vidų, Senis Kalėda pirmiausia berdavo saują javų mišinio krikštasuolės link, paskui vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais. "Avinėliai" sugiedodavo kokią linksmesnę kalėdinę dainelę.

Šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje, buvusioje Sėlijos teritorijoje, po kaimus rogėmis važinėdavo netikri čigonai su čigoniukais. Jie vežiodavosi ir "mešką" bei "ožį". Čigonai atseit derėdavo mainyti arklius, burdavo ateitį, pasakodavo visokius juokingus nutikimus apylinkėje. O čigoniukai stengdavosi ką nors troboje nugvelbti. Žinoma, juokais. Meška šokdindavo merginas, o vyrus kviesdavo išbandyti jėgas imtynėse. Ožys vis kam nors taikydavosi ragu bakstelėti...

Vidurio Lietuvoje taip pat būdavo vedžiojama "meška". Aprengdavo vieną vaikiną kuo storiausiai, kokią gauruotą kepurę užmaukšlindavo. Jei kuri mergina atsisakytų su ja eiti šokti, gali būti išsuodinta meškos nosimi. Dar dėl juoko du pusbernius aptaisydavo "kralikais": apvilkdavo suaugusių marškiniais, bet atbulai: į rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačias surišdavo virš galvos, ir tegu strikinėja.

Įveikti laiko ribą

Suvalkijoje labai smagiai būdavo šokdinamas "šyvis". Šis paprotys bus atėjęs iš Mažosios Lietuvos. Į kurią nors kaimo sodybą suguža visas pulkas jaunimo. "Paklausikui" gavus šeimininko leidimą linksmybėms, "šluočius" didžiule beržine šluota nušluoja taką trobon, kur savo miklumą jau turi parodyti "šyvis". Tai vaikinukas, tarsi jojąs ant arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės, medinės išdrožtos galvos su pakuliniais karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus. Jei juokingai šokinėja, gauna "avižų" - vaišių ir dovanų. Bet būtinai turi peršokti suolą. Tas šokinėjimas kadaise turbūt reiškė laiko ribos įveikimą. Šiandien ši įdomi pramoga neužmiršta Gražiškių apylinkių jaunimo.

Dzūkijoje bene daugiausia prisimenama senovinių kalėdinių giesmių. Jas nesunku atskirti iš priedainio žodžių "leliu kalėda". Štai vienos žodžiai: "O ir atbėga juodas kudlotas, / oj kalėda, kalėda, / Juodas kudlotas, šleivas vyžotas. / O ir paėmė ant baltų rankų, / oj kalėda, kalėda, / O ir nunešė in žalių girių. / O ir pastatė po ievarėliu, oj kalėda, kalėda, / O ir apipylė auksu, sidabru".

Tyrinėtojai, bandydami įsigilinti į šių žodžių prasmę, spėlioja, ar nebus čia metaforiškai minimas lokys, toteminis žvėris, genties pranokėjas. O ievaras - ar ne Pasaulio medis, jungtis tarp mūsų realiojo pasaulio ir dieviškųjų sferų.

Beje, šią dainą apie 1860-uosius Simno apylinkėse užrašė Oskaras Kolbergas, garsus lenkų tautosakininkas ir etnografas. Dabar yra įsteigta jo kasmetinė premija. Kolbergo premijos laureatu yra ir mūsų tautietis Juozas Vaina, įkūręs Punske kraštotyros muziejų ir surinkęs bei publikavęs to krašto lietuvių tautosaką. Vainos darbai lietuvybei išsaugoti prieš keletą metų buvo įvertinti ir Jono Basanavičiaus premija.

Apie papročių kilmę

Žiemos saulėgrįžos papročiai yra aiškiai išlaikę itin senų apeigų atmintį. O ką galėtų reikšti pats žodis Kalėda? Tyrinėtojai linkę manyti, kad tai savas žodis, gal gerokai senesnis negu kartu su krikščionybe atėjęs "kalendorius", Romos valstybėje reiškęs skolų knygelę. Kitas paaiškinimas - tai esanti "kaladė", kurią, kaip vadinamąjį blukį žemaičių jaunimas valkioja po kaimą tarpušvenčiu. Pamenate Motiejaus Valančiaus "Palangos Juzę"? Be kita ko, autorius pasakoja, kad Žemaitijoje anksčiau buvęs "bernelių" vaikščiojimo paprotys. Dvylika kaimo vyrukų pasipuošdavo kuo keisčiausiai. Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę nugaron, rankose laikydami ilgas lazdas. Eidavę aplink kaimą pliauškindami botagais, skambindami varpeliais, tarškindami surištais raktais. Taip tariamai gindavę piktąsias dvasias toliau nuo sodybų į miškus, krūmynus, klampynes. Viskas daryta atbulai todėl, kad laumės raganos nepakenktų, mat jų žvilgsnio niekas negali atlaikyti. Vakarop nuvargę patraukdavę geriausio apylinkėje ūkininko trobos link, tikėdamiesi ten būti maloniai sutikti. Tačiau durų skląstis užšautas, ir vidun juos įsileis ne iš karto. Teks gerokai liežuvį pamiklinti... Tik tada durys atsivers. Įėję vidun berneliai pagieda šventų giesmių. Tada pavakarieniauja, pripasakodami visokiausių linksmų nutikimų. Po šitomis vaikštynėmis, tikėtina, slypi taip pat žilos senovės atmintis. Berneliai su ilgomis lazdomis atrodo kaip kokie senų laikų kariai. O gal duoklių rinkėjai, tikrieji kalėdotojai? Ir jų skaičius dvylika, - neabejotinai bus susijęs su būrimais dėl ateinančių metų visų dvylikos mėnesių sėkmės.

Tad ar žaisminguosius lietuvių kalėdinius papročius paliksime vien etnografų knygose? Argi jie negali ir šiandien mus linksminti, primindami tautos istoriją?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"