TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Šėtono tramdytojas

2011 04 23 0:00
Užsienio spaudos nuotrauka

"Šėtonas - ne tik metafora. Tai realiai egzistuojanti būtybė. Kalbėjausi su juo jau šimtus kartų", - tėvas Gabriele Amorthas, oficialus Vatikano egzorcistas, nesigiria. Jį iš tikrųjų skaudina Blogio invazija.

"Net dauguma kunigų šiandien nebetiki, kad egzistuoja velnias. O jo galybė didžiausia ten, kur juo nebetikima", - sako aštuoniasdešimt penkerių metų G.Amorthas, žymiausias Romos katalikų bažnyčios egzorcistas, oficialiai atliekantis egzorcizmą (lot. exorcismus, gr. exorkizo - užkeikiu, išveju) Romos vyskupijoje.

"Nelengva atskirti psichikos ligą nuo velnio pinklių"

Jo "procedūrų salė" yra dvasininkų gyvenamojo namo, esančio Aleksandro Severo gatvėje, pirmame aukšte. Patalpa išklota baltais kokliais, nedaug didesnė už kalėjimo kamerą. Prie vienos sienos stovi altorėlis, ant kurio pastatytos žvakės. Salikės viduryje stovi staliukas, ant jo - mineralinio vandens "Santa Croce� butelis. "Per pastaruosius dvidešimt ketverius metus atlikau tūkstančius egzorcizmo seansų, - sako G.Amorthas. - Prašom manimi tikėti. Šėtonas anaiptol nėra metafora. Tai realiai egzistuojanti būtybė. Kalbėjausi su juo jau šimtus kartų."

Kiekvieną pirmadienį dvasininkas sėda prie telefono ir atsakinėja į skambučius katalikams, kuriems atrodo, kad juos užvaldė šėtonas. Dviem trečdaliams kreipimųsi nereikia audiencijos. Kitų paskambinusiųjų klausia, ar gyveno krikščioniškai ir ar jau kreipėsi į psichiatrą. Jeigu į abu klausimus atsako "taip", galima manyti, jog tai atvejis egzorcistui. "Gydytojas ir aš papildome vienas kitą. Nelengva atskirti psichikos ligą nuo velnio pinklių. Bet patyręs egzorcistas geriau geba atpažinti simptomus negu psichiatras, kuris netiki piktosios dvasios žabangomis."

G.Amorthas, išauklėtas pamaldžioje katalikų šeimoje Modenoje, buvo jauniausias iš penkių brolių. Gražiausiu prisiminimu iš vaikystės jis laiko Pirmąją Komuniją. Per Antrąjį pasaulinį karą G.Amorthas kovojo prieš vokiečius trečiajame partizanų batalione "Italia", buvo apdovanotas medaliu už drąsą. Po karo apgynė teisės doktoratą ir dalyvavo kuriant De Gasperio vadovaujamą krikščionių demokratų partiją, kol išsipildė jo vaikystės svajonė ir jis tapo kunigu. Egzorcizmu užsiėmė tada, kai teko pakeisti vėlesnį savo mokytoją, pasiligojusį egzorcistą Candido Amantini. 1993 metais Amorthas įkūrė Tarptautinę egzorcistų draugiją - iki šiol yra jos garbės pirmininkas. Egzorcizmas reikalingas tik tuo atveju, kai žmogų visiškai užvaldo piktoji dvasia. G.Amorthas taip pat rūpinasi žmonėmis, kuriuos vargina demonai arba kurie jaučia piktybišką, velnišką poveikį. Išvyti šėtoną iš tokių žmonių pakanka švelnių priemonių: kasdien sukalbėti rožinį, kas savaitę atlikti išpažintį, gyventi krikščioniškai ir nepamiršti Dievo bei Dievo Motinos.

"Žmogus, kuris čia ateina, patiria baisias kančias", - sako G.Amorthas. Prieš kelerius metus pas jį apsilankė jauna moteris, neseniai ištekėjusi. Buvo padaryti visi įmanomi medicininiai tyrimai, bet niekas negalėjo nustatyti jai ligos. Prasidėjo nuo to, kad namuose moteris girdėdavo nežinomos kilmės garsus: žingsnius koridoriuje, stuksenimą į sienas. Vėliau ji pradėjo spjaudyti stiklo duženas ir metalines sagtis, galų gale popieriaus skiauteles, iš kurių pavyko sudėti fotografiją. Ant nuotraukos buvo užrašyta jos santuokos data ir mirties diena. Giminės pripažino ją beprote, psichiatrams tai buvo beviltiškas atvejis.

"Tačiau mano tyrimai parodė, kad vienas paniekintas gerbėjas pasiuntė jai užkeikimą, trokšdamas jos mirties, - pasakoja G.Amorthas. - Turėjau atlikti daug sunkių egzorcizmo seansų, kad moteris atsikratytų demono, kuris apsigyveno jos kūne. Keturi mano padėjėjai diržais pririšdavo ją prie gulto, bet ji ir toliau blaškydavosi, klykdavo ir spjaudydavosi. Ši moteris buvo mano pacientė ketverius metus, kol pagaliau pavyko priversti demoną sprukti... Tai - vidutinio sunkumo atvejis." Išvaryti velnią arba demonus G.Amorthui paprastai trunka nuo penkių iki šešių mėnesių. Labai sunkiais atvejais tai užsitęsia dvylika, net keturiolika metų.

Iš pradžių šventintas vanduo

Per daugelį metų trunkančią egzorcisto veiklą tėvas G.Amorthas išskyrė pasikartojančius požymius, kurie būdingi piktosios dvasios apsėstiesiems. Jie dažnai skundžiasi galvos skausmais, jiems vis sunkiau susikaupti, prastėja atmintis. Dažnai tokie žmonės kenčia ir skausmus skrandyje. Kartais jie prabyla kalbomis, kurių nesimokė, bet ima suprasti. Dėsto kitiems nežinomus dalykus ir gali parodyti nepaprastą jėgą, kai išprovokuojamas jų kūne pasislėpęs velnias. "Psichinį ligonį, apimtą siautulio, galima nuraminti tramdomaisiais marškiniais, bet apsėsto žmogaus - niekada."

Vienas septyniolikmetis, atsiųstas tėvų, labai sunerimdavo kiekvieną kartą, kai tėvas prieš valgį mintyse kalbėdavo maldą. "Nedaryk šito!" - kartą suriko, tada kaire ranka pakėlė stalą ir sviedė per visą kambarį. "Nė vienas psichologas nesugebėjo man paaiškinti, iš kur tas vaikinas žinojo, kada tėvas mintyse meldžiasi, - sako G.Amorthas. - Tai būdingas demono buvimo požymis: atmesti viską, kas šventa." Pirmojo susitikimo metu tėvas G.Amorthas vaišina pacientus kava arba arbata, paruošta iš šventinto vandens. "Jeigu pacientas pašoka nuo stalo, atsisako gerti arba skundžiasi karčiu skoniu, kyla įtarimų."

G.Amorthas ramiai pasakoja, kad matė pacientų, pakylančių per pusmetrį nuo žemės - kaip filme "Egzorcistas", kuris, jo nuomone, labai arti tiesos. Kai kalba apie velnią, skamba taip, tarsi chirurgas pasakotų apie operaciją.

Ritualas nediktuoja egzorcistui, kaip artintis prie apsėstojo. G.Amorthas ateina iš priešakio, laikydamas krucifiksą. Žiūri į akis, nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio ir sako maldą, kurią pataria kartoti ir namie, kad apsėstasis apsigintų nuo velnio kasdien: "Viešpatie, visagali ir mielaširdingas Dieve, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, išvaduok šitą žmogų nuo visų Blogio įtakų, Tėve, Kristaus vardu meldžiu Tave, kad sutraukytum visus pančius, kuriais velnias surakino šitą žmogų. Apšlakstyk tą žmogų Tavo Sūnaus brangiausiu krauju, kad Jo skaistus ir sveikatą sugrąžinantis kraujas sunaikintų visas įtakas, kurias patiria to žmogaus kūnas ir jo siela. Todėl prašau ir švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Šventasis Mykolai Arkangelai, apgink tą žmogų, ateik jam į pagalbą. Jėzaus vardu įsakau visokiam blogiui, kuris gali turėti įtakos tam žmogui, kad dingtų ir išnyktų visiems laikams."

G.Amorthas pakelia savo baltą ranką iki krūtinės lygio ir daro kryžiaus ženklą, tada laiko ranką delnu žemyn, 20 centimetrų ties apsėstojo galva. Meldžiasi toliau.

Įsakau tau!

G.Amorthas pasisuka šonu į pacientą. Tardamas žodžius "ecce crucem Domini", deda violetinės stulos kraštą ant apsėstojo rankų, o nykščiu spaudžia nosies pagrindą tarp antakių. "Apsėstieji dažnai klykia palietus krucifiksu, stula, šventintu vandeniu ar šventu aliejumi, - aiškina jis. - Velnio išvarymo metu beveik visus ištinka transas. Mat apsėsta asmenybė susidvejina. Žmogaus asmenybė egzorcizmo metu užmigusi. Dėl tos priežasties pacientas vėliau nieko negali prisiminti. Ritualo metu kalba ne apsėstasis, o velnias, kuris užvaldė jo kūną. Klykia ne žmogus, o Liuciferis. Ne apsėstasis muša visus aplink save, o Šėtonas."

Dabar G.Amorthas deda du pirštus ant paciento akių vokų ir pakelia juos. "Apsėdimo atveju akys beveik visada baltos, bemaž nematyti vyzdžių." Pirštais pastumia akių obuolius, kad matytų, kur nukreipti vyzdžiai. "Jeigu aukštyn, dažniausiai susiduriame su Liuciferiu kaip Skorpionų Valdovu. Jeigu nukreipti žemyn, vadinasi, mūsų priešas yra Šėtonas. Kad tiksliai sužinočiau, klausiu demoną vardo."

Kaip vadiniesi?

"Velnias daro viską, kad nesileistų atpažįstamas. Atsakinėja skiemenimis. Meluoja. Dažnai elgiasi taip, lyg jo ten nėra", - sako G.Amorthas.

"Įsakau tau visiškai paklusti man, Dievo tarnui, nors to nevertam, kad pasakytum man savo vardą." Vardo išaiškinimas demonui yra pralaimėjimo ženklas. Egzorcizmo galia priverčia jį iššliaužti iš slėptuvės. Dažniausiai kalba lotyniškai, Romos dialektu. Naudojasi apsėstojo balsu, bet kalba keliomis oktavomis žemiau.

"Kiek demonų yra tame kūne? Kas jų vadas? Pasakyk man jo vardą.

Jeigu žmogaus kūną užvaldė iškart keli demonai, tai jų vadas visada yra tas, kuris leidžiasi išvaromas paskutinis. Jeigu kuris nors iš demonų paminės Šėtono, Belzebubo, Liuciferio, Zabulono Meridijano ar Asmodėjaus vardą, tai susiduriame su didelio kalibro priešininku, kurį net ir man nelengva nugalėti", - aiškina egzorcistas.

Kaip įėjai į jo kūną?

"Jeigu žmogus žengia prietarų keliu, tai atveria velniui duris. Todėl didžiausia grėsmė tiems, kurie lanko būrėjus arba dalyvauja okultizmo ritualuose. Knygas apie Harį Poterį laikau pavojingomis, nes mago mokinys ten skatina naudotis magija. Taip pat satanistinis rokas, kaip rodo Marilyno Mansono pavyzdys, yra spraga, per kurią gali pralįsti velnias ir jo demonai. Tas pat ir vartojant alkoholį, o ypač narkotikus."

Prakeikiu tave! Šalin, Šėtone!

"Velnias apdovanotas tokiu pačiu protu kaip angelas, bet yra melo kunigaikštis. Todėl ritualas reikalauja, kad jam būtų pateikiami tik tokie klausimai, kurie susiję su pasveikimu. Draudžiami klausimai, kuriuos diktuoja smalsumas. Velnias, ko gero, žinotų, ar nacionalinė rinktinė pateks į europinį finalą, bet mainais norėtų gauti sielą."

Po įžanginių skaitymų iš Evangelijų ir kitų šventų raštų, G.Amorthas pradeda pirmąjį egzorcizmo seansą: "Įsakau tau, piktoji dvasia, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad išvarytum iš to žmogaus kiekvieną piktąjį priešą, kiekvieną apgaulę, kiekvieną velnišką legioną ir paliktum ramybėje jo kūną."

Apsėstųjų klyksmai tokie veriantys, kad skųsdavosi kiti dvasininkai, gyvenantys tame pačiame name. Todėl G.Amorthas egzorcizuoja sunkiausius atvejus du kartus per savaitę Nekalto Prasidėjimo bažnyčios šoninėje patalpoje. Bažnyčia stovi prie centrinės Romos geležinkelio stoties Termini, kur triukšmas niekam nekenkia. Jam talkina tai keturi, tai šeši vyrai su kanapinėmis virvėmis ir diržais, kai apsėstąjį šlaksto šventintu vandeniu ir už jį meldžiasi.

G.Amorthas išspaudžia blogį iš apsėstojo tarytum vandenį iš prisisunkusios kempinės. Kai kada, pasakoja jis, pacientai išvemia įvairių daiktų, kai blogis, palikdamas apsėstojo kūną, materializuojasi ant jo liežuvio. Žiogelių (angliškų segtukų), raištelių, vinių, net šešių centimetrų ilgio adatų. "Turėjau pacientą, kuris išspjovė tiek adatų, kad būtume galėję atidaryti geležies prekių krautuvėlę", - pasakoja egzorcistas. Demonas, kuris palieka žmogų, yra pasmerktas - privalo eiti į pragarą ir tenai numirti visiems laikams. Šitaip jis visiškai praranda galimybę kankinti žmones. G.Amorthas sako, jog pergyvena kiekvieną velnio išvarymą kaip didžiausią malonę - taip, kaip nuo jo išvaduotas žmogus. Pasijunta lyg šimtų angelų apsuptas. Klaupiasi, nulenkia galvą, žegnojasi ir sako: "Aš, to nevertas, dėkoju mūsų Visagaliui Dievui."

Visi privalo stoti į kovą su velniu

Egzorcisto pagalba nemokama. Tiesa, tėvas Amorthas primena, kad tikro krikščionio pareiga duoti išmaldos. Ir kad išvaduotas asmuo išvarius velnią privalo suintensyvinti savo krikščionišką gyvenimo būdą, nes Šėtonas tykoja už šventoriaus vartų. G.Amorthas pripažįsta, kad buvo jau kelių atkritimų liudininkas, kai išvarius velnią išlaisvinti pacientai gyveno nepakankamai dorovingai. "Nūdienis nepakankamai tikintis katalikų pasaulis gal iš to juoksis. Bet tikėjimo poveikis tuo stipresnis, kuo stipriau tikima. "1998 metais Vatikanas sugriežtino egzorcizavimo principus. Oficialus egzorcizmas gali būti taikomas tiktai tada, kai patvirtinta, jog konkretus asmuo yra apsėstas, bet jo negalima naudoti apsėdimui diagnozuoti. "Tai velnio darbas!" - sako G.Amorthas. Permainos apsunkina jam tarnystę, nes - kaip tvirtina - tik egzorcizmas leidžia įrodyti, ar kas nors yra apsėstas.

Tad G.Amorthas atlieka egzorcizmo seansus nepaisydamas instrukcijų, kaip seniau, taip, kaip jam leido popiežius Jonas Paulius II, kuris pats atliko mažiausiai du egzorcizmus. Naujos permainos siutina jį. "Net ir Vatikane veikia satanistinės sektos. O visi tie kunigai, vyskupai ir kardinolai, kurie prieštarauja velnio egzistavimui, pamina trečiąjį iš trijų priesakų, kuriuos jiems davė Jėzus Kristus. Tai buvo: mokymas, gydymas - ir būtent demonų išvarymas. Visi privalo stoti į kovą su velniu."

Jo žodžiai pasiekė Šventojo Tėvo ausis. Benediktas XVI, kuris jau ne kartą kalbėjosi su G.Amorthu apie egzorcizmą, supranta būtinybę veikti. Dievo vietininkas žemėje ketina išmokyti tris tūkstančius velnio išvarymo specialistų, kad kiekvienoje vyskupijoje darbuotųsi bent vienas. "Regina Apostolorum" (popiežiaus universitete) jau įvyko pirmieji egzorcizavimo kursai - dalyvaujant G.Amorthui.

 

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"